O, kad ta­da bū­čiau tu­rė­ju­si tiek pa­tir­ties, kiek da­bar...

„Nau­ja veik­la pa­de­da ne­įkri­sti į liū­de­sio duo­bę, kai pa­gal­vo­ju, kad tai, kuo kas­dien gy­ve­nau, bai­gia­si. Ne­nuo­sta­bu, kad to­kiais mo­men­tais mo­de­lius iš­tin­ka kri­zės, dep­re­si­jos, – juk vi­si gy­ve­ni­me ieš­ko kaž­ko, kas su­tei­kia lai­mės“, – at­vi­ra ke­tu­rio­li­ka me­tų

Zmones - - Pasirinkimas - BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ

Be­si­do­min­tys mada ir se­kan­tys tarp­tau­ti­nę lie­tu­vių mo­de­lių ka­rje­rą Do­vi­lę pui­kiai ži­no. At­pa­žįs­ta ir ei­nan­čią gat­vė­mis, nors ji vi­sai ne­pri­me­na tos dai­liai nu­šli­fuo­tos mo­ters, puo­šu­sios pri­pa­žin­tų ma­dos lei­di­nių „Vo­gue“, „El­le“, „Gla­mour“, „Ma­rie Clai­re“, „Sti­len­to“, „Ma­da­me“, „Ami­ca“, „Mo­jeh“vir­še­lius, – Do­vi­lė kas­dien vi­sai ne­si­da­žo, per­brau­kia ran­ka plau­kus, už­si­me­ta vy­riš­ko sti­liaus marš­ki­nė­lius ar ap­smu­ku­sį megz­ti­nį, įšo­ka į džin­sus, įsi­spi­ria į pa­to­gius ly­gia­pa­džius. Gal to­dėl jai re­tai kas duo­da tris­de­šimt me­tų ir nu­stem­ba su­ži­no­ję, kad nuo lai­mė­to kon­kur­so „Mis Fo­to Bal­tic 2003“, pla­čiai at­vė­ru­sio du­ris į ma­dos na­mus „Cha­nel“, „Ver­sa­ce“, „Guc­ci“, „Ro­ber­to Ca­val­li“, „Dol­ce & Gab­ba­na“, „Gi­or­gio Ar­ma­ni“, „Di­or“, „Louis Vuitton“, pra­ėjo jau ši­tiek me­tų. Ta­da itin liek­nu­tė ko­ne met­ro aš­tuo­nias­de­šim­ties cen­ti­met­rų ūgio mer­gai­tė su dan­tų ka­bė­mis su­ža­vė­jo mo­de­lių ieš­kan­čius už­sie­nio agen­tus, nors net pa­ti ne­ti­kė­jo sa­vo sėk­me. Ta­čiau ji bu­vo aki­vaiz­di: mer­gi­na žings­nia­vo ži­no­miau­sių ma­dos na­mų po­diu­mu per aukš­to­sios ma­dos sa­vai­tes, fo­to­gra­fa­vo­si gar­siau­siems ma­dos lei­di­niams, ta­po įvai­rių pre­kių ženk­lų vei­du, links­mi­no­si su mu­zi­kos ir ki­no gar­se­ny­bė­mis, bi­čiu­liš­kai svei­ki­no­si su ma­dos pa­sau­lio eli­to at­sto­vais, ku­rie į ją kreip­da­vo­si tie­siog „D“ar­ba trum­pi­niu „Do­vil“.

Ta­čiau nuo šiol Do­vi­lės lau­kia ki­tas eta­pas: „Da­bar aš ieš­ko­siu tos mer­gai­tės su bre­ke­tais, ku­ri už­ims ma­no vie­tą. Ti­kiu, ir dar aukš­čiau kils.“ Ar pa­sie­ku­si sa­vo ka­rje­ros vir­šū­nę su­si­mąs­ty­da­vai, kaip gy­ven­si ta­da, kai ta­vęs po­diu­mui ir ma­dos lei­di­niams rei­kės vis ma­žiau ir ma­žiau?

Su­vo­kiau, kad mo­de­lio ka­rje­ra ga­na trum­pa, tad šioks toks ne­ri­mas, kas su ma­ni­mi bus at­ei­ty­je, iš­ties eg­zis­ta­vo. Pra­ėjus dve­jiems me­tams po mo­kyk­los bai­gi­mo įsto­jau į Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­tą, tik ne­įver­ti­nau, kaip bus sun­ku de­rin­ti stu­di­jas ir mo­de­lio dar­bą. Sustab­džiau moks­lus, bet už ke­le­rių me­tų ėmiau svars­ty­ti apie už­sie­nio uni­ver­si­te­tus, nes per tiek me­tų gy­ve­ni­mo sve­tur skai­ty­ti ir ana­li­zuo­ti li­te­ra­tū­rą ang­liš­kai ta­po kur kas leng­viau ne­gu lie­tu­viš­kai. Jei­gu man bū­tų rei­kė­ję tik dip­lo­mo, kad ki­tiems ga­lė­čiau pa­si­gir­ti tu­rin­ti aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, se­niai jį bū­čiau lai­kiu­si ran­ko­se, bet vi­sa­da bu­vau žin­gei­di ir žiū­rė­jau, kad iš moks­lo gau­čiau tik­rų ži­nių. Įgy­ti spe­cia­ly­bę rei­kia,

mo­ky­tis bū­ti­na, bet nie­ka­da ne vė­lu – nuo šio rug­sė­jo su­grį­žau į po­li­ti­kos moks­lų stu­di­jas uni­ver­si­te­te, to­dėl da­bar vi­sas jė­gas skir­siu moks­lams ir še­še­rius me­tus bran­din­tai idė­jai Lie­tu­vo­je įkur­ti mo­de­lių agen­tū­rą. Iš­si­kvė­pę ad­vo­ka­tai, ir tie vie­ną die­ną vis­ką me­ta ir pra­de­da au­gin­ti gė­les. Vi­sa­da ži­no­jau, kad bai­gu­si pro­fe­sio­na­laus mo­de­lio ka­rje­rą la­bai nuo ma­dos ne­nu­tol­siu, tik lau­kiau tin­ka­mo me­to vis­ką pra­dė­ti, ir jis atė­jo. Ga­lu­ti­nio taš­ko mo­de­lia­vi­me ne­su pa­dė­ju­si ir kai ku­riuos pa­siū­ly­mus pri­imu. Ga­lė­čiau ir daž­niau, bet ne­li­ko en­tu­ziaz­mo. Ne­be­no­riu dar tre­jus me­tus gyventi Niu­jor­ke ir mo­de­lių at­ran­ko­se lauk­ti ei­lė­se su še­šio­lik­me­tė­mis. Mo­de­lių agen­tū­rą „Duo Ma­na­ge­ment“įstei­gei kar­tu su mo­de­liu Dia­na Ba­lai­šy­te. Dvie­se – drą­siau?

Ne tiek drą­siau, kiek nau­din­giau. Dia­nai dvi­de­šimt tre­ji, ji dar sėk­min­gai dir­ba – pa­va­sa­rį pa­puo­šė Či­lės „Har­per’s Ba­za­ar“vir­še­lį. Dia­na jau­nes­nė, ener­gin­ges­nė, jos ki­toks po­žiū­ris į tam tik­rus da­ly­kus, ki­tas pa­žin­čių ra­tas. Bet aš tu­riu di­de­lę pa­tir­tį, bend­rau­ju su ži­no­miau­siais pa­sau­lio fo­to­gra­fais, kas­tin­gų di­rek­to­riais. Mud­vi – vie­na ki­tą pa­pil­dan­tis du­etas, tu­rin­tis pui­kių part­ne­rių pa­sau­ly­je. Dir­bant šio­je sri­ty­je la­bai svar­būs as­me­ni­niai kon­tak­tai, jų per ši­tiek me­tų pri­si­kau­pė la­bai daug.

Ga­lu­ti­nio taš­ko mo­de­lia­vi­me ne­su pa­dė­ju­si ir kai ku­riuos pa­siū­ly­mus pri­imu. Ga­lė­čiau ir daž­niau, bet ne­li­ko en­tu­ziaz­mo.

Vi­sa­da ra­siu kam paskam­bin­ti į to­kias mo­de­lių agen­tū­ras kaip „IMG Mo­dels“, „W“, „Oui“. Dirb­da­ma mo­de­liu iš kas­tin­gų di­rek­to­rių su­lauk­da­vau klau­si­mų, ką gal­vo­ju apie vie­ną ar ki­tą mer­gi­ną – ku­ri tin­ka­mes­nė šiai rin­kai. Ge­rai, kad ki­toms ma­ne­ke­nėms nie­ka­da ne­pa­vy­dė­jau pel­nin­gų ir pres­ti­ži­nių dar­bų. Kaip da­bar at­si­me­nu die­ną, kai vie­na­me Lon­do­no oro uos­tų su­ti­kau vi­sai man ta­da ne­pa­žįs­ta­mą ru­sų ma­ne­ke­nę Vla­dą Ro­sly­a­ko­vą: ji ver­kė, nes ne­mo­kė­jo ang­liš­kai, ne­pa­ka­ko pi­ni­gų bi­lie­tui į Mi­la­ną. Pa­gai­lo mer­gi­nos ir aš jai nu­pir­kau tą bi­lie­tą. Ne­tru­kus Vla­da žings­nia­vo ma­dos na­mų „Guc­ci“po­diu­mu Mi­la­ne ir ši­taip pra­si­sky­nė ke­lią į šlo­vę. Kas ži­no, kaip vis­kas bū­tų su­si­klos­tę jos ka­rje­ro­je, jei­gu ta­da bū­tų taip ir ne­iš­skri­du­si? Vla­da man už tai dė­ko­jo ne kar­tą. Ar nuo agen­tū­rų, su ku­rio­mis dir­ba, pri­klau­so mo­de­lio sėk­mė?

Ge­ra va­dy­ba – be pro­to svar­bu. Mo­de­lių pa­sau­ly­je leng­va pa­si­klys­ti, daug po­van­de­ni­nių sro­vių, nes jau­nos mer­gi­nos ne­bū­na ap­mo­ky­tos, kaip elg­tis vie­no­je ar ki­to­je si­tu­aci­jo­je, jų nie­kas ne­mo­ko sti­liaus, už­sie­nio kal­bų, ne­su­pa­žin­di­na su ži­no­miau­siais pa­sau­lio fo­to­gra­fais, lei­di­nių re­dak­to­riais, ne­aiš­ki­na, kaip val­dy­ti fi­nan­sus. Pa­me­nu sa­ve sep­ty­nio­lik­me­tę Niu­jor­ke, sto­vin­čią vi­du­ry­je pra­ban­gaus Man­ha­ta­no, su šim­tu do­le­rių ki­še­nė­je. Sun­ku ne­pa­lūž­ti psi­cho­lo­giš­kai ir ti­kė­ti, kad tau pa­si­seks. Ge­rai, kad ma­ne ta­da še­fa­vo su­permo­de­lis Car­men Kass: įbru­ko į ran­kas nau­jau­sius „The New York Ti­mes“, „Vo­gue“nu­me­rius ir lie­pė per sa­vait­ga­lį vis­ką per­skai­ty­ti, kad ne­ti­kė­tai at­ran­ko­je pa­klaus­ta apie vie­ti­nes ak­tu­ali­jas tu­rė­čiau ką pa­sa­ky­ti. Ma­ne­ke­nė ne­ga­li tik ge­rai at­ro­dy­ti, ji tu­ri bū­ti ap­si­skai­čiu­si, ge­bė­ti aiš­kiai reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Vi­sa­da bū­siu dė­kin­ga Car­men už ti­kė­ji­mą ma­ni­mi, nes jei­gu ne ji, gal taip ir bū­čiau pa­si­li­ku­si gim­to­jo­je Pa­lan­go­je... Ap­skri­tai lie­tu­vėms ma­ne­ke­nėms, ly­gi­nant su ki­tų ša­lių mo­de­liais, trūks­ta mei­lės sau. Lie­tu­vo­je ban­dy­si­te at­ras­ti dar vie­ną tarp­tau­ti­nė­je are­no­je ryš­kiai ga­lin­čią su­švies­ti Edi­tą Vil­ke­vi­čiū­tę?

Sma­gu ma­ty­ti daug pa­sie­ku­sias lie­tu­vai­tes, to­dėl ieš­ko­si­me tų, ku­rios pri­pa­žin­to­se ma­dos sos­ti­nė­se ga­li la­bai ge­rai dirb­ti. Ir – gal ta nau­jo­ji Edi­ta jau at­ras­ta, tik jai nie­kas ne­pa­de­da tin­ka­mai iš­kil­ti? Ma­dos rin­ko­je veidai la­bai grei­tai kei­čia­si, vis ieš­ko­ma nau­jos mū­zos, o mes su Dia­na iš­si­il­go­me lie­tu­viš­ko gro­žio, ne­su­ga­din­tos po­zi­ty­vios mer­gai­tės su di­de­le šyp­se­na, ku­ri ne­bi­jo dar­bo ir ne­ieš­ko tik tur­tin­go, ją iš­lai­ky­ti ga­lin­čio vy­ro. Man pik­ta, kad Lie­tu­vo­je mū­sų pro­fe­si­ją su­try­pė mo­de­liais pri­si­sta­tan­čios ne­aiš­kios mer­gi­nos, už­sie­ny­je sa­ve par­da­vi­nė­jan­čios už ran­ki­nu­kus. Iš kar­to ma­ty­ti, kas sie­kia tik ge­ro gy­ve­ni­mo, o kas no­ri bū­ti tik­ru mo­de­liu: at­ran­ko­se lauk­si­me tik rim­tai nu­si­tei­ku­sių. Ne­sių­si­me dirb­ti į Mo­na­ką ar Du­ba­jų – di­de­lis me­las, kai iš­girs­ti mer­gi­ną sa­kant, kad ji tuo­se kraš­tuo­se dir­ba mo­de­liu. Tik­ri mo­de­liai ten dirb­ti ne­skrai­do, ne­bent ato­sto­gau­ti. Ma­dos pa­sau­ly­je net sklan­do juo­ke­lis: „Ji sa­ko, kad yra mo­de­lis, bet ko­dėl pa­si­žiū­rė­jus į jos so­cia­li­nių tink­lų nuo­trau­kas ma­ty­ti, kad ji nuo­la­tos sė­di Du­ba­ju­je?“Į Du­ba­jų ar Mo­na­ką mo­de­liai nu­va­žiuo­ja tik die­nai ki­tai pa­si­fo­to­gra­fuo­ti, ir tiek. Ten – ne Niu­jor­kas, ma­dos rin­ka ma­ža, gyventi ne­bū­ti­na. Taip ir at­si­ra­do ner­im­tas po­žiū­ris į mo­de­lio dar­bą: va­ka­rė­liai, gra­žūs rū­bai, tur­tin­gi vy­rai, pra­ban­gi ap­lin­ka... Ge­rai dir­ban­tys mo­de­liai ne­tu­ri lai­ko daž­nai links­min­tis. Pa­ti kaž­ka­da bu­vau per mo­de­lių ba­liau­nin­kių vi­du­riu­ką – ne ta, ku­ri val­go vien sa­lo­tų la­pus, mie­ga po de­šimt va­lan­dų per pa­rą ir su nie­kuo ne­bend­rau­ja. So­cia­li­zuo­tis bū­ti­na, ei­ti į va­ka­rė­lius – taip pat, tik rei­kia ži­no­ti, į ko­kius: į ofi­cia­lius ma­dų šou af­ter par­ty, or­ga­ni­zuo­ja­mus ma­dos lei­di­nių, mo­de­lių agen­tū­rų. To­kio­se vie­to­se nau­din­ga bend­rau­ti su klien­tais, ta­ve jie pa­ste­bi, su­si­pa­žįs­ta iš ar­čiau ir vi­sa­da ste­bi, kaip el­gie­si. Bet ne­aiš­kiuo­se nak­ti­niuo­se klu­buo­se nu­si­pirk­ti bu­te­lį deg­ti­nės ir terš­ti sa­vo var­dą ne­tin­ka­mu el­ge­siu – dar nė vie­nai ne­pa­dė­jo pa­kil­ti į ma­dos aukš­tu­mas. Ži­no­ma, Ka­te Moss ne­si­skai­to ( nu­si­juo­kia). Ji vi­sa­da bu­vo iš­im­tis iš tai­syk­lės, nes nei ka­da tu­rė­jo la­bai ge­rą fi­gū­rą, rei­kia­mą ūgį... Su­vei­kė jos as­me­ny­bė. Bet pa­žiū­rė­ki­te, kaip šian­dien at­ro­do už ją de­šimt­me­čiu vy­res­nė Cin­dy Craw­ford ir kaip Ka­te Moss – skir­tu­mas aki­vaiz­dus.

O, kad ta­da bū­čiau tu­rė­ju­si tiek pa­tir­ties, kiek tu­riu da­bar... Gal bū­tų pa­vy­kę ir man iš­veng­ti klai­dų, ku­rios kar­tais pa­kiš­da­vo ko­ją? Kad ir kaip bū­tų bu­vę, ne lai­kas apie tai svars­ty­ti – už­tat da­bar vi­sas ži­nias ga­lė­siu per­duo­ti pra­de­dan­čioms ma­ne­ke­nėms.

Pres­ti­ži­nių ma­dos žur­na­lų vir­še­liai, gar­siau­sių ma­dos na­mų ko­lek­ci­jų pri­sta­ty­mai, pats „Cha­nel“kū­ry­bos va­do­vas Kar­las La­ger­fel­das anuo­met ta­ve va­di­no sa­vo mū­za – sun­ku pa­ti­kė­ti, kad tu­rė­da­ma to­kią ka­rje­ros do­sjė už­si­me­ni apie klai­das.

Ne­pa­mirš­ki­me, kiek man te­bu­vo me­tų, to­dėl ne­rei­kia ti­kė­tis, kad to­kios jau­nos mer­gi­nos gal­vo­je vi­sos min­tys yra tei­sin­gos, o spren­di­mai ap­gal­vo­ti. Blo­giau­sia, kad nie­ka­da ne­sva­jo­jau bū­ti su­permo­de­liu, – ka­rje­ra klos­tė­si itin ge­rai, ap­link tik ir gir­dė­jau liaup­ses, ir to man pa­ka­ko. Bet juk vi­sa­da ga­li siek­ti dar dau­giau, tie­sa?

Da­bar tik­rai la­biau rū­pin­čiau­si sa­vo kū­nu – bu­vau tik­ra tin­gi­nė ir spor­to ven­giau. Bet daug val­giau ( juo­kia­si)! Ge­rai, kad vis tiek bu­vau liek­na, ta­čiau mo­de­lio ka­rje­rą pra­de­dan­čios mer­gi­nos tu­ri ži­no­ti, kad ke­li mi­li­met­rai lie­mens ap­im­ties į di­des­nę pu­sę ga­li vis­ką su­ga­din­ti – gal per juos taip ir ne­gau­si šan­so žings­niuo­ti po­diu­mu ta­me šou, ku­ris at­ver­tų var­tus į ma­dos olim­pą. Jo­kiu bū­du ne­sa­kau, kad rei­kia lai­ky­tis die­tų, – per­dė­tai liek­nos ma­ne­ke­nės da­bar net ne­ma­din­gos, ta­čiau per­si­val­gy­ti die­ną prieš mo­de­lių at­ran­ką svar­biam už­sa­ky­mui gau­ti – ne­pro­tin­ga. Ne­ga­li­ma sa­vi­va­liau­ti ir su plau­kų da­žy­mu, an­ta­kių pe­šio­ji­mu, ne­re­ko­men­duo­ja­ma kai­tin­tis sau­lė­je ka­da no­ri, nes už­sa­ko­vams kaip tik ga­li pri­reik­ti mo­de­lio ne­įde­gu­sia oda.

Dar vie­nas svar­bus da­ly­kas, su ku­riuo sa­vo ka­rje­ros pra­džio­je ir pi­ke ne­su­si­tvar­kiau kaip rei­kiant, – fi­nan­sai. Gai­la, kad ne­tu­rė­jau žmo­gaus, ku­ris bū­tų pa­dė­jęs tvar­ky­tis su už­dir­ba­mais pi­ni­gais. Ne­su­vo­kiau jų ver­tės, ne­mo­kė­jau tau­py­ti, nie­kas ne­pa­ta­rė pro­tin­gai in­ves­tuo­ti. At­ro­dė, kad pi­ni­gų yra ir vi­sa­da bus. Bet tai ko­ne vi­sų jau­nų žmo­nių, į ku­rių ban­ko są­skai­tas pra­de­da plauk­ti di­de­lės su­mos, prob­le­ma. O dar pra­de­di vis­ko no­rė­ti, iš­lai­dau­ti... Kam pi­ni­gus leis­da­vai tu?

Bran­giai ko­ky­biš­kai kos­me­ti­kai, gro­žio pro­ce­dū­roms. Bu­vau to tar­si ap­sės­ta! Taip pat ke­lio­nėms, var­di­niams dra­bu­žiams: nors pa­sta­rų­jų ne­ma­žai gau­da­vau do­va­nų iš tų ma­dos na­mų, su ku­riais dirb­da­vau, vie­šė­da­ma gim­to­jo­je Pa­lan­go­je ar Vil­niu­je nu­siaub­da­vau pu­sę dra­bu­žių sa­lo­no „Du bro­liai“( juo­kia­si). Bet ne­si­gai­liu nie­ko, nes ta­da man tai su­tei­kė džiaugs­mo. Ir ki­tų ne­pa­mirš­da­vau: tė­vų, se­sės, drau­gų... Mė­gau do­va­no­ti, ne­gai­lė­jau ap­lin­ki­niams, no­rė­jau pa­le­pin­ti ne tik sa­ve, bet ir ar­ti­mą, nes, kad ir kaip sun­ku kam nors pa­ti­kė­ti, nie­ka­da ne­tu­rė­jau ma­te­ria­lių sva­jo­nių. Net vai­kys­tė­je, kai tų pi­ni­gų į va­lias ir ne­bu­vo. Su­permo­de­liu bū­ti ne­sie­kei, bet in­ter­ne­te įve­dus ta­vo var­dą ir pa­var­dę įvai­riuo­se tink­la­la­piuo­se esi pri­sta­to­ma bū­tent taip. Ko­kias aukš­tu­mas rei­kia pa­siek­ti, kad šis ti­tu­las ma­ne­ke­nei bū­tų pri­skir­tas?

Kai pa­gal­vo­ju, per se­zo­ną da­riau po dvi­de­šimt trokš­ta­miau­sių ma­dų šou, tarp ku­rių bu­vo ir hau­te cou­tu­re pri­sta­ty­mai, – gal tik­rai bu­vau tuo su­permo­de­liu? Tik lai­kai bu­vo ki­ti – apie ma­ne­ke­nes ne­ras­da­vai tiek daug in­for­ma­ci­jos, ne­bu­vo feis­buko ir ins­tag­ra­mo, ne­rei­kė­jo tu­rė­ti šim­tų tūks­tan­čių se­kė­jų, kad bū­tum po­pu­lia­ru­mo vir­šū­nė­je. Da­bar tap­ti „Vic­to­ria’s Sec­ret“an­ge­lu ga­li ko­ne bet koks ga­na ko­mer­ci­nės iš­vaiz­dos spor­tiš­kos fi­gū­ros mo­de­lis, o prieš ge­rus de­šimt me­tų an­ge­lais bu­vo tik pa­čios pa­čiau­sios: Nao­mi Camp­bell, Hei­di Klum, Gi­se­le Bünd­chen... Nuo­trau­kos tik bu­vo pra­dė­tos sau­go­ti skait­me­ni­nė­je laik­me­no­je, fo­to­gra­fai jų ne­vie­šin­da­vo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, tas pats ita­liš­kas „Vo­gue“, ku­rio vir­še­lį pa­puo­šiau 2004 me­tais, bu­vo fo­to­gra­fuo­ja­mas „Po­la­ro­id“ka­me­ra. Kiek daug nuo­trau­kų su sa­vo dar­bais aš ne­tu­riu, ne­ga­liu jų ras­ti ir in­ter­ne­te – tik su­si­sie­ku­si su pa­čiais fo­to­gra­fais. Net fo­to­se­si­jos „Cha­nel“ma­dos na­mams, ku­rią kū­rė pats Kar­las La­ger­fel­das, nė­ra ma­no as­me­ni­nia­me ar­chy­ve. Už­tat ko­kie at­si­mi­ni­mai...

Ne­tu­rė­jau žmo­gaus, ku­ris bū­tų pa­dė­jęs tvar­ky­tis su už­dir­ba­mais pi­ni­gais. Ne­su­vo­kiau jų ver­tės, ne­mo­kė­jau tau­py­ti, nie­kas ne­pa­ta­rė pro­tin­gai in­ves­tuo­ti.

Do­vi­lė žings­nia­vo ži­no­miau­sių ma­dos na­mų po­diu­mais, fo­to­gra­fa­vo­si gar­siau­siems ma­dos lei­di­niams

„Cha­nel“mo­de­lis 2004-ųjų Pa­ry­žiaus ma­dos sa­vai­tė­je

Agen­tū­rą Do­vi­lė įstei­gė drau­ge su mo­de­liu Dia­na Ba­lai­šy­te. Jos abi – vie­na ki­tą pa­pil­dan­tis du­etas

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.