Ma­tyt, pa­si­va­giu to jau­na­tviš­ku­mo...

86-eri. Pro­diu­se­ris, kom­pa­ni­jos „Film Jam“įkū­rė­jas Sta­sys BAL­TA­KIS jau se­niai taip at­sa­ko į klau­si­mą, kiek jam me­tų. „Jau­nes­ni žmo­nės net ne­su­vo­kia, kad me­luo­ju, sa­ko: „Ne­ma­žai...“– juo­kia­si 58-erių Sta­sys.

Zmones - - Menas Gyventi - DAI­VA KAIKARYTĖ

Lai­ko po­kal­biui jis nu­vo­gė nuo „Izao­ko“, ku­ria­mo pa­gal An­ta­no Škė­mos apy­sa­ką, fil­ma­vi­mų – pro­diu­suo­ja juos­tą. „Man tai – fil­mas apie žy­dus, nors re­ži­sie­rius Jur­gis Ma­tu­le­vi­čius su tuo gal ir ne­su­tiks, – mąs­liai kal­ba Sta­sys. – Lie­tu­viai tu­ri ži­no­ti, kad jie žu­dė, kad žu­dy­ti yra blo­gis. Mes žu­dė­me. Ir mo­kyk­lo­se apie tai tu­ri bū­ti pa­ra­šy­ta pla­čiau nei da­bar.“ Kam jums rei­kia to­kios sun­kios ho­lo­kaus­to te­mos – nuo to tik raukš­lės vei­de?

Ir ži­li plau­kia ( juo­kia­si). Man pa­tin­ka rim­ti fil­mai, kny­gos. Pop­so ne­mėgs­tu, nors kar­tais jį ga­mi­nu: fil­mai „Dvy­li­ka kė­džių“, „Ne­pa­ty­ręs“– ma­no pro­diu­suo­ti. Tai pop­sas, o jis rei­ka­lin­gas daug kam, man – kad už­dirb­čiau pi­ni­gų. Rim­tų fil­mų imuo­si to­dėl, kad no­riu nu­veik­ti šį tą rim­to. Žmo­gaus mi­si­ja yra pra­smin­gai pra­gy­ven­ti. Net jei žiū­ri į gy­ve­ni­mą ner­im­tai – nie­kur nuo to ne­pa­bėg­si, nes pra­gy­ven­ti šia­me pa­sau­ly­je yra rim­ta. Kas vos at­si­kė­lus kas­dien jus džiu­gi­na, jei taip rim­ta gyventi?

Džiu­gi­na Džiu­gis – tu­riu to­kį šu­nį iš Tel­šių. Veislė? Fon Tel­šiai – to­kios veis­lės ( juo­kia­si). Ry­tą Džiu­gis at­si­ne­ša dan­ty­se žai­sliu­kų, kvie­čia žais­ti. Dar džiu­gi­na ma­no „Film Jam“ke­tu­rių žmo­nių ko­man­da – kiek daug ga­li­me kar­tu nu­veik­ti.

Da­bar džiu­gi­na ku­ria­mas fil­mas „Izao­kas“. Re­ži­sie­rius Aud­rius Sto­nys pa­ma­tė ke­lis ka­d­rus ir sa­ko: „ Cheb­ra, tu­ri­te bom­bą.“Jei vis­kas bus ge­rai su kop­ro­diu­se­riais iš Ukrai­nos, ro­dy­si­me „Izao­ką“va­sa­rį Ber­ly­no ki­no fes­ti­va­ly­je.

Daug kas džiu­gi­na. Kū­ry­bos žmo­nės ne­sensta – kaip ku­ni­gai, vie­nuo­liai, jie tu­ri kaž­ko­kios švie­sos, jau­na­tviš­ku­mo?

Taip, tai tu­ri įta­kos, nes kū­ry­biš­ki žmo­nės daug dir­ba – jų už­im­ti net sa­vait­ga­liai. Bet dar­bas se­ki­na.

Mėgs­ta­mas dar­bas ne­se­ki­na, o ne­mėgs­ta­mo nė­ra pra­s­mės dirb­ti. Kai Ka­li­for­ni­jo­je stu­di­ja­vau ma­gist­ran­tū­ro­je, vie­nas pro­fe­so­rius vis sa­ky­da­vo: „Gy­ve­ni kar­tą, ir tai – ne rep­e­ti­ci­ja.“Kad gy­ve­ni vie­ną kar­tą, sa­ko daug kas, bet man įstri­go pro­fe­so­riaus pri­dur­tas „ir tai – ne rep­e­ti­ci­ja“. Gy­ve­ni­mo ne­be­pa­kar­to­si, tad ver­ta ri­zi­kuo­ti, o ne da­ry­ti tai, kas ne­pa­tin­ka. Ta­čiau aš pats de­šimt me­tų Ka­na­do­je da­riau, kas man ne­pa­tin­ka. Bu­vau pra­tur­tė­jęs, bet su­pra­tau, kad taip ne­no­riu baig­ti gy­ve­ni­mo, tad par­da­viau vers­lus, na­mus ir iš­va­žia­vau į Lie­tu­vą ga­min­ti fil­mų už sa­vo pi­ni­gus. Mėgs­tu ri­zi­ką. Pi­ni­gai su­tei­kia dau­giau ga­li­my­bių iš­lai­ky­ti svei­ka­tą, es­te­tiš­ką iš­vaiz­dą?

Ma­tyt, taip, bet aš gro­žio in­dust­ri­jai ne­lei­džiu pi­ni­gų, vos pri­si­ver­čiu nu­ei­ti ap­si­kirp­ti – vis ne­ran­du lai­ko, nors tai ma­lo­nus ri­tu­alas. Kre­mais ne­si­tep­lio­ju, nors ži­nau, kad yra skir­tas spe­cia­liai barz­dai ( juo­kia­si). Ta­čiau de­zo­do­ran­to ne­ven­giu! Kaip kei­tė­tės per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų ar jums pri­im­ti­nes­nį lai­ko tar­pą?

Ne aš kei­čiuo­si, o veid­ro­džių ko­ky­bė vis pras­tė­ja ir pras­tė­ja – tai jie kei­čia­si.

Šir­dy­je aš vi­suo­met toks pats, ne­gal­vo­ju, kad man grei­tai bus še­šias­de­šimt. Pa­me­nu, mo­kyk­lo­je vy­ko bu­vu­sių mo­ki­nių su­si­ėji­mas. Žiū­rė­jau į tuos 22 me­tų jau­nuo­lius ir gal­vo­jau: ko­kie jie se­ni, vis­ko pa­da­rę, jiems jau vis­kas iš­spręs­ta, vis­kas aiš­ku... Ži­no­ma, grei­tai taip ne­be­gal­vo­jau. Da­bar, jei pen­kias­de­šimt­me­tis pra­de­da ieš­ko­ti sa­vęs, la­bai džiau­giuo­si, kad no­ri ko nors nau­jo, o ne nu­mirš­ta taip ir ne­su­ge­bė­jęs pa­keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mo. Man te­ko vis­ką keis­ti nuo nu­lio ir Vo­kie­ti­jo­je, ir Ka­na­do­je, kur pra­gy­ve­nau be­veik 20 me­tų. Iš dug­no ka­da nors te­ko ropš­tis?

Esu bu­vęs vi­siš­kai be pi­ni­gų. Bet vėl su­si­ran­di dar­bo. Nė­ra ša­lių, nė­ra mies­tų, kur ne­bū­tų dar­bo. Man dug­nas bu­vo vie­ni me­tai Vo­kie­ti­jo­je, kai ne­tu­rė­jau lei­di­mo dirb­ti. Iš­vy­kau ten dėl eko­no­mi­nių su­me­ti­mų, su ma­ža kup­ri­ne, nes tais lai­kais dar ne­ga­lė­jo­me tu­ri­s­tau­ti. Kau­ne ga­vau že­mės skly­pą – tais šlykš­čiais so­vie­ti­niais ne­pa­do­rių ei­lių lai­kais da­ly­da­vo bu­tus, skly­pus, tad Vo­kie­ti­jon iš­vy­kau už­si­dirb­ti pi­ni­gų, siųs­da­vau juos ma­mai, o ji sta­tė na­mą. Sve­tur tvar­ky­da­vau pa­sta­ty­tų na­mų ap­lin­ką – klo­da­vau trin­ke­les, so­din­da­vau me­džius. Ža­vin­ga, bet sun­ku. Jūs aka­de­mi­jo­je bai­gė­te ak­to­ri­nį. Kaip jau­tė­tės at­si­dū­ręs ne sce­no­je ar prieš ka­me­ras, o kie­me, kur rei­kia trin­ke­les klo­ti?

Apie tai pa­gal­vo­jau tik tuo­met, kai ga­vau lei­di­mą dirb­ti. Ei­nu Miun­che­no gat­ve ir gal­vo­ju: ką ga­lė­čiau aš, ak­to­rius, veik­ti, – trin­ke­les jau bu­vau pa­klo­jęs. Pa­ma­čiau fo­to­la­bo­ra­to­ri­ją, į gal­vą trink­te­lė­jo ki­to­kia trin­ke­lė – idė­ja: pri­si­mi­niau, kad mo­kyk­los me­tais tu­rė­jau fo­to­a­pa­ra­tą „Sme­na“, ir už­ėjau. Pa­sa­kiau, kad esu la­bai ge­ras fo­to­gra­fas iš Lie­tu­vos. Ma­nęs pa­klau­sė, ar mo­ku nau­do­tis nuo­trau­kų spaus­di­ni­mo ma­ši­na. Pa­sa­kiau, kad grei­tai iš­mok­siu. Įsi­dar­bi­nau. Kar­tu dir­bau ir da­bar jau švie­saus at­mi­ni­mo pro­fe­so­riaus Ru­dol­fo Ort­ne­rio asi­sten­tu. Da­ry­da­vau jo pa­veiks­lams pa­s­por­tus, už­baig­da­vau jo skulp­tū­ras, kai iš­vyk­da­vo­me į pa­ro­das, ka­bin­da­vau pa­veiks­lus. Iš pro­fe­so­riaus iš­mo­kau ta­py­ti – Ka­na­do­je da­ly­vau­da­vau pa­ro­do­se, su­ren­giau ir dvi per­so­na­li­nes.

Abie­jų dar­bų įgū­džiai pra­ver­tė Ka­na­do­je – Van­ku­ve­rio sa­lo­je ati­da­riau fo­to­la­bo­ra­to­ri­ją, pre­kia­vau kny­go­mis, su­ve­ny­rais.

Gy­ve­ni­mas už­sie­ny­je daug nau­dos da­vė. Pir­miau­sia pa­gy­dė nuo ne­svei­ko pat­rio­tiz­mo, tau­tiš­ku­mo. Bu­dė­da­vau prie Ig­na­li­nos ato­mi­nės elekt­ri­nės, ri­zi­ka­vau, sau­gu­mas bu­vo su­lai­kęs... Bu­vau fa­na­ti­kas, ku­riam tik folk­lo­ras ge­ra mu­zi­ka – mo­kė­jau ke­lis šim­tus dai­nų.

Už­sie­nis at­vė­rė ma­no du­ris ir lan­gus – ta­pau kos­mo­po­li­tas, bet li­kau ir pat­rio­tas. Apie tai kal­ba kai ku­rie ma­no dar­bai, fil­mai. Ra­šy­to­jas To­mas Venc­lo­va – ma­no gu­ru, jis yra ir pat­rio­tas, ir kos­mo­po­li­tas, nors daug kas jį kal­ti­na Lie­tu­vos šmeiž­tu. Ne­są­mo­nė, jis my­li Lie­tu­vą. Tai vie­nas pir­mų­jų lie­tu­vių in­te­lek­tu­alų, ku­ris gar­siai pa­sa­kė, kad lie­tu­viai iš­nai­ki­no sa­vo žy­dus, Lie­tu­va bū­tų ki­to­kia – tur­tin­ges­nė ir įvai­res­nė, jei bū­tu­me iš­sau­go­ję sa­vo bend­ra­pi­lie­čius žy­dus. Jei puo­se­lė­si­me tik tau­tiš­ku­mą, vi­są gy­ve­ni­mą avė­si­me klum­pes. Tik­ra, gy­va Lie­tu­va yra mo­der­ni – ir su va­t­ni­kais, ir su žy­dais. Ku­rie gy­ve­ni­mo pa­si­kei­ti­mai jus džiu­gi­na?

Į Vo­kie­ti­ją at­vy­kau ne­mo­kė­da­mas kal­bos, ta­čiau skai­čiau Pau­lo Ce­la­no ei­les vo­kiš­kai ir iš­mo­kau. Ga­min­ti val­gį, fo­to­gra­fuo­ti, ta­py­ti pa­ste­le ir akva­re­le – ir­gi yra džiu­gi­nan­tys pa­si­kei­ti­mai iš ten, iš sve­čių ša­lių. Gra­žus vy­ras – kaip jums skam­ba šis žo­džių de­ri­nys, esa­te gir­dė­jęs taip sa­kant apie jus?

Gir­dė­jau, bet tai ne­de­ra su ma­ni­mi. Ne­su gra­žus – juk ma­tau sa­ve veid­ro­dy­je, tad komp­li­men­tas skam­ba tar­si pa­tai­ka­vi­mas. Na, jei my­li­ma mo­te­ris sa­ko – ap­si­džiau­giu. Šiaip komp­li­men­tas man, kai pa­sa­ko: „pui­kus tas ta­vo vy­nas“, „fan­ta­s­tiš­kas ta­vo fil­mas“, „ge­ra bu­vo paskai­ta“.

De­šimt me­tų da­riau tai, kas man ne­pa­tin­ka, Ka­na­do­je. Bu­vau pra­tur­tė­jęs, bet su­pra­tau, kad taip ne­no­riu baig­ti sa­vo gy­ve­ni­mo.

Grei­čiau­siai iš­gy­ve­no­te, o gal ir da­bar už­klum­pa se­ki­nan­čio dar­bo pe­rio­dai – kaip at­si­gau­na­te?

Dar­bas iš­gy­do. Įkve­pi – ir va­rai to­liau. Kar­tais žai­džiu te­nisą, tris kar­tus per sa­vai­tę su žmo­na spor­tuo­ja­me na­muo­se. Įsi­ren­gė­me tam kam­ba­rį, at­vyks­ta tre­ne­ris – taip ir pa­pras­čiau, ir per­pus pi­giau nei spor­to klu­be. Anks­čiau mėg­da­vau bėg­ti il­gas dis­tan­ci­jas – tai tar­si me­di­ta­ci­ja. Bet pra­dė­jo skau­dė­ti ke­lius, da­bar ga­liu nu­bėg­ti tik ko­kius pen­kis ki­lo­met­rus. Ko­kie am­žiaus po­ky­čiai jus gal­būt er­zi­na?

Į tuos kai ka­da mau­džian­čius ke­lius ne­krei­piu dė­me­sio. O dau­giau nie­kas ne­ner­vi­na. Jei ne­ga­liu bė­gio­ti ir me­di­tuo­ti, pa­si­ne­riu į kon­ser­va­vi­mą, uo­gie­nių vi­ri­mą, vy­no ga­mi­ni­mą. Kai dir­bi fi­ziš­kai, tuo­met vis­kas su­si­dė­lio­ja gal­vo­je. Kaip jū­sų gar­de­ro­be at­si­ran­da to­kių sti­lin­gų dra­bu­žių – tai žmo­nos di­zai­ne­rės Ju­li­jos Ja­nus nuo­pel­nas?

Taip, man la­bai pa­si­se­kė, kad yra Ju­li­ja. Man bai­siai pa­to­gūs jos dra­bu­žiai, o dar jie ir sti­lin­gi. Ir jos ba­tais džiau­giuo­si – iš Ju­li­jos kur­tų vy­riš­kų san­da­lų vi­są va­sa­rą ne­iš­li­pau. Ką nors nau­jo nu­si­per­ku ne­bent kur iš­skri­dęs ir pa­si­ge­dęs, tar­kim, šil­tes­nio dra­bu­žio.

Bu­vo sa­vęs nai­ki­ni­mo pe­rio­dų?

Ne­bent jau­nys­tė­je, kai su­rū­ky­da­vau pa­ke­lį ci­ga­re­čių per die­ną, pas­kui grei­tai nu­sto­jau. Ne­bent... kar­tais žvelg­da­mas pro dau­gia­aukš­čio lan­gą pa­svars­ty­da­vau, kaip at­ro­dy­tų ma­no kry­tis. Bet tai ne fo­bi­ja, grei­čiau­siai dau­ge­lis taip pa­svars­to. Man leng­va, nes ne­bi­jau mir­ties. Tel­šiuo­se au­gau ša­lia ka­pi­nių, pir­mi ma­no skai­ti­niai bu­vo ant­ka­pių už­ra­šai. Vaikš­ti­nė­da­vau ir skai­ty­da­vau var­dus, pa­var­des. Svars­ty­da­vau: gal aš bu­vau štai šis Juo­zas Jo­man­tas, o gal An­ta­nas Pet­rau­skis? Ne­ži­nau, bet ir ma­žas su­vo­kiau, kad esu per­ėjęs iš anks­tes­nio gy­ve­ni­mo. Tai pri­si­mi­niau vė­liau skai­ty­da­mas apie rein­kar­na­ci­ją, bu­diz­mą, į ka­ta­li­ky­bę ma­no po­žiū­ris vi­suo­met bu­vo skep­tiš­kas. Bai­giau kie­tą vi­du­ri­nę mo­kyk­lą – Že­mai­tės gim­na­zi­ją, kur bu­vo su­stip­rin­tos ru­sų, ang­lų kal­bos, mo­kiau­si lo­ty­nų. Tai tu­rė­jo įta­kos pa­sau­lė­žiū­ros for­ma­vi­mui­si? Kaip ma­no­te, ar iš­vis įma­no­ma sa­ve nu­lip­dy­ti iš nau­jo?

Įma­no­ma, bet ar ver­ta? Nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau, kad ką nors ne taip pa­da­riau. Ma­no 14-me­tis sū­nus Jo­nas kar­tą klau­sia: „Sta­siau, ką rink­tu­mei­si – grįž­ti ke­lias­de­šimt me­tų at­gal ar gau­ti 30 mi­li­jo­nų?“Sa­kau: „Aiš­ku, 30 mi­li­jo­nų!“„Tei­sin­gas at­sa­ky­mas“, – sa­ko Jo­nas. Jis gy­ve­na Ka­na­do­je su ma­ma. Liūd­na iš­si­skir­ti – jau iš­skri­do na­mo po ato­sto­gų. Gra­žus ir įdo­mus ber­nas...

Duk­ra Aus­tė­ja gy­ve­na Vil­niu­je, pa­do­va­no­jo man dvi anū­kes – da­bar joms sep­ty­ne­ri ir vie­ni me­tai. Ge­ras jaus­mas bū­ti se­ne­liu, ge­ra vai­kus lai­ky­ti ant ran­kų. Tai pri­me­na pir­mus me­tus, kai gi­mė Jo­nas. Jo ma­ma moks­li­nin­kė bu­vo už­si­ėmu­si, aš ta­da tu­rė­jau dau­giau lai­ko, tai kel­da­vau­si nak­ti­mis. Įdo­mu, kaip kū­di­kis kei­čia­si tar­si į paukš­tį, vė­liau – dar į ki­tą pa­vi­da­lą. Įdo­mu ma­žy­lio triu­kai... Glos­tai gal­vą, nu­sto­ji, vai­kas pa­ima ta­vo ran­ką ir ro­do, kad tęsk... Na štai – skyrybos, vaikai su skir­tin­go­mis mo­te­ri­mis, iš­gy­ve­no­te kri­zę... Kaip pa­kė­lė­te?

Gal... bet vis­kas pra­ei­na. Kaip Juo­zas Er­lic­kas sa­ko: „Gy­ve­ni­me vis­kas pra­ei­na, ko­dėl, tams­ta, ne­pra­ei­ni.“Sa­kiau – dar­bas gy­do. Kad ma­ne bū­tų už­klu­pu­si vi­du­ram­žio kri­zė – ne­pa­me­nu. Į už­sie­nį iš­vy­kau bū­da­mas tris­de­šim­ties, daug dir­bau – po ke­lio­li­ka va­lan­dų per pa­rą, ne­tu­rė­jau sa­vait­ga­lių, tai, ma­tyt, kri­zėms ne­bu­vo lai­ko. Kiek vy­rui svar­bi mo­te­ris ša­lia? Juk kai ku­rie su­griū­na jos ne­te­kę.

Man la­bai svar­bi. Ne­mėgs­tu vie­nas gyventi. Yra te­kę me­tus, dve­jus vie­ni­šau­ti, bet sma­giau da­lin­tis. Jo­ną ma­žą nu­ve­džiau į fu­tbo­lo tre­ni­ruo­tę. Vi­si bė­gio­ja pas­kui ka­muo­lį, ma­no vai­kas sto­vi. Klau­siu: „Ko ne­žai­di?“O jis nu­ste­bęs sa­ko: „Tai­gi da­lin­tis rei­kia.“( Juo­kia­si.) Mes su Ju­li­ja da­li­na­mės kiek­vie­na die­na. Jau­na­tviš­ku­mas – kaip ver­ti­na­te šį reiš­ki­nį? Jis jums su­si­jęs su lai­ko ne­pa­lies­ta dva­sia ar tuo, ko da­bar ap­lin­kui daug: žmo­nės jau­ni­na­si, pjaus­to­si, gra­ži­na­si? Kaip rea­guo­tu­mė­te, jei žmo­na pa­si­da­ry­tų plas­ti­nę ope­ra­ci­ją?

Su žmo­na to ne­da­rė­me ir, ma­nau, ne­da­ry­si­me. Kai pa­žįs­ta­ma sa­ko, kad ruo­šia­si „pa­si­da­ry­ti akis“, nu­stem­bu – juk jos to­kios gra­žios ir man pa­tin­ka už­kri­tę vo­kai.

Tie, ku­rie da­ro­si plas­ti­nes ope­ra­ci­jas, vis tiek nu­mirs. Kas iš to, kad de­šim­čia me­tų pa­si­jau­nin­si, juk ne tai yra jau­nys­tė. Jau­nys­tė – kai ne­ži­nai, ka­da iš­ei­si į pen­si­ją. Kai ku­rie nie­ka­da ne­iš­ei­na į pen­si­ją. Tas pats To­mas Venc­lo­va ir Phi­li­pas Glas­sas nie­ka­da ne­iš­eis į pen­si­ją!

Žo­džiu „jau­na­tviš­ku­mas“man pri­mi­nė­te Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos stu­den­tus, ku­riems dės­tau apie Ame­ri­kos ne­pri­klau­so­mą ki­ną. Kai su­si­ti­ko­me pir­mą kar­tą, stu­den­tams pa­sa­kau, kad ma­no paskai­tų ga­li ir ne­lan­ky­ti, – įskai­tą vis tiek gaus. Ne­ge­rai, bet man pa­tin­ka, kad at­ei­na mo­ty­vuo­ti jau­nuo­liai, – jie ma­ne siur­bia, me­ta iš­šū­kius, mes gin­či­ja­mės, aiš­ki­na­mės, ta­ria­mės. Dės­tau ang­lų kal­ba, nes yra stu­den­tų, at­vy­ku­sių pa­gal „Era­smus“prog­ra­mą, tai at­vy­kė­liai – kaip pa­pil­do­mas spy­ris į už­pa­ka­lį mū­siš­kiams. Štai tas jau­na­tviš­ku­mas ma­ne ža­vi, su to­kiais man pa­tin­ka bū­ti – ma­tyt, ir pats pa­si­va­giu to jau­na­tviš­ku­mo.

Mo­ty­va­ci­jos ne­tu­rė­ji­mas yra la­bai blo­gas da­ly­kas. Pa­me­nu, bu­vęs deka­nas Al­gis Ma­žei­ka pa­sa­ko­jo, kai bu­vo pri­vers­tas skai­ty­ti paskai­tą vie­nam stu­den­tui. Iš vi­sos gru­pės atė­jo vie­nas. Ir tai bu­vo Vio­le­ta Ur­ma­na. Tuo­met dar ne­ži­no­ma, o da­bar – gar­siau­sia iš lie­tu­vių ope­ros dai­ni­nin­kių. Kai pas ma­ne at­ei­na vie­nas stu­den­tas, mu­du ei­na­me na­mo, o kai tai bu­vo pa­siū­ly­ta Ur­ma­nai, ši pa­prieš­ta­ra­vo: ne, ji atė­jo ir no­ri tos paskai­tos! Tai čia apie jau­na­tviš­ku­mą, tiks­liau – apie mo­ty­va­ci­ją ir tai, kaip to­li ji ta­ve ga­li nu­ves­ti. Spon­ta­niš­ku­mo, avan­tiū­riz­mo jūs tu­ri­te – ar su am­žiu­mi iš­mo­ko­te tai val­dy­ti?

Ir spon­ta­niš­ku­mo, ir avan­tiū­riz­mo tu­riu la­bai daug. Ad­re­na­li­nas, nuo­jau­ta kuž­da, kaip rei­kia elg­tis. Ne­su ge­ras šach­ma­tų žai­dė­jas – ne­nu­ma­tau ke­lių ėji­mų į prie­kį. Ne vi­sa­da nuo­jau­ta pa­si­tei­si­na. Pa­si­ti­kiu žmo­nė­mis. Dar tė­vas, pa­me­nu, sa­ky­da­vo, kad ne­ga­li­ma taip vi­sais pa­si­ti­kė­ti. Bet man taip leng­viau gyventi, ne­svar­bu, kad kai ka­da nu­ken­čiu. Tai ap­ga­vi­ko prob­le­ma, kad no­ri ma­ne ap­gau­ti, ne ma­no. Jei šią aki­mir­ką ga­lė­tu­mė­te pa­kil­ti nuo kė­dės ir ke­liau­ti – kur lėk­tu­mė­te?

Ke­liau­ti. Tie­siog ke­liau­ti. Nors man la­bai pa­tin­ka Lie­tu­vo­je – ke­liau­ti yra ge­ra. Man la­bai pa­tin­ka skri­sti lėk­tu­vu. Jei rei­kia kryp­ties – į Ja­po­ni­ją no­rė­čiau la­biau nei į Aust­ra­li­ją, o į Viet­na­mą dar la­biau. Gy­ve­nau už­sie­ny­je, bet ma­žai ke­lia­vau. Įdo­miau, kai ke­lio­nė tu­ri pras­mę, – ar tai bū­tų nau­jo fil­mo lo­ka­ci­ja, ar iš­vy­ki­mas su my­li­mais žmo­nė­mis. Ta­da ke­lio­nė yra tur­tas. Juk at­ei­ties pa­sau­ly­je tur­tin­gas žmo­gus ne tas, ku­ris tu­ri daug daik­tų, o tas, ku­ris tu­ri pa­tir­ties, ry­šių, in­for­ma­ci­jos ar įžval­gų.

Ju­li­jos Ja­nus ir Sta­sio Bal­ta­kio san­tuo­ki­nis gy­ve­ni­mas ku­pi­nas kū­ry­bi­nės žais­mės

Kaip mo­de­lis, jis pra­ver­čia ne tik žmo­nai di­zai­ne­rei Ju­li­jai Ja­nus, bet ir ki­tiems kū­rė­jams

Sta­sys bran­gi­na ato­sto­gų aki­mir­kas su sū­nu­mi Jo­nu, at­skren­dan­čiu iš Ka­na­dos

Na­muo­se Sta­sį ir jo žmo­ną tre­ni­ruo­ja Ka­ro­lis Be­ruč­ka – taip net pi­giau, nei abiem su Ju­li­ja ei­ti į spor­to klu­bą

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.