Kom­pak­tiš­kai ir jau­kiai

„Užei­ki­te į mū­sų kai­mo tro­bą!“– prie var­tų pa­si­tin­ka žur­na­lis­tė, po­li­ti­nių bei so­do lai­dų kū­rė­ja ir ve­dė­ja Rū­ta JA­NU­TIE­NĖ 51), su vy­ru ope­ros so­lis­tu Al­gir­du Ja­nu­tu (56), duk­ro­mis Ie­va (21) ir Uli­jo­na (10) bu­tą iš­kei­tę į na­mus Vil­niaus pa­kraš­ty­je.

Zmones - - Menas Gyventi - GERDA PRANCŪZEVIČIENĖ IR GRE­TA SKARAITIENĖ (nuo­trau­kos)

Iš­ties iš­kei­tė­me, – šyp­so­si Rū­ta ir abi su Ie­va, ly­di­mos ka­lai­tės Ei­tu, ap­ro­do so­dą. – Tiks­las bu­vo par­duo­ti bu­tą An­ta­kal­ny­je ir pa­si­sta­ty­ti už tą su­mą nuo­sa­vą na­mą.“Ant ne­di­de­lės įkal­nės, pa­si­slė­pęs tarp žy­din­čių gė­ly­nų, švy­ti bal­tas vie­no aukš­to na­me­lis. „Tai suo­miš­kas su­ren­ka­mas na­mas iš La­p­lan­di­jos pu­šų, jį lyg iš le­go ka­la­dė­lių pa­sta­tė per tris mė­ne­sius, – pa­sa­ko­ja Al­gir­das. – Bir­že­lio 26-ąją na­mas at­va­žia­vo iš Suo­mi­jos, spa­lio 16-ąją įsi­kė­lė­me!“„...jis bu­vo su­pa­kuo­tas ir ant kiek­vie­nos dė­žės už­ra­šy­ta: „Ja­nu­tas“, – juo­kia­si Rū­ta ir kvie­čia vi­dun. – Il­giau už­tru­ko skly­po do­ku­men­tų tvar­ky­mas Vil­niaus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je nei sta­ty­bos. Ne­no­rė­jo­me reng­ti jo­kių pro­jek­tų, vis­kas Al­gio su­gal­vo­ta, vi­si spren­di­mai jo. Var­tė­me suo­mių ka­ta­lo­gą ir pa­gal iš­pla­na­vi­mą iš­si­rin­ko­me. To­dėl na­mas – kom­pak­tiš­kas, vie­naukš­tis, nė­ra jo­kių laip­tų, rū­sių ir nė vie­no lyš­no cen­ti­met­ro. Kiek­gi žmo­nėms rei­kia?! Svar­biau­sia, yra kie­mas ir ja­me ga­liu kuis­tis.“„Juo­lab kad aš, ga­li­ma sa­ky­ti, emig­ra­vu­si, – pri­du­ria Ie­va. – San­der­lan­do uni­ver­si­te­te Ang­li­jo­je stu­di­juo­ju kri­mi­no­lo­gi­ją ir me­di­jas, na­mo grįž­tu per ato­sto­gas ir šven­tes.“

Na­mo aukš­to­mis lu­bo­mis erd­vės su­skirs­ty­tos iš­ties tau­piai ir funk­cio­na­liai: įžen­gus pro pag­rin­di­nes du­ris, pa­ten­ka­ma į ko­ri­do­rių, ku­rį kai­rė­je for­muo­ja duk­rų kam­ba­riai ir vo­nia, de­ši­nė­je in­ty­miau nuo lau­ko du­rų pri­den­gian­ti sie­ne­lė su spin­ta ati­tve­ria jau­kią sve­tai­nės, val­go­mo­jo ir vir­tu­vės pa­tal­pą. Iš jos pa­ten­ka­ma į šei­mi­nin­kų mie­ga­mą­jį su at­ski­ra vo­nia. Ir dar – į siau­rą lyg ko­ri­do­riu­kas Rū­tos dar­bo kam­ba­rį su klū­po­mą­ja kė­de prie se­no­vi­nio sta­liu­ko, ant ku­rio sto­vi kom­piu­te­ris. „Čia gims­ta ma­no opu­sai, – mos­te­li žur­na­lis­tė. – O tu­rė­jo bū­ti skal­byk­la su bo­i­le­ri­ne, bet pa­slė­pė­me ją tarp šios pa­tal­pos ir mū­sų mie­ga­mo­jo sie­nų, ša­lia vo­nios.“Iš sve­tai­nės du­rys ve­da į už­pa­ka­li­nę, pus­ry­ti­nę, te­ra­są su di­de­liu sta­lu ir sū­puok­lė­mis. Čia už nuo­la­ti­nę pa­bė­gi­mo nuo­dė­mę pri­riš­tas sen­bu­vis au­gin­ti­nis – šuo Ro­lek­sas. Pa­leis­tas tuoj pat įsi­pra­šo vi­dun ir su Ei­tu bei pa­čia tik­riau­sia na­mo šei­mi­nin­ke – ka­te Ga­ta – da­ly­vau­ja sam­bū­ry­je. Ant­ro­ji siau­ra te­ra­sa įreng­ta prie pag­rin­di­nio fa­sa­do.

Duk­rų kam­ba­riai at­spin­di po­mė­gius. Erd­vus Uli­jo­nos apar­ta­men­tas, kaip ir de­ra to­kio am­žiaus pa­ne­lei, – ro­man­tiš­kes­nis. Ant pla­čios pa­lan­gės įkur­din­tas mi­nia­tiū­ri­nis jos su­kur­tas so­de­lis: „Pa­ti iš­si­rin­kau va­zo­ną, kak­tu­sus, pa­so­di­nau, iš mė­ly­nų ak­me­nu­kų pa­da­riau upe­lį, per jį per­me­čiau til­te­lį.“Į akį krin­ta rie­du­čiai ir ried­len­tės. „Uli­jo­na la­bai anks­ti iš­mo­ko va­žiuo­ti ried­len­te ir tai da­ro la­bai ge­rai, ge­riau už ma­ne – aš jos ne­be­pa­ve­ju, – se­su­tę gi­ria Ie­va. – Vie­na ried­len­tė bu­vo ma­no, ki­ta jos, da­bar – abi ma­žo­sios. Ji ir pia­ni­nu skam­bi­na, ir gi­ta­ra pa­ti mo­ko­si gro­ti, ir pie­šia la­bai gra­žiai.“

Ne­di­de­lio Ie­vos kam­ba­rio ak­cen­tas – „na­tiur­mor­tas“: ta­py­ti pra­dė­tas pa­veiks­las, le­do ri­tu­lio laz­da, pa­čiū­žos, mil­ži­niš­kas krep­šys su ap­ran­ga ir... ra­men­tai – mer­gi­na per le­do ri­tu­lio tre­ni­ruo­tę ką tik su­si­ža­lo­jo ko­ją! Ie­va ap­do­va­no­ta įvai­riau­siais ta­len­tais, tu­ri pa­čių kont­ras­tiš­kiau­sių po­mė­gių: mu­zi­ka ir kri­mi­no­lo­gi­ja, ta­py­ba ir le­do ri­tu­lys. „Nuo vai­kys­tės ma­ma man lei­do per vis­ką ma­ka­luo­tis – kas pa­tin­ka, tą ir lan­ky­ti: dziu­do, ka­ra­tė, fu­tbo­lą, krep­ši­nį, tink­li­nį. Žais­ti le­do ri­tu­lį pra­dė­jau aš­tuo­nio­li­kos – iki pil­na­me­tys­tės ma­ma drau­dė: „Vi­sa su­si­lau­žy­si!“Ba­lio Dva­rio­no mu­zi­kos mo­kyk­lo­je mo­kiau­si gro­ti vio­lon­če­le ir pia­ni­nu, skam­bin­ti gi­ta­ra pa­ti iš­mo­kau, lan­kiau

Na­mas – kom­pak­tiš­kas, vie­naukš­tis, nė­ra jo­kių laip­tų, rū­sių ir nė vie­no lyš­no cen­ti­met­ro.

dai­lę Vie­no­žin­sky­je. Tiek vis­ko lan­kiau, kad be­li­ko tai, kas la­biau­siai trau­kia: gi­ta­ra, ta­py­ba, fo­to­gra­fi­ja, fil­ma­vi­mas ir le­do ri­tu­lys. Jis – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das ir aist­ra. Ki­tais me­tais žai­siu San­der­lan­do uni­ver­si­te­to ko­man­do­je.“

Ie­va pa­sa­ko­ja me­di­jų stu­di­jas pa­si­rin­ku­si to­dėl, kad pa­tin­ka fo­to­gra­fuo­ti ir fil­muo­ti, trau­kia dar­bas te­le­vi­zi­jo­je: „Žur­na­lis­ti­ko­je pra­vers tar­dy­mo tech­ni­kos ir ki­ti me­nai, apie ku­riuos su­ži­nau mo­ky­da­ma­si kri­mi­no­lo­gi­jos, la­bai do­mi­na nu­si­kal­ti­mo psi­cho­lo­gi­ja, pa­tin­ka ra­šy­ti, pa­svars­tau apie per­spek­ty­vą dirb­ti prie fil­mų, se­ria­lų. Man pa­tin­ka de­tek­ty­vai – iš ma­mos per­ėmiau.“

Me­džiu ma­lo­niai te­bekve­pian­čiuo­se na­muo­se pui­kiai de­ra vie­nas ki­tas pa­mė­ty­tas au­ten­tiš­kas in­te­rje­ro ele­men­tas – pran­cū­ziš­kas art nou­ve­au sti­liaus bu­fe­tas su iš­li­ku­siu si­da­bri­niu veid­ro­džiu ir du­re­lių vit­ra­žais, se­no­vi­nis pia­ni­nas, an­tikva­ri­nis ke­taus ži­di­nys, ku­rį Al­gir­das ap­dė­jo ši­lu­mą su­lai­kan­čiu mui­lo ak­me­niu, se­no­vi­nes for­mas at­kar­to­jan­tis di­de­lis pie­tų sta­las te­kin­to­mis ko­jo­mis ir net, juo­kia­si Rū­ta, nu­ra­šy­ti se­ni jos lai­dų deko­ra­ci­jų fo­te­liai.

Vi­daus sie­nos pa­lik­tos na­tū­ra­lios, tik pa­bal­tin­tos, kad ne­su­si­da­ry­tų pir­ties įspū­dis. „Kol kas nie­ko su jo­mis ne­da­rė­me. La­p­lan­di­jos pu­šų len­tos taip iš­pjau­tos, kad net ne­rei­kė­jo šli­fuo­ti – sie­nos švel­nios lyg šil­ki­nės, – Rū­ta per­brau­kia per sie­no­jus. – Ži­no­ma, jas ga­li­ma kaip nors deko­ruo­ti, bet kol ne­nu­si­bo­do, pa­lie­ka­me na­tū­ra­lų me­dį – taip žiau­riai su­tau­po­me, nes ne­rei­kia da­ry­ti ap­dai­los. Šiau­rės me­dis toks kie­tas, kad lūž­ta me­die­nai skir­ti grąž­tai! At­si­kraus­tę su­pir­ko­me vi­sus įma­no­mus na­mų ruo­šos ro­bo­tus, nes vi­suo­met vy­ko ko­va, kas bus tas kraš­ti­nis, ku­ris plaus grin­dis. Taip iš­spren­dė­me prob­le­mą: vie­nas ro­bo­tas plau­na grin­dis, ki­tas siur­bia, o tre­čias va­lo lan­gus!“

Ko­dėl šei­ma ry­žo­si įsi­gy­ti na­mą, kai tu­rė­jo ne­ma­žą bu­tą pres­ti­ži­nia­me ra­jo­ne ir di­de­lę so­dy­bą su iš­puo­se­lė­tais so­dais bei tven­ki­niais, der­lin­gais dar­žais ir šil­t­na­miu? „Bu­te gy­ve­no­me su­spaus­tai, man nuo­lat no­rė­jo­si kie­mo, ka­da pa­no­rė­jus iš­ei­ti į lau­ką, – prie pie­tų sta­lo so­di­na Rū­ta. – Smar­kiai pa­ge­rėjo gy­ve­ni­mo ko­ky­bė, ką dau­giau ir be­pa­sa­ky­si...“„...svar­biau­sia, per me­tus už na­mo iš­lai­ky­mą su­mo­ka­me tiek, kiek už bu­tą per ke­lis mė­ne­sius!“– pri­du­ria Al­gir­das.

„Man pa­tin­ka so­das, dar­žas, – su­si­mąs­to Rū­ta. – Taip, tu­ri­me tai so­dy­bo­je. Mū­sų su Al­giu to­kia dar­bo spe­ci­fi­ka, kad va­sa­ras ten pra­leis­da­vo­me, bet man ši­to no­ri­si kas­dien! Juo­lab kad vi­są šią va­sa­rą dir­bau, tik sa­vait­ga­liais pa­vyk­da­vo ten nu­lėk­ti. So­di­nin­kys­tė – už­si­ėmi­mas, ku­ris nu­krau­na blo­gą nuo­tai­ką, nuo­var­gį. Ma­no drau­gai lan­ko jo­gas, me­di­ta­ci­jas, pa­si­ne­ša į bu­diz­mus. O man čia ge­riau­sia me­di­ta­ci­ja. Apie nie­ką ki­ta ne­gal­vo­ju. Ir toks gra­žus re­zul­ta­tas! O kaip bus su so­dy­ba? Ie­va en­tu­zias­tė, su drau­gais va­žiuo­ja...“„... tri­me­riuo­ju, mal­kas ka­po­ju!“– juo­kia­si Ie­va. „Kai­me – ty­la, iš­ker­tan­ti ra­my­bė, lyg vi­sai ki­tas pasaulis, – tę­sia Rū­ta. – Ma­nau, ten liks va­sa­ros re­zi­den­ci­ja. Apei­ti du ūkius ne­leng­va, bet ra­vė­ji­mus so­dy­bo­je nai­ki­na­me, gė­les čia per­ke­liu – da­bar so­dus vei­siu prie na­mų!“

Tiks­las bu­vo par­duo­ti bu­tą An­ta­kal­ny­je ir pa­si­sta­ty­ti už tą su­mą nuo­sa­vą na­mą.

Suo­miš­ką rąs­ti­nį na­mą iš La­p­lan­di­jos pu­šų su­pa Rū­tos iš­puo­se­lė­tas so­das

Kur Ie­va su Rū­ta – ten ir Ro­lek­sas

Į vil­kę pa­na­šią ka­lai­tę Ei­tu į na­mus par­si­ve­dė šuo Ro­lek­sas

Jau­kio­je sve­tai­nės, val­go­mo­jo ir vir­tu­vės erd­vė­je su­si­ren­ka šei­ma su vi­sais au­gin­ti­niais. Švy­tin­tį ba­ro stal­vir­šį iš ry­žo gra­ni­to pa­rin­ko Al­gir­das

Sve­tai­nės ak­cen­tas – XX am­žiaus pra­džios pran­cū­ziš­kas art nou­ve­au sti­liaus bu­fe­tas, ku­rį at­nau­ji­no Rū­ta

Se­no­vi­niu pia­ni­nu mo­kė­si gro­ti vy­res­nė­lė Ie­va, da­bar tai da­ro Uli­jo­na

Kri­mi­no­lo­gi­jos ir me­di­jų stu­den­tės Ie­vos po­mė­gių amp­li­tu­dė pla­ti: gi­ta­ra, ta­py­ba, le­do ri­tu­lys, fo­to­gra­fi­ja

Tarp Ie­vos ir Uli­jo­nos – stip­rus ry­šys, jau­nė­lė puo­se­lė­ja sa­vo su­kur­tą kak­tu­sų so­de­lį

Siau­ras lyg ko­ri­do­rius Rū­tos dar­bo kam­ba­rė­lis, čia jai daž­nai tal­ki­na Ei­tu

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.