Drau­gys­tė be di­de­lių dra­mų

Jau dau­giau nei me­tus mo­de­lis, lais­va­lai­kio dra­bu­žių „SbyS“kū­rė­ja Si­mo­na STAR­KU­TĖ (31) jau­čia­si lai­min­ga ir nu­ri­mu­si ša­lia my­li­mo­jo And­riaus But­kaus (31).

Zmones - - Iš Pirmų Lūpų - BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ

Drau­ge esa­te dau­giau nei me­tus, ta­čiau skam­bių ant­raš­čių apie nau­ją Si­mo­nos Star­ku­tės vai­ki­ną ne­bu­vo. Nuo vie­šu­mos slė­pė­tės są­mo­nin­gai?

Kai ne­no­ri afi­šuo­tis, tai be var­go pa­vyks­ta. Ne­si­jau­čiau pa­si­ruo­šu­si apie tai kal­bė­ti gar­siai, o ir anks­čiau apie as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą per daug ne­at­vi­rau­da­vau. And­riaus dar­bas vi­sai ne­su­si­jęs su pra­mo­gų pa­sau­liu – jis dir­ba fi­nan­sų sri­ty­je, to­dėl dė­me­sys jam vi­sai ne­rei­ka­lin­gas. Man vi­sa­da at­ro­dė, kad vy­rams ne iš šou vers­lo nė­ra pra­s­mės pas­kui drau­ges ar žmo­nas tam­py­tis į vi­sus ren­gi­nius, ku­riuo­se yra ži­nias­klai­da. Ne­no­rė­čiau, kad per ma­no ži­no­mu­mą ir ša­lia ma­nęs esan­tis vy­ras tap­tų vi­siems at­pa­žįs­ta­mas. Ge­ra ži­no­ti, kad ir pats And­rius ne­si­ver­žia į vie­šu­mą: net da­ly­vau­ti šio­je fo­to­se­si­jo­je mū­sų pa­mėg­to­je Ni­do­je vos įkal­bė­jau. Iši­rus anks­tes­niems san­ty­kiams, ke­le­tą me­tų mė­ga­vai­si laisve ir ger­bė­jų dė­me­siu. Kuo And­rius ta­ve pa­len­kė į sa­vo pu­sę?

Vie­na pa­ti ne­la­bai ir spė­jau pa­gy­ven­ti. Žiū­rėk, tai vie­nas pa­kvie­čia į pa­si­ma­ty­mą, ki­ną ar ka­vos, tai ki­tas, to­dėl ir pra­dė­ju­si bend­rau­ti su da­bar­ti­niu drau­gu per daug rim­tai į pa­žin­tį ne­žiū­rė­jau. Bu­vo va­sa­ra, aš jau dė­lio­jau­si pla­nus iš­vyk­ti il­ges­niam lai­kui į Ma­ja­mį, nu­si­žiū­rė­jau ke­lis bu­tus nuo­mo­tis... Ta­čiau pa­si­ro­dė JIS. Tik­rai ne­bu­vo taip, kad gy­ve­ni­mo Ame­ri­ko­je at­si­sa­kiau tik dėl And­riaus, bet jo at­si­ra­di­mas kor­tas su­mai­šė. Flir­tas, va­ka­rie­nės, gra­žus bend­ra­vi­mas bu­vo, nors ypa­tin­go ar­tu­mo pir­mą mė­ne­sį ne­pa­ju­tau. Man ne­be dvi­de­šimt me­tų ir vy­rus ver­ti­nu vi­sai ki­taip: at­sar­giai į šiuos san­ty­kius žiū­rė­jau ta­da, at­sar­giai žiū­riu ir da­bar. Akis iš­de­gu­si į jaus­mus ne­puo­lu, bet vis­kas su­kri­to taip, kad po tri­jų mė­ne­sių ap­si­gy­ve­no­me kar­tu. Iš pra­džių lan­ky­da­vo­mės vie­nas pas ki­tą sve­čiuo­se, grei­tai pri­pra­to­me bū­ti sy­kiu, net pa­rą ne­si­ma­ty­ti pa­si­da­rė sun­ku – nu­ta­rė­me ne­be­žais­ti ir drau­ge įsi­kur­ti. Tri­jų kam­ba­rių bu­te Vil­niaus cent­re vi­sa­da gy­ve­nai vie­na. Ne­bu­vo sun­ku pri­pras­ti, kad kaž­kas kas­dien nau­do­ja­si ta­vo vo­nia, anks­ti ry­te ke­lia­si į dar­bą...

Bend­ra bui­tis man ta­po tik­ru iš­šū­kiu. Ir vis dar tu­riu su tuo iš­šū­kiu tvar­ky­tis ( nu­si­šyp­so). Gy­ve­nant dvie­se rei­kia iš­mok­ti pri­si­tai­ky­ti prie ki­to, gal­būt kiek er­zi­nan­čių jo sa­vy­bių, to­dėl pa­ti ste­biuo­si, kaip mes iki šiol drau­ge po vie­nu sto­gu. Ma­no lais­vė man vi­sais lai­kais bu­vo la­bai svar­bi, dirb­da­ma mo­de­liu daug ke­lia­vau, o ir sa­vo na­muo­se bu­vau re­tas sve­čias. Įpra­tau lo­vo­je mie­go­ti vie­na, kiek no­riu, už­tat da­bar keis­ta, kad kaž­kas ke­lia­si anks­čiau už ma­ne. Bet And­rius iš­mo­ko la­bai ty­liai ir grei­tai su­si­ruoš­ti ma­nęs ne­pri­ža­din­da­mas, nes ži­no, kad pas­kui man la­bai sun­ku už­mig­ti. Ir vi­sa­da iš­ei­da­mas pa­bu­čiuo­ja. Vi­sa­da. Val­gio ga­mi­ni­mas nie­ka­da ne­bu­vo ta­vo stip­rio­ji pu­sė, o na­mai pri­mi­nė vieš­bu­čio kam­ba­rį – be­veik jo­kių as­me­ni­nių daik­tų, ne vie­to­je pa­lik­tų ar­ba­tos puo­de­lių. Taip yra ir da­bar?

Iš­kart pa­sa­kiau: „Iš na­mų či­go­ny­no ne­da­ry­si­me!“( Juo­kia­si.) Man nė­ra nie­ko bai­siau kaip ant val­go­mo­jo kė­džių su­ka­bin­ti dra­bu­žiai. Da­bar tu­ri­me at­ski­rą kam­ba­rį, kur de­da­me vi­sus dra­bu­žius. Šiaip And­rius tvar­kin­gas, vis­kas su juo ge­rai.

Kar­tais pa­pra­šo ką nors pa­ga­min­ti, bet man gal­vo­je – ne na­mų ruo­ša ir sto­vė­ji­mas prie puo­dų. Mo­te­ris tu­ri kve­pė­ti pa­r­fu­mu, o ne kot­le­tais. Man net ne­pa­tin­ka na­mai, ku­riuo­se jau­čia­mas mais­to kva­pas, to­dėl jei­gu And­rius kar­tais pa­prie­kaiš­tau­ja, kad ma­žai ga­mi­nu, pri­me­nu jam, jog drau­gys­tės pra­džio­je ap­skri­tai vi­ryk­lės ar or­kai­tės ne­jung­da­vau. Pro­g­re­sas šio­je sri­ty­je yra, to­dėl tu­ri džiaug­tis ( šyp­so­si). Bet jis pats ska­niai ir ga­na daž­nai ruo­šia val­gį. Tu­ri­te dau­giau pa­na­šu­mų ar skir­tu­mų?

Mes la­bai skir­tin­gi. Bet po­sa­kis, kad prie­šin­gy­bės trau­kia, ma­tyt, ir­gi su­vei­kė. Mo­kau­si iš jo lanks­tu­mo, po­zi­ty­vu­mo, And­rius tu­ri nuo­sta­bų hu­mo­ro jaus­mą, re­tai bū­na pik­tas, su­si­ner­vi­nęs, to­dėl ir mū­sų drau­gys­tė pa­ly­gi­nus ra­mi, be di­de­lių dra­mų. Tai kaip ant to­kio žmo­gaus ga­li pyk­ti? O man bū­din­ga nuo­tai­kų kai­ta, esu la­bai emo­cin­ga, ne­mo­ku nu­ty­lė­ti, bū­ti­nai tu­riu iš­si­lie­ti: jei­gu esu lai­min­ga – šo­ki­nė­ju iš lai­mės, o jei­gu esu ne­pa­ten­kin­ta – ma­tys vi­si. Man nuo­lat kar­to­da­vo, kad aš vy­riš­ko cha­rak­te­rio: „Si­mo­na, būk mo­te­riš­kes­nė!“Bet man ne­pa­vyk­da­vo to­kiai bū­ti, o And­rius mo­ka gud­rau­ti kaip tik­ra mo­te­ris ir kam­pus už­g­lais­to taip, kad kiek­vie­na ašt­res­nė si­tu­aci­ja la­bai grei­tai iš­spren­džia­ma tai­kiai. Jis mo­ka nu­ra­min­ti ir su­val­do pa­dė­tį taip, kad ge­ru­mu iš­gau­na vis­ką ( nu­si­juo­kia). Mo­de­liu be­veik ne­dir­bi, o lais­va­lai­kio dra­bu­žių li­ni­jos kū­ri­mas ne­at­ima vi­so lai­ko, tad gal jau me­tas šei­mai?

Ne­ži­nau, ar esu tam pa­si­ruo­šu­si. Aš­tuo­nio­li­kos ma­niau, jog iš­te­kė­ti dvi­de­šim­ties bū­tų nor­ma­lu, su­lau­ku­si dvi­de­šimt­me­čio pa­sa­kiau sau, kad jau dvi­de­šimt pen­ke­rių tik­rai ruo­šiuo­si ves­tu­vėms. Ga­liau­siai pri­sie­kiau, kad iki tris­de­šim­ties – tai žūt­būt! Da­bar ma­nau, kad tin­ka­miau­sias me­tas san­tuo­kai yra nuo tris­de­šim­ties iki tris­de­šimt pen­ke­rių, bet ne­nu­stebčiau, jei su­lau­ku­si tiek per­si­gal­vo­čiau ir ves­tu­ves nu­kel­čiau dar vė­les­niam lai­kui ( juo­kia­si). Šei­ma – di­de­lė at­sa­ko­my­bė. Nors aš už tai, kad ne­ra­du­sios lai­mės vie­no­je san­tuo­ko­je mo­te­rys skir­tų­si ir vėl tuok­tų­si, pa­ti no­riu te­kė­ti tik kar­tą. Mo­ti­nys­tės jaus­mas, ti­kiu, ka­da nors ir­gi at­eis, juk daug kas pri­klau­so ir nuo ant­ro­sios pu­sės.

Mo­de­liu be­veik ne­be­dir­bu, bet vi­są sa­ve ati­duo­du „SbyS“pre­kės žen­klui puo­se­lė­ti. Lie­tu­vos rin­ka ma­ža, to­dėl rei­kia la­bai steng­tis, kad ga­lė­tum iš to už­si­dirb­ti. Ge­rai, kad man tai tei­kia ma­lo­nu­mą, vi­sa­da sma­gu ma­ty­ti gra­žiai at­ro­dan­tį ir lai­min­gą pir­kė­ją, bet sau pa­sa­kiau, jog tuo už­si­im­siu tol, kol ma­ne tai džiu­gins.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.