Rū­ta Lu­ko­še­vi­čiū­tė-Dau­die­nė Mies­tie­čių lai­mė pro­vin­ci­jo­je

Vyk­dan­čia­jai TV pro­diu­se­rei, žur­na­lis­tei bei dai­ni­nin­kei Rū­tai LUKOŠEVIČIŪTEIDAUDIENEI (42) ir jos vy­rui Ma­riu iDA U D AI (26) dar ne­ky­la klau­si­mas :„ Koks vel­nias mus ne­šė į šį už­kam­pį?“Nes Kiauk­liai, į ku­riuos jie­du su Rū­tos duk­ra Lė­ja Kor­ne­li­ja (7) ats

Zmones - - News - GERDA PRANCŪZEVIČIENĖ IR GRE­TA SKARAITIENĖ (nuo­trau­kos)

Įbaž­nyt­kai­mį at­vin­gu­riuo­ja­me vaiz­din­giau­sio­mis Šir­vin­tų ra­jo­no vie­to­vė­mis. Dar nu­pa­sa­ko­da­ma, kaip juos ras­ti, Rū­ta juo­kė­si, kad kar­tą gi­mi­nai­tis va­žia­vo į sve­čius, ži­no­da­mas tik mies­te­lio pa­va­di­ni­mą, tad pir­mo su­tik­to pa­klau­sė: „Kur čia ar­tis­tė gy­ve­na?“, ir žmo­gus iš­kart nu­ro­dė Rū­tos ir Ma­riaus na­mus. Susto­ja­me prie ne­se­niai at­nau­jin­to ne­di­de­lio vie­naukš­čio na­mu­ko su ve­ran­da. Prie var­tų ty­liai ir drau­giš­kai pri­ei­na di­de­lis šuo. Ne­tru­kus lo­da­mas pri­le­kia ant­ras. „Ne­bi­jo­ki­te, To­ra tik lo­ja, ne­kan­da“, – var­tus at­ke­lia Ma­rius ir ly­di į na­mus. „Dar ne­spė­jo­me ko nors sa­vo pa­da­ry­ti – jo­kių re­mon­tų, tik Lė­jos kam­ba­rį per­da­žė­me“, – pa­si­tin­ka Rū­ta, ver­da ka­vą, pjaus­to pa­čios ga­min­tą „Tin­gi­nį“ir ve­da­si lau­kan, į erd­vią pa­vė­si­nę. Vi­sur iš­ti­ki­mai ly­di au­gin­ti­niai: sen­bu­vė, iš prie­g­lau­dos pa­im­ta šo­ko­la­di­nė barz­do­ta drat­ha­rų veis­lės To­ra, ir juo­das lyg de­gu­tas Ro­kis – jį žmo­nės ne­se­niai ra­do Pa­kau­nės miš­ke vi­siš­kai iš­se­ku­sį, ieš­ko­jo šei­mi­nin­kų, bet nie­kas ne­at­si­lie­pė, tad Rū­ta su Ma­riu­mi ir pri­glau­dė.

Klau­si­mų did­mies­čio vai­kui Rū­tai dau­gy­bė: ko­dėl pro­vin­ci­ja? Ko­dėl bū­tent šis mies­te­lis? Ar ne­at­si­bo­do kas­ryt kel­tis šeš­tą ir vež­ti duk­rą į mo­kyk­lą Vil­niu­je? „Me­tus ieš­ko­jo­me ap­skri­tai na­mų – ne­svar­bu, bu­to ar na­mo, kai ap­si­spren­dė­me, kad ge­riau už­mies­ty­je, skir­tu­mo ne­bu­vo, koks mies­te­lis, – pa­sa­ko­ja Rū­ta. – Skel­bi­muo­se pa­ma­čiau šį na­mą: „Ma­riau, žiū­rėk, koks jau­kus. Va­žiuo­jam ap­žiū­rė­ti?“„Va­žiuo­jam!“Die­na bu­vo gra­ži, sau­lė­ta, kaip šian­dien, įžen­giau vi­dun ir taip pa­trau­kė jau­ku­mas... Ap­lin­ka su­tvar­ky­ta, na­mas su­re­mon­tuo­tas – nie­ko da­ry­ti ne­rei­kė­jo, ne­bent vė­liau Ma­rius įrengs pa­lė­pę. Pa­ti­ko ir apy­lin­kės, iš Vil­niaus į šiuos kraš­tus man sma­giau va­ži­nė­ti. O kaž­ka­da Gri­giš­kės at­ro­dė kos­mo­sas! Dar tik mė­ne­sį Lė­ja lan­ko pir­mą kla­sę, at­si­ra­do dis­ci­p­li­na – anks­ti gul­ti, anks­ti kel­tis. Kas čia to­kio: 50 mi­nu­čių iki Lė­jos mo­kyk­los, bet pas­kui dar 50 mi­nu­čių Vil­niu­je per kamš­čius iki dar­bo­vie­tės va­žiuo­ju. Juo­kas ima!“

Čia – ty­la. Ra­my­bė. Tik vė­jas šiu­re­na aug­me­ni­ją. Su­skam­ba sek­ma­die­ni­niai Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ap­si­lan­ky­mo baž­ny­čios var­pai. Ir vėl ty­la. Net šu­nys dūk­da­mi ty­liai laks­to nė ne­am­te­lė­da­mi. Na­mą Rū­ta ir Ma­rius įsi­gi­jo su ne­ma­žo­mis val­do­mis, nau­jie­ji šei­mi­nin­kai dar ne­ži­no, ką su jo­mis da­rys. Ka­dan­gi di­de­lis kie­mas ri­bo­ja­si su Vil­ke­sos upe­liu, tai, juo­kia­si, bū­ti­nai pa­si­da­rys nuo­sa­vą plia­žą. Bet ir da­bar mau­dy­nėms vie­tų yra: ato­kiau sto­vi su­ręs­ta pir­tis, ku­rią Ma­rius kū­re­na kas sa­vait­ga­lį, ša­lia – už­žė­lu­si kūd­ra – šei­mi­nin­kas ke­ti­na ją iš­va­ly­ti ir pra­p­lės­ti. Kie­mo ak­cen­tas – pa­vė­si­nė su di­de­liu sta­lu ir spe­cia­lia keps­ni­ne. „Po dar­bų, lė­ki­mo, bė­gi­mo, kai grįž­ti čia, ro­dos, pra­si­de­da dar vie­na die­na: sė­di pa­vė­si­nė­je, nu­rims­ti, at­si­pa­lai­duo­ji, ste­bi kar­ves, žir­gus be­si­ga­nan­čius, var­les be­šo­ki­nė­jan­čias, va­ka­re ežiu­kai at­pūš­kuo­ja, – sva­jin­gai pa­sa­ko­ja Rū­ta. – Ger­vė į mū­sų kie­mą, prie kūd­ros, bu­vo at­skri­du­si! O gand­rų kiek! Ry­tais sa­vo ka­le­ni­mu pri­kel­da­vo: vie­nas tu­pi ant vie­no pa­sta­to, ki­tas – ant ki­to ir šne­ka­si. Kol Lė­jai dar ne­rei­kė­jo į mo­kyk­lą, kiek­vie­ną ry­tą at­si­ke­li, iš­si­ver­di ka­vos, su cha­la­tu, šle­pe­tė­mis ir puo­du ran­ko­se ap­ei­ni vi­są te­ri­to­ri­ją, at­si­sė­di pa­vė­si­nė­je, gurkš­no­ji ka­vą ir ste­bi apy­lin­kes.“

Ap­lin­ka su­tvar­ky­ta, na­mas su­re­mon­tuo­tas – nie­ko da­ry­ti ne­rei­kė­jo!

Kol šne­ka­mės, at­ei­na ir pie­tų me­tas. Ma­rius jau anks­čiau keps­ni­nė­je bu­vo už­kū­ręs mal­kas, iš jų su­si­da­rė kait­rios ža­ri­jos. Tą­dien sve­čia­vo­si ir Ma­riaus ma­ma. Po­nia Jūratė – me­džio­to­ja, tad pie­tums pa­ruo­šė žvė­rie­nos: „Bus lau­ki­nio el­nio stei­kas, bet ne pa­ti jį su­me­džio­jau. Man la­biau pa­tin­ka beb­rų me­džio­klė.“

1 El­nie­nos mė­sa bu­vo bran­di­na­ma pen­kias pa­ras. Prie­sko­ni­nį svies­tą ir gar­ny­rus Jūratė pa­si­ruo­šė iš anks­to: „Kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros svies­tą pa­pras­čiau­siai su­mai­šau su smul­kin­tais pet­ra­žo­lių la­pe­liais. Šam­pin­jo­nus re­ko­men­duo­ju ma­ri­nuo­ti ma­žiau­siai 4–5 va­lan­das, aš juos pa­ruo­šiau iš va­ka­ro – kuo il­giau ma­ri­nuo­ja­si, tuo ska­niau!“Gry­bus Jūratė nu­plau­na, nu­sau­si­na, į du­be­nį su­kra­to ma­jo­ne­zą, įspau­džia čes­na­kus, įbe­ria drus­kos, įma­la pi­pi­rų, iš­mai­šo, su­de­da pie­vagry­bius, ran­ko­mis at­sar­giai, kad ne­su­lau­žy­tų, įtri­na ma­ri­na­tą ir pa­lie­ka šal­dy­tu­ve per nak­tį. 2 „Ma­no bu­ro­kė­liai bū­ti­nai pa­tie­kia­mi karš­ti, – pa­sa­ko­ja Jūratė. – Juos taip pat jau pa­ruo­šiau: ka­dan­gi ne­mėgs­tu tar­kuo­tų dar­žo­vių, spe­cia­lia pjaus­tyk­le ža­lius bu­ro­kė­lius su­pjaus­čiau smul­kiais šiau­de­liais, iš in­gre­di­en­tų pa­ruo­šiau ma­ri­na­tą, užvi­ri­nau, su­dė­jau bu­ro­kė­lius ir vi­riau, kol su­minkš­tė­jo, – apie 25 mi­nu­tes. Prieš pa­tiek­da­ma juos tik pa­šil­dy­siu.“ 3 El­nie­nos nu­ga­ri­nės iš­pjo­vą Jūratė su­pjaus­tė vie­no­dais maž­daug 5 cen­ti­met­rų sto­rio ga­ba­lais. „ Stei­ko ne­ma­ri­nuo­ju, net ne­d­ru­ski­nu ir ne­pi­pi­ri­nu, de­du tie­siai į įkai­tin­tą kep­tu­vę ar kaip da­bar – ant gro­te­lių“, – pa­aiš­ki­na. Pie­vagry­bius su­ve­ria ant ieš­mų. Keps­nius ir gry­bų vė­ri­nius de­da ant gro­te­lių. Vie­ną stei­kų pu­sę ke­pa apie 3–4 mi­nu­tes, tuo­met ap­ver­čia, api­bars­to drus­ka, už­ma­la pi­pi­rų ir ke­pa dar 3–4 mi­nu­tes. Pie­vagry­bius nuo­lat var­to. 4 Per tą lai­ką su­pjaus­to agur­kus ir pa­pri­kas, pa­šil­do bu­ro­kė­lius, iš­ly­do prie­sko­ni­nį svies­tą. Iš­ke­pu­sius keps­nius su krau­ju de­da į du­be­nį, api­pi­la ly­dy­tu svies­tu, už­den­gia ir įsu­ka į ple­dą, kad šil­tai dar pa­si­bran­din­tų. Per tą lai­ką pa­ruo­šia ser­vi­ra­vi­mo lėkš­tes: įde­da pie­vagry­bių, nu­sunk­tų karš­tų bu­ro­kė­lių, švie­žių dar­žo­vių, jas ap­šlaks­to bal­za­mi­niu ac­tu, tuo­met de­da keps­nius.

At­si­kė­lu­si į kai­mą, že­mės ūkiu Rū­ta už­si­im­ti ne­ke­ti­na: „Gre­ti­ma­me kai­mu­ke per­ka­mės švie­žių pie­no pro­duk­tų, mė­sos ga­mi­nių, bul­vių“

Daž­nai vie­šin­ti Ma­riaus ma­ma Jūratė – me­džio­to­ja ir pui­ki ku­li­na­rė

Lė­jai pa­ti­kė­tas gė­ly­nas

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.