Lai­min­ga vie­ni­šė

Po tre­jų me­tų per­trau­kos su nau­ju al­bu­mu ir dra­bu­žių ko­lek­ci­ja grį­žu­si dai­ni­nin­kė ANA­STA­CIA (49) atvirai kalba ne tik apie li­gas ar sėk­min­gą mu­zi­ki­nę ka­rje­rą, bet ir apie ne­iš­si­pil­džiu­sias sva­jo­nes tu­rė­ti gau­sią šei­mą.

Zmones - - Apie Juos Kalba -

Nors li­ki­mas jai ne­pa­gai­lė­jo skau­džių iš­ban­dy­mų – pa­aug­lys­tė­je ken­tė­jo nuo žar­ny­no skaus­mus su­ke­lian­čios Kro­no li­gos, o dėl ke­le­tą kar­tų at­si­nau­ji­nu­sio krū­ties vė­žio net ry­žo­si abi­pu­sei mas­tek­to­mi­jai, ki­tą­met pen­kias­de­šimt­me­tį švę­sian­ti at­li­kė­ja at­ro­do pui­kiai. Ma­ža to, te­bė­ra tik­ras ener­gi­jos ka­muo­lys ir spin­du­liuo­ja tie­siog pa­vy­dė­ti­ną pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi.

Pri­sta­ty­da­ma nau­ją­jį, jau sep­tin­tą, stu­di­jo­je įra­šy­tą al­bu­mą „Evo­lu­tion“, bal­sin­go­ji Ana­sta­cia pri­si­pa­žįs­ta: „Ka­rje­ros pra­džio­je vis­ko bi­jo­jau. Juk dau­ge­lį trik­dė net tai, kad ma­ža bal­ta mer­gai­tė dai­nuo­ja kaip se­na ap­kū­ni juo­dao­dė. Kliu­vo ir ma­no ro­ke­riš­kas sti­lius. Kuo ge­riau se­kė­si, tuo la­biau sa­vi­mi abe­jo­jau. Ne­drį­sau stab­te­lė­ti ir at­si­kvėp­ti – dar­bas bu­vo ma­no gy­ve­ni­mo pra­s­mė ir tiks­las.“Ne­su­sto­jo net 2003-iai­siais – pir­mą kar­tą už­klu­pus vė­žiui. „Ta­da ne tik bu­vau pri­vers­ta at­si­sa­ky­ti įpras­tų ma­lo­nu­mų, bet ir at­si­dū­riau mir­ties aki­vaiz­do­je, ta­čiau vos pa­ki­lu­si iš pa­ta­lo, nors dar bu­vau silp­na, puo­liau dirb­ti. Bi­jo­jau pra­ras­ti tai, ką pa­sie­kiau... Iš­gy­ve­nu­si ant­rą su­si­dū­ri­mą su li­ga, pui­kiai su­pran­tu, kad ta­da per daug sku­bė­jau ir per daug pla­na­vau. Gy­ve­ni­mas per­ne­lyg ne­nu­spė­ja­mas, vi­sa­da nu­tin­ka ne taip, kaip ti­kie­si“, – atvirai pa­sa­ko­ja at­li­kė­ja.

Po 2013-ai­siais at­lik­tos dvi­gu­bos mas­tek­to­mi­jos ir re­konst­ruk­ci­nės krū­tų ope­ra­ci­jos pa­si­ro­dė jos albumas „Re­sur­rec­tion“(2014), kri­ti­kai jį pui­kiai įver­ti­no. Ta­čiau nau­jo dar­bo te­ko pa­lauk­ti dar tre­jus me­tus – at­gal į stu­di­ją Ana­sta­cia grį­žo tik ta­da, kai pa­ju­to, jog vi­siš­kai

at­si­ga­vo ir be mu­zi­kos ne­be­ga­li gyventi. Kal­bė­da­ma apie nau­jau­sią dai­nų rin­ki­nį, at­li­kė­ja ti­ki­na no­rin­ti, kad žmo­nėms jis pa­tik­tų, o pel­nas – ne toks svar­bus: „Kiek­vie­nas kū­rė­jas no­ri, kad jo dar­bus pirk­tų, bet di­džiau­sią do­va­ną jau ga­vau – kū­ry­bi­nis pro­ce­sas su­tei­kė daug lai­mės ir ge­rų emo­ci­jų, ku­rių ne­nu­pirk­si už jo­kius pi­ni­gus. Kaip ir to jaus­mo, kai po il­gų li­go­ni­nė­se pra­leis­tų mė­ne­sių vėl jau­tie­si svei­kas ir stip­rus.“

Ži­no­ma, ne­rū­pes­tin­gai kal­bė­ti apie pi­ni­gus leng­viau, kai ži­nai, jog ta­vo įra­šai iš­leis­ti (ir par­duo­ti) dau­giau nei 50-ies mi­li­jo­nų ti­ra­žu. Sa­vai­me aiš­ku, Ana­sta­cios ban­ko są­skai­tas ge­ro­kai pa­pil­dė ir nau­ja dra­bu­žių ko­lek­ci­ja, ku­rią su­kū­rė „Al­di“par­duo­tu­vių tink­lui. Sėk­min­ga bu­vo ir 2006-ai­siais su kom­pa­ni­ja „s.Oli­ver“iš­leis­ta ap­ran­gos li­ni­ja.

Dai­ni­nin­kė pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai už­si­me­na, jog vie­ną gra­žią die­ną ke­ti­na sės­ti ra­šy­ti me­mu­a­rų ir net ne­abe­jo­ja, kad no­rin­čių juos skai­ty­ti tik­rai ne­trūks. Ži­no­ma, pri­si­mi­ni­muo­se ji ra­šys ne tik apie li­gas – gal­būt bus ga­nė­ti­nai at­vi­ra ir kal­bė­da­ma apie as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą? Ka­dai­se ne vie­na­me in­ter­viu mi­nė­ju­si, jog ke­ti­na tu­rė­ti ma­žiau­siai pen­kis vai­kus, da­bar pri­si­pa­žįs­ta: „Vie­ną gra­žią die­ną su­pra­tau, kad vie­toj di­de­lės mei­lės ir pul­ko vai­kų li­ki­mas man pa­do­va­no­jo mu­zi­ką. Ži­no­ma, ga­lė­čiau grau­din­tis, kad taip ir li­kau vie­na, bet už­ten­ka iš ger­bė­jo iš­girs­ti, jog ma­no dai­nos pa­dė­jo iš­gy­ven­ti sun­kų lai­ko­tar­pį, ir pa­jun­tu jam ko­ne mo­ti­niš­kus jaus­mus.“Tie­sa, vil­ties su­tik­ti jai skir­tą di­džią­ją mei­lę Ana­sta­cia sa­ko ne­pra­ra­du­si, nors vi­si lig­šio­li­niai ro­ma­nai bei tre­jus me­tus tru­ku­si san­tuo­ka su as­mens sar­gy­bi­niu Wa­y­ne’u New­to­nu bai­gė­si sky­ry­bo­mis. „Jei iki šiol to­kio žmo­gaus ne­su­ti­kau, tik­rai ne­reiš­kia, kad jo vi­sai nė­ra, – sa­kė ji žur­na­lui „Ga­la“. – Kai at­eis lai­kas, tai nu­tiks. O kol kas esu įsi­my­lė­ju­si sa­vo ka­rje­rą – ga­li­te va­din­ti ma­ne la­bai lai­min­ga vie­ni­še.“

Rug­sė­jo 17-ąją 49-erių su­lau­ku­si Ana­sta­cia ti­ki­na, jog jos ne­bau­gi­na ir bė­gan­tys me­tai. „Kodėl tu­rė­čiau ne­ri­mau­ti dėl to, kas bus at­ei­ty­je? Skau­di pa­tir­tis iš­mo­kė: jei šian­dien jau­tie­si ge­rai, tau se­ka­si, sten­kis mė­gau­tis kiek­vie­na gy­ve­ni­mo aki­mir­ka ir ne­švais­tyk lai­ko vel­tui.“

Rug­sė­jo 15-ąją pa­si­ro­dęs „Evo­lu­tion“– jau sep­tin­ta­sis stu­di­jo­je įra­šy­tas bal­sin­go­sios ame­ri­kie­tės albumas

Tre­jus me­tus tru­ku­si Ana­sta­cios san­tuo­ka su bu­vu­siu as­mens sar­gy­bi­niu Wa­y­ne’u New­to­nu bai­gė­si skau­džio­mis sky­ry­bo­mis

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.