Pa­mirš­kit pliur­zes su pie­no plė­ve­le ir uo­gie­ne!

Lai­dų ir ren­gi­nių ve­dė­ja, re­ži­sie­rė Eglė SKROLYTĖ (37), pa­si­trau­ku­si iš ete­rio, jau dau­giau nei me­tai su drau­gu Jo­nu El­vi­kiu (35) bran­di­no idė­ją ati­da­ry­ti ba­rą. Ne šiaip dar vie­ną gur­ma­niš­ką vie­tą Vil­niu­je, o to­kią, kur bū­tų ska­nių ir, svar­biau­sia, svei­kų

Zmones - - Menas Gyventi - DA­LIA MUSTEIKYTĖ

Di­die­ji pa­si­ren­gi­mo dar­bai nu­veik­ti, ati­da­ry­mas – netru­kus, už­tat da­bar ji le­kia lyg pa­klai­ku­si – su­si­ti­ki­mai, ne­si­bai­gian­čių smulk­me­nų de­ri­ni­mas.

Kodėl bū­tent ko­šės? Juo­kas juo­kais, bet idė­ja at­si­ra­do iš pa­pras­to as­me­ni­nio po­rei­kio ( šyp­so­si). Vi­sur, kur nu­tu­piam at­si­ger­ti ka­vos ar už­kąs­ti, pa­ma­čiu­si ko­šę me­niu, už­si­sa­kau jos. Ne­re­tai nu­stem­bu iš­ra­din­gu pa­tie­ki­mu, kas, ne­slėp­siu, nė­ra ne­svar­bu. Juk val­gy­ti pra­de­da­me aki­mis.

Tie­sa, košė ko­š­ei ne­ly­gi. Iš pa­žiū­ros pa­pras­tu­tis pa­tie­ka­las, ku­ris mums nuo ma­žų die­nų įkal­tas kaip tei­sin­gas ir svei­kas mais­tas, ne­re­tai bū­na tie­siog tuš­čios ka­lo­ri­jos dėl ne­tin­ka­mo pa­ruo­ši­mo.

Vil­nius ku­pi­nas pui­kių vie­tų, ku­rio­se ga­li­ma pa­val­gy­ti to­bu­lų sa­lo­tų, sriu­bų, ham­bur­ge­rių. Sa­kau, gal at­ėjo me­tas ko­š­ei? Ne tik nau­din­gai, svei­kai, bet ir tik­rai ska­niai. Pa­mirš­kit pliur­zes su pie­no plė­ve­le ir uo­gie­ne. Kaip daž­nai ta­vo šei­ma – Jo­nas, vai­kai Meilė ir Ro­jus – val­go ko­šes? Jas val­gom daž­nai, bet no­rim dar daž­niau. Tik­ro­ji ma­no pa­žin­tis su ko­šė­mis pra­si­dė­jo mi­ty­bos kur­suo­se. Ir šian­dien at­si­me­nu, kaip krai­piau gal­vą juok­da­ma­si ir sa­ky­da­ma, kad to jau ne­bus: kas­dien – kruo­pos? Bet smal­su­mas da­rė sa­vo. Te­o­ri­nius pa­kei­tė prak­ti­niai svei­ko mais­to ga­mi­ni­mo kur­sai. Ga­min­ti, tie­sa, taip ir ne­pa­mė­gau, bet kas yra tik­ra košė – su­ži­no­jau iš­ties. Ir man at­si­vė­rė iki tol ne­pa­žin­tas pasaulis – di­de­lis, ne­iš­ra­gau­tas, ne­si­bai­gian­tis, su kruo­po­mis, ku­rių net pa­va­di­ni­mą gir­dė­jau pir­mą­kart. Jau ne­kal­bu apie ne­iš­se­mia­mas prie­sko­nių, prie­dų va­ria­ci­jas, pa­da­žų įvai­ro­vę. Ga­liu apie tai kal­bė­ti iki ry­to ( juo­kia­si).

Tik­rai ne vi­si ku­li­na­ri­niai eks­per­i­men­tai Mei­lei ir Ro­jui at­ro­do la­bai jau to­kie aik­čio­ti iš su­si­ža­vė­ji­mo ver­ti, bet klau­si­mų, kodėl košė, mū­sų na­muo­se ne­ky­la. Tau, la­biau me­no žmo­gui, ner­ti į vers­lą at­ro­do ga­na ekst­re­ma­lu. Ne­bau­gu?

Tie­sa to­kia, kad ne mes pa­si­rin­ko­me idė­ją, o ji mus. Ilgai jos kra­t­ėmės, nors pa­ti min­tis juk fai­na. Bet grei­čiau­siai – tik mums. Kas gi eis val­gy­ti ko­šės? – pri­ta­ria­mai su Jo­nu link­čio­jom. Jei pri­trūk­da­vom ar­gu­men­tų, vi­suo­met pri­min­da­vom vie­nas ki­tam – ne­tu­rim su­pra­t­imo nei apie sri­tį, nei apie vers­lo spe­ci­fi­ką, ir ap­skri­tai... Aš juk net ga­min­ti ne­mėgs­tu! Bet ap­si­su­kus vaiz­di­niai at­ei­da­vo pa­tys sa­vai­me, idė­jos lip­da­vo per kraš­tus, tad net ne­pa­ste­bė­da­vom, kaip už­si­šne­kė­da­vo­me, kaip ką ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti. Su svei­kos mi­ty­bos spe­cia­lis­te iš­gry­ni­no­me uni­ka­lų me­niu, su­si­pa­ži­no­me su vie­nu pir­mų­jų šiuo­lai­ki­nių Lie­tu­vos ma­lū­ni­nin­kų, ūki­nin­kais, au­gi­nan­čiais eko­lo­giš­kus grū­dus. Ir šian­dien ne­ži­no­me, ar kam nors to rei­kia, bet kaž­ku­riuo me­tu su­pra­to­me, kad pa­ban­dy­ti tu­rim. Pag­rin­di­nis pa­gal­bi­nin­kas iman­tis vers­lo tik­riau­siai ir yra Jo­nas?

Liau­dies iš­min­tis sa­ko, kad ke­lias į vy­ro šir­dį – per skran­dį. At­spė­kit, kuo pa­vai­ši­nau Jo­ną, kai jau su­si­ruo­šiau vai­šin­ti? Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­sa­ky­ti, jog jis leng­vai su­tri­ko, kad kvie­čiu ne va­ka­rie­nės. Vie­to­je įpras­to sce­na­ri­jaus su stal­tie­se, žva­kė­mis ga­vo vy­ras sau­lė­te­kį, ka­vos ir ko­šės, ko­kios ne­bu­vo val­gęs. Gy­rė su­si­ries­da­mas, tik kas pa­sa­kys, ar ta­da bu­vo ob­jek­ty­vus?.. Ku­ris su­gal­vo­jo­te „Sap­no ko­šės“pa­va­di­ni­mą?

Pa­va­di­ni­mo au­to­rius – Jo­nas. Bet tai jau as­me­niš­ka, ma­žy­tė mū­sų istorija. Man tik šo­vė į gal­vą, kad tai jis – mū­sų pa­va­di­ni­mas. Juo­kia­mės, kad tu­rė­ti idė­ją ne­už­ten­ka: no­rint ją įgy­ven­din­ti, rei­kia ir tru­pu­čiu­ko ko­šės.

Vie­to­je įpras­to sce­na­ri­jaus su stal­tie­se, žva­kė­mis ga­vo vy­ras sau­lė­te­kį, ka­vos ir ko­šės.

Košė daž­nai aso­ci­juo­ja­si su pus­ry­čiais. Siū­ly­si­te ko nors ir pie­tau­jan­tiems?

Tu­rė­si­me ką pa­siū­ly­ti vi­są dar­bo die­ną bė­gan­čiam, sku­ban­čiam žmo­gui. Vi­si mes šiais lai­kais pro­tin­gi, vi­si ir nak­tį pri­kel­ti iš­bar­ben­tu­me, kas nau­din­ga, kaip no­rė­tu­me mai­tin­tis, bet tai įgy­ven­din­ti rea­ly­bė­je – kas ki­ta. Juk, bū­na, ry­tais iš­bė­ga­me dar šla­pia ką tik iš­plau­ta gal­va ru­de­nį, ką jau ten kal­bė­ti apie pa­si­ruoš­tą gar­džią ko­šę pus­ry­čiams ar juo la­biau – pie­tums. Ir kas iš tų ži­nių, kad kruo­pas, grū­dus rei­kia val­gy­ti kas­dien.

„Sap­no ko­šėje“sve­čias pats su­si­komp­lek­tuos pa­tie­ka­lą – pus­ry­čiams vie­no­kį, pie­tums – gal­būt „stip­res­nį“, ga­lės pa­si­rink­ti ne tik ska­niai ir tei­sin­gai pa­ruoš­tus grū­dus, bet ir prie­dus – dar­žo­ves, mė­są, jū­rų gė­ry­bes, ne­suk­da­mas gal­vos, kas su kuo de­ra, mat mū­sų me­niu, ku­rį su­da­rė sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lė, jau apie vis­ką pa­gal­vo­ta. Sve­čiui be­liks su­gal­vo­ti, ko no­ri šian­dien. Mū­sų dar­bas bus tik pri­min­ti, kad, ga­vęs mais­tą grei­tai, val­gy­tų lė­tai ir mė­gau­tų­si. Še­fą, ki­tą per­so­na­lą, pa­tal­pas jau tu­ri­te?

Nuo pat aki­mir­kos, kai pra­dė­jom įgy­ven­din­ti šią idė­ją, at­ro­do, kad ga­vom ir vi­sa­tos pa­lai­mi­ni­mą. Su­ti­ko­me ir kas­dien su­tin­ka­me ne­įti­kė­ti­nai daug pui­kių kū­ry­biš­kų žmo­nių. Tu­ri­me sa­vo ko­man­dą, net ne­ap­si­ver­čia lie­žu­vis va­din­ti jos per­so­na­lu. Jie – mū­sų bend­ra­min­čiai, su ku­riais gy­ve­ni­miš­ka fi­lo­so­fi­ja su­tam­pa.

Taip, „Sap­no košė“jau tu­ri na­mus. To­kius, apie ko­kius sva­jo­jo­me, – švie­sius, di­de­liais lan­gais, aukš­to­mis lu­bo­mis. Kad bū­tų vie­tos ir sap­nams.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.