Pra­džio­je bu­vo žo­dis...

...nu­si­juo­kia Lie­tu­vos po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas ku­ni­gas Al­gir­das TOLIATAS (39), pa­klaus­tas, kaip subren­do min­tis iš­leis­ti pa­moks­lų kny­gą „Žmo­gaus ir Die­vo me­tai“, ku­ri su­lau­kė di­džiu­lės sėk­mės. Ne­pra­ėjus nė me­tams po jos pa­si­ro­dy­mo, kny­gy­nų len­ty­no­se jau antr

Zmones - - „gerumo Liūnas“ -

Tad iš pra­džių... Esu Lie­tu­vos po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas, mi­šios su po­li­ci­jos bend­ruo­me­ne iš­au­go dar ir į sek­ma­die­ni­nius šei­mų su­si­bū­ri­mus. Kar­tą vie­na po­ra mes­te­lė­jo idė­ją, kad bū­tų ge­rai, jei pa­moks­lą bū­tų ga­li­ma po to ir per­skai­ty­ti. Ta­čiau aš ne­tu­riu jo vi­so už­ra­šy­to, daug min­čių gims­ta sa­kant pa­moks­lą. Tuo­met man pa­siū­lė pa­moks­lus įra­šy­ti ir dė­ti į feis­bu­ką. Toks prieš ke­le­rius me­tus bu­vo pir­mas žings­nis. O ant­ras?

Su­lau­kiau lei­dyk­los „Ty­to al­ba“di­rek­to­rės Lo­li­tos Va­ra­na­vi­čie­nės skam­bu­čio, ji pa­siū­lė iš­leis­ti kny­gą iš feis­buke jau su­dė­tų pa­moks­lų. Nuo­šir­džiai pri­si­pa­žin­siu, jog pir­miau­sia pa­gal­vo­jau, ar tik­rai to rei­kia. Ka­dan­gi lei­dyk­los žmonės ti­kė­jo šiuo su­ma­ny­mu, man te­li­ko jais pa­si­kliau­ti. Kaip ra­šo­mas pa­moks­las?

Sek­ma­die­ni­nis Die­vo Žo­dis skai­to­mas taip, kad per tre­jus li­tur­gi­nius me­tus iš­klau­so­mos vi­sos ke­tu­rios evan­ge­li­jos. Tad ku­ni­gas tu­ri rė­mą – iš­trau­ką iš Šven­to­jo Raš­to. Ga­li­ma pa­ly­gin­ti su džia­zu: at­li­kė­jas ži­no griež­tas tai­syk­les ir in­ter­pre­tuo­ja – me­lo­di­ja duo­da rit­mą, pas­kui įsi­jun­gia vaiz­duo­tė ir pa­tir­tis. Pa­moks­lo ža­ve­sys yra su­dė­lio­ti vis­ką taip, kad pa­ža­din­tum ir su­vir­pin­tum. Sek­ma­die­ni­niai pa­moks­lai – tai lyg stab­te­lė­ji­mai, ku­rie su­tei­kia ga­li­my­bę pa­žvelg­ti į gy­ve­ni­mą ki­taip. Jie gims­ta iš ma­no ieš­ko­ji­mų – per­skai­ty­tų kny­gų, straips­nių, iš­girs­tų paskai­tų, po­kal­bių su žmo­nė­mis. Su­si­pla­ka toks kok­tei­lis. Pir­miau­sia per­skai­tau Šven­tą­jį Raš­tą. Ta­da iš­trau­ką sa­vy­je pa­bran­di­nu ir už­si­ra­šau, ko­kių min­čių ky­la, kuo no­rė­čiau su ki­tais pa­si­da­ly­ti. Prie­šais su­si­rin­ku­sius į mi­šias at­si­sto­ja­te ne su tuš­čiu po­pie­riaus la­pu, bet nu­g­lu­din­to pa­moks­lo ne­tu­ri­te?

Bū­nu sau pa­sig­vil­de­nęs pen­kis–sep­ty­nis punk­tus, o jau mi­šių me­tu... Kai at­si­sto­ji prieš ke­tu­ris pen­kis šim­tus žmo­nių, su­si­ku­ria nau­ja erd­vė. Ne­ži­nau, bet ma­nau, kad ak­to­rius skir­tin­gai jau­čia­si per rep­e­ti­ci­ją ir spek­tak­lį. Abiem at­ve­jais jis at­si­duo­da vi­sa šir­di­mi, bet prieš žiū­ro­vus at­si­ran­da dar kaž­kas. Tuo­met ir ky­la idė­jų, ku­rių iš anks­to ne­ga­li nu­ma­ny­ti: klau­sai­si sa­vo bal­so ir pats ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kaip apie tai anks­čiau ne­su­si­mąs­tei. Stai­ga ko­kia nors idė­ja su­rai­bu­liuo­ja prieš akis, gims­ta to­kių per­liu­kų, ku­riais ne­ga­li ne­pa­si­da­ly­ti ir pa­lik­ti sa­vo min­čių san­dė­liuo­se. Aiš­ku, vi­so­kių die­nų pa­si­tai­ko, vi­so­kių ir pa­moks­lų, bet aš kal­bu apie tuos pa­čiau­sius.

Kny­gos iš­lei­di­mą ga­liu pa­ly­gin­ti su vai­ko at­si­ra­di­mu šei­mo­je, bent jau taip aš įsi­vaiz­duo­ju. Jam rei­kia ir val­gy­ti duo­ti, ir pa­si­rū­pin­ti, kai dan­tys dygs­ta, – jis už­li­pa ant ta­vo lais­vės, ta­čiau ne­ga­li ne­duo­ti ge­riau­sio, ką tu­ri. Taip ir su kny­ga – pa­sta­rie­ji me­tai bu­vo ku­pi­ni su­si­ti­ki­mų, ku­riuos ji pa­dik­ta­vo. Pri­sta­ty­da­mas sa­vo kny­gą at­ra­dau daug gra­žių bi­b­lio­te­kų ir švie­sių žmo­nių. Džiu­gi­no žmo­nių laiš­kai, ko­men­ta­rai: „Ne­vaikš­tau į baž­ny­čią, bet kny­go­je pa­moks­lai man pra­bi­lo vi­siš­kai ki­taip.“La­bai džiau­giuo­si, kad kny­ga taip pa­lie­tė žmo­nes. Ką jūs pats skai­to­te?

Vie­nas mėgs­ta­miau­sių au­to­rių – psi­cho­te­ra­pe­utas Alek­sand­ras Alek­sei­či­kas: pa­kan­ka per­skai­ty­ti pa­strai­pą ir jau esi pil­nas. Pa­tin­ka fi­lo­so­fi­nės kny­gos. Ro­ma­nams skai­ty­ti ne­tu­riu daug lai­ko, bet kar­tais ir jie įtrau­kia. Pa­me­nu, kaip dar se­mi­na­ri­jo­je tie­siog pra­ri­jau Cli­ve’o Sta­p­le­so Le­wi­so „Nar­ni­jos kro­ni­kas“. Pa­tin­ka au­to­riai, ku­rie ra­šo su hu­mo­ru, bet ir su gel­me, – toks yra Gil­ber­tas Kei­thas Ches­ter­to­nas, o nuo­sta­biau­sia kny­ga – Sie­gf­rie­do Len­zo „Mi­ra­be­lės dva­sia“. Kaip lei­džia­te lais­va­lai­kį? Man pa­tin­ka pa­bū­ti su sa­vi­mi, paskai­ty­ti, iš­va­žiuo­ti į gam­tą. O jei ga­liu, mėgs­tu bent trumpai pa­ke­liau­ti. Ką tik ke­lias die­nas pra­lei­dau sa­vo stu­di­jų mies­te Ro­mo­je. Ja­me svar­biau­sia – žmonės, su ku­riais no­ri­si su­si­tik­ti. Ir dar man be ga­lo pa­tin­ka Ca­ra­vag­gio ta­py­ba. Kai esu Ro­mo­je, iš­si­ruo­šiu lyg į pi­li­g­ri­mi­nę ke­lio­nę ir ap­ei­nu baž­ny­čias, ku­rio­se ka­bo jo dar­bai. Tai – kul­tū­ri­nė ir dva­si­nė ke­lio­nė.

Al­gir­das Toliatas „Ge­ru­mo liū­nas“Lei­dyk­la „Ty­to al­ba“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.