VIRŠELIO ISTORIJA

Zmones - - Šiame Numeryje - JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ ir „LV Pho­to­grap­hy“(nuo­trau­kos)

In­ga ir Da­rius Bud­riai. Su­si­tuok­ti po Is­pa­ni­jos sau­le

Kaip pa­si­slėp­ti nuo ži­nias­klai­dos ir su­kur­ti sau bei sve­čiams pa­čią tik­riau­sią ves­tu­vių šven­tę – siur­pri­zą, ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti as­me­ni­nių šven­čių or­ga­ni­za­to­rė In­ga BUDRIENĖ (43). Vi­si aik­čio­jo nuo pra­ban­ga tvis­kan­čių jos or­ga­ni­zuo­tų mo­ky­mų Mal­jor­ko­je ir ma­žai kas ži­no­jo, kad bal­to­ji ga­la va­ka­rie­nė su šil­ko gė­lė­mis už ke­tu­rias­de­šimt tūks­tan­čių eu­rų iš tie­sų bu­vo jųd­vie­jų su vy­ru vers­li­nin­ku Da­riu­mi BUDRIU (48) ves­tu­vių šven­tė – san­tuo­kos pa­lai­mi­ni­mo ce­re­mo­ni­ja Mal­jor­ko­je.

Šie­met – dvi­de­šimt me­tų, kai mes kar­tu, ir pen­kio­li­ka – kai su­si­tuo­kę. To­dėl ši šven­tė tu­rė­jo tap­ti mū­sų drau­ge nu­gy­ven­tų me­tų įpra­smi­ni­mu, – pri­si­pa­žįs­ta In­ga. – Juo la­biau kad šią žie­mą Da­rius, ku­ris jau tiek me­tų yra ma­no vy­ras, ne­ti­kė­tai ėmė ir pa­si­pir­šo – be žie­do, be il­gų kal­bų, bet taip jaut­riai ir ne­ti­kė­tai pa­klau­sė, ar bū­siu jo žmo­na, kad li­kau be ža­do. Pa­žįs­tu Da­rių – jei ry­žo­si to­kiam klau­si­mui, va­di­na­si, jam ir­gi svar­bu. Ne­ga­li­ma bu­vo to­kios da­tos ir to­kios pro­gos pra­leis­ti nie­ko ne­da­rant.“Su Da­riu­mi jie­du su­si­sais­tę tik ci­vi­li­ne san­tuo­ka, o In­ga ne­sle­pia vi­sa­da sva­jo­ju­si apie ku­ni­go pa­lai­mi­ni­mą. „Ta­čiau Da­riaus po­žiū­ris į baž­ny­čią gan griež­tas: jis – ne­ti­kin­tis, į Die­vo na­mus jo net per di­džiau­sias šven­tes ne­nu­si­ve­si. To­dėl ži­no­jau, kad jei no­riu tar­ti prie­sai­kos žo­džius, ma­no al­to­rius tu­ri bū­ti ki­toks“, – pa­sa­ko­ja. Vis­ką iš­spren­dė pa­žin­tis su evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ku­ni­gu Min­dau­gu Ži­lin­skiu: kar­tą, gal prieš tre­jus me­tus, Da­rius pa­ma­tė ce­re­mo­ni­ją, ku­rią per In­gos or­ga­ni­zuo­tas ves­tu­ves at­li­ko klai­pė­die­tis Kin­tų pa­ra­pi­jos ku­ni­gas. Jaut­riai, pra­smin­gai, šil­tai. „Pas to­kį ku­ni­gą ir aš tuok­čiau­si...“– nu­ste­bęs pri­si­pa­ži­no. To­dėl kas pa­lai­min­tų jų san­tuo­ką ir vi­są šei­mą, abe­jo­nių ne­li­ko. „Abu su Da­riu­mi tik­rai to pa­lai­mi­ni­mo la­bai lau­kė­me, su jau­du­liui jam ruo­šė­mės, – pri­si­pa­žįs­ta In­ga. – Kai dvi­de­šimt me­tų esi kar­tu, kai daug kas tam­pa įpras­ta ru­ti­na, tik­rai no­ri­si tar­si at­nau­jin­ti san­tuo­ką ir jaus­mus.“

Per­nai va­sa­rą nu­vy­kę į drau­gų iš Pran­cū­zi­jos aust­rių ba­ro ati­da­ry­mą Mal­jor­ko­je, In­ga ir Da­rius li­ko su­ža­vė­ti sa­los gro­žio. Nuo pir­mos aki­mir­kos In­ga ne­abe­jo­jo, kad čia su­rengs sa­vo mo­ky­mus tiems, kas no­ri iš­mok­ti deko­ruo­ti ir or­ga­ni­zuo­ti as­me­ni­nes šven­tes. „O pa­puo­šus vis­ką juk ga­li­ma ir šven­tę at­švęs­ti...“– pa­si­vi­jo nau­ja min­tis. Tik apie ši­tą ves­tu­vių idė­ją Bud­riai nie­kam ne­sa­kė – ce­re­mo­ni­ja tu­rė­jo bū­ti staig­me­na sve­čiams. „No­rė­jo­me, kad nie­kas ne­si­ruoš­tų, ne­st­re­suo­tų, kaip pa­pras­tai bū­na, kai žmonės ruo­šia­si ves­tu­vėms. Kad ne­suk­tų gal­vos dėl do­va­nų ir suk­ne­lių ar­ba kad pa­bū­gę iš­lai­dų ap­skri­tai nu­spręs­tų ne­da­ly­vau­ti. Vi­si tik bu­vo in­for­muo­ti, kad ga­la va­ka­rie­nei tu­rė­tų ap­si­reng­ti bal­tai. No­rė­jo­me, kad ar­ti­miau­si šeimos na­riai, ge­riau­si drau­gai pa­bū­tų su mu­mis drau­ge ir pa­si­mė­gau­tų šven­te“, – pa­sa­ko­ja In­ga. To­dėl vi­siems ar­ti­mie­siems ir dau­gu­mai drau­gų bi­lie­tus į Mal­jor­ką pir­ko In­ga ir Da­rius. Su­si­da­riu­sią maž­daug 40-ies žmo­nių kom­pa­ni­ją įkur­di­no dvie­jo­se vi­lo­se San­ta Mar­ga­li­dos ir Kap­de­pe­ros mies­te­liuo­se.

San­ta Mar­ga­li­do­je esan­ti vi­la „Sa Ca­pel­la“, ku­rio­je In­ga su­ren­gė mo­ky­mus, o pas­kui ir san­tuo­kos pa­lai­mi­ni­mo ce­re­mo­ni­ją, pa­sta­ty­ta 1850 me­tais – tai bu­vęs vys­ku­po na­mas, vi­du­je net yra iš­li­ku­si ko­ply­tė­lė. Nuo te­ra­sos at­si­ve­ria nuo­sta­bi pa­no­ra­ma, iki jū­ros – vos aš­tuo­ni ki­lo­met­rai.

„No­rė­jau iš­pil­dy­ti vi­sas sa­vo sva­jo­nes. Pa­da­ry­ti to­kią ves­tu­vių šven­tę, ko­kią aš įsi­vaiz­duo­ju, kaip tu­rė­tų bū­ti, – gra­žią, be pa­bo­du­sių tra­di­ci­jų, ki­to­kią. To­kią šven­tę, ko­kia bū­tų pri­im­ti­na mū­sų šei­mai, ir ne pras­tes­nę, nei or­ga­ni­zuo­ju ki­tiems. Ma­nau, man tai pa­vy­ko, – ne­sle­pia In­ga ir pri­du­ria, kad šią Is­pa­ni­jos sa­lą pa­si­rin­ko ne­at­si­tik­ti­nai. – No­rė­jau, kad per sa­vo šven­tę ne­rei­kė­tų iš­gy­ven­ti dėl man svar­biau­sio da­ly­ko – pras­to oro... Ypač po šios va­sa­ros Lie­tu­vo­je: or­ga­ni­za­vau tiek daug ves­tu­vių ir per vi­sas su oru bu­vo kaž­ko­kia tra­ge­di­ja! Vie­nin­te­lis no­ras bu­vo pa­bus­ti ves­tu­vių ry­tą ir ne­bi­jo­ti, kad už lan­go ly­ja.“

Dau­gu­ma sve­čių į sa­lą su­si­rin­ko rug­sė­jo 23-ią­ją – ne­va ra­mių, šei­my­ni­nių sa­vai­tės truk­mės ato­sto­gų. O san­tuo­kos pa­lai­mi­ni­mo ce­re­mo­ni­ja bu­vo nu­ma­ty­ta tik rug­sė­jo 29 die­ną. Ast­ro­lo­gė, į ku­rią In­ga krei­pė­si, pa­gal Mė­nu­lio ka­len­do­rių re­ko­men­da­vo tik šią vie­nin­te­lę die­ną ir švęs­ti tik po šeš­tos va­lan­dos va­ka­ro, kai Juo­da­sis Mė­nu­lis pa­ga­liau pa­si­trau­kia. Šis lai­kas In­gai kaip tik at­ro­dė pats to­bu­liau­sias, nes bū­tent to­kiu me­tu į kal­nus lei­džia­si sau­lė. Kas ga­li bū­ti ro­man­tiš­kiau? Nuo pat pra­džių apie ruo­šia­mą ves­tu­vių ce­re­mo­ni­ją ži­no­jo tik evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ku­ni­gas Min­dau­gas Ži­lin­skis, ku­rio po­ra pa­pra­šė pa­lai­min­ti san­tuo­ką, lai­dų bei ren­gi­nių ve­dė­jas Žy­gi­man­tas Sta­kė­nas, ku­ris su­ti­ko bū­ti va­ka­ro ve­dė­ju, ir dar ke­le­tas pa­dė­jė­jų. Ki­ti sve­čiai apie tai su­ži­no­jo tik ves­tu­vių die­nos iš­va­ka­rė­se – per im­pro­vi­zuo­tą bern­va­ka­rį ir merg­va­ka­rį. Bet net ir po to daug kas ne­ti­kė­jo – kol iš tie­sų ne­išvy­do bal­tai pa­si­puo­šu­sios In­gos, žen­gian­čios prie al­to­riaus, ir ten jos lau­kian­čio Da­riaus.

Su­or­ga­ni­zuo­ti to­kią šven­tę Mal­jor­ko­je vis­gi pa­si­ro­dė ne taip jau pa­pras­ta. Dau­gy­bę daik­tų te­ko vež­tis iš Lie­tu­vos, to­dėl In­ga į sa­lą skri­do, o Da­rius ir dar du pa­dė­jė­jai per vi­są Eu­ro­pą iki Bar­se­lo­nos per tris pa­ras at­vai­ra­vo au­to­bu­siu­ką, pil­nu­tė­lį šven­tės at­ri­bu­tų, ir pas­kui kel­tu pa­sie­kė Mal­jor­kos sa­lą. „Ve­žė­mės be­veik vis­ką – au­to­bu­sas bu­vo tiek pri­krau­tas, kad kel­te dar te­ko mo­kė­ti už virš­svo­rį, – pa­sa­ko­ja In­ga. – Kad be au­to­bu­siu­ko ne­iš­si­ver­si­me, su­pra­to­me li­kus mė­ne­siui iki šven­tės – pa­ma­čiau, kad dau­gy­bės daik­tų vie­to­je gau­ti bus sun­ku ar net ne­įma­no­ma. Net gy­vų gė­lių ten be­veik nė­ra, nes tai – sa­la, į ku­rią ko­ne vis­kas pluk­do­ma iš že­my­no, to­dėl ir kai­nos dvi­gu­bos. Ka­dan­gi no­rė­jau tik­rai puoš­nios šven­tės, at­ri­bu­tai ir­gi tu­rė­jo bū­ti ati­tin­ka­mi – pra­ban­gios tau­rės, auk­su deng­ti sta­lo įran­kiai, lėkš­tės, va­zos, gė­lės, spe­cia­liai siū­tos stal­tie­sės... No­rė­jo­me ten nuo­mo­tis de­ran­čias plas­ti­ki­nes kė­des, bet vie­nos kai­na bu­vo 17 eu­rų! Ir šiaip ne­ma­žai daik­tų, ku­rie Lie­tu­vo­je kai­nuo­ja ne­daug, ten pri­sta­to­ma kaip vi­siš­ka nau­jie­na ir yra la­bai bran­gu.“Už­tat iš Ibi­sos spe­cia­liai In­gos šven­tei bu­vo at­pluk­dy­tos bal­tos olan­dų me­ni­nin­ko Men­no Kro­on ran­kų dar­bo or­chi­dė­jos. Jos bu­vo pa­ga­min­tos gar­saus DJ Ar­min van Bu­u­ren pro­diu­se­rio, „Da­vid Le­wis Pro­duc­tions“kom­pa­ni­jos sa­vi­nin­ko Da­vid Le­wis bei lie­tu­vės Gin­ta­rės Le­wis ves­tu­vėms ir kai­na­vo 40 tūks­tan­čių eu­rų. Da­vid ir Gin­ta­rė da­ly­va­vo ir Bud­rių šven­tė­je, į ją at­plau­kė nuo­sa­va jach­ta.

Drau­ge su sve­čiais iš Lie­tu­vos į Mal­jor­ką skri­do ir du vir­tu­vės še­fai – Lie­tu­vo­je jau ku­rį lai­ką gy­ve­nan­tis ir dir­ban­tis šri­lan­kie­tis Di­lan Dam­pel­la Ga­ma­ge ir In­drė Ku­ni­kauskai­tė. Juk to­kiam bū­riui žmo­nių rei­kė­jo kas­dien vi­są sa­vai­tę ga­min­ti mais­tą. Be to, ir ves­tu­vių die­nos me­niu jau bu­vo su­pla­nuo­tas iš anks­to. Vė­liau jį tik pa­pil­dė ke­li vie­tos pa­tie­ka­lai: pa­vyz­džiui, ap­kep­ti aš­tuon­ko­jai ir men­kės su ca­va pu­ta. „Val­gė­me ir Is­pa­ni­jos še­fų ruoš­tų pa­tie­ka­lų, ne­ap­si­ėjo­me be pa­eli­jos. Bet ap­skri­tai man no­rė­jo­si vis­ko sa­vo, dėl to iš Lie­tu­vos skrai­di­nau­si vi­sus, ką tik ga­lė­jau: ir dai­ni­nin­kę, ir fo­to­gra­fę, ir vaiz­do ope­ra­to­rių, ir sa­vo pa­dė­jė­jas, ir flo­ris­tes“, – var­di­ja In­ga ir juok­da­ma­si pri­du­ria, kad iš pra­džių Da­rius dar skai­čia­vo šven­tės są­ma­tą, bet pas­kui ran­ka nu­mo­jo – ne­be­su­skai­čiuo­ja­ma. Vien tik mais­tas tą sa­vai­tę bū­riui žmo­nių kai­na­vo apie 3 tūks­tan­čius eu­rų.

Vie­nin­te­lis no­ras bu­vo pa­bus­ti ves­tu­vių ry­tą ir ne­bi­jo­ti, kad už lan­go ly­ja.

Vi­soms sa­vo šven­tėms In­ga vi­sa­da pir­miau­sia sten­gia­si su­gal­vo­ti te­mą – šį­kart Is­pa­ni­ja pa­ti pa­dik­ta­vo ne tik deko­ra­ci­jų, bet ir ves­tu­vių te­mą. „Daug kas sa­ko, kad pra­ėju­sia­me gy­ve­ni­me tur­būt bu­vau is­pa­nė, nes tie­siog jau­čiu Is­pa­ni­ją sa­vo krau­jy­je, daž­nai gir­džiu, kad esu pa­na­ši į is­pa­nę“, – juo­kia­si In­ga. Jos ves­tu­vi­nė suk­ne­lė, ku­rią su­kū­rė lie­tu­vių di­zai­ne­ris Liu­tau­ras Sa­la­se­vi­čius, tu­rė­jo pri­min­ti is­pa­niš­kam fla­men­ko šo­kiui skir­tą dra­bu­žį. Ma­tuo­jan­tis suk­ne­lę, Liu­tau­ras už­si­mi­nė apie is­pa­niš­kas šu­kas. In­ga puo­lė ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos ir bu­vo su­ža­vė­ta pa­ma­čiu­si, kaip jos at­ro­do ir ko­kia įdo­mi jų istorija! „Man tos šu­kos bu­vo lyg koks at­ra­di­mas, jis iki ga­lo su­dė­lio­jo vi­sus šven­tės ak­cen­tus. Su­ra­dau, kaip par­si­siųs­ti tas šu­kas iš vėž­lio kiau­to, Liu­tau­ras pa­siu­vo man­ti­li­ją – ant šių šu­kų pri­ka­bi­na­mą nė­ri­niuo­tą nuo­me­tą“, – pa­sa­ko­ja In­ga. Suk­ne­lės ji no­rė­jo tik­rai ypa­tin­gos: juk bal­tą nuo­ta­kos suk­nią vil­kė­jo tik te­kė­da­ma pir­mą kar­tą. Ta san­tuo­ka ne­pa­vy­ko. O su­si­pa­ži­nu­si su Da­riu­mi ir po pen­ke­rių drau­gys­tės me­tų su­ti­ku­si už jo te­kė­ti, In­ga apie bal­tą suk­ne­lę net ne­gal­vo­jo. „Ant­rą kar­tą te­kė­ti vėl ap­si­vil­kus bal­tai man at­ro­dė keis­ta, – pri­si­pa­žįs­ta. – Ka­dan­gi švęs­ti ruo­šė­mės sa­vo kai­miš­ko sti­liaus ka­vi­nė­je, puo­šiau­si suk­ne­le iš drobi­nio mai­šo, vie­toj ro­žių tu­rė­jau ru­gių puokš­te­lę, į Kau­no ro­tu­šę mus su Da­riu­mi at­ve­žė ark­lių trau­kia­ma ka­rie­ta.“Kai­miš­ką puo­tą ta­da nu­švie­tė gau­sus žur­na­lis­tų bū­rys ir Bud­riai pir­mą kar­tą pa­te­ko į vie­šu­mą.

To­re­ado­rų sti­liaus vy­riš­kus kos­tiu­mus pa­siu­vo kau­nie­tis siu­vė­jas Kęs­tu­tis Le­kec­kas. Ži­no­ma, sti­lių pa­dik­ta­vo In­ga. „Da­rius su to­kiu kos­tiu­mu jau­tė­si tie­siog pui­kiai – la­bai vy­riš­kai, iš­di­džiai, – pa­sa­ko­ja In­ga. – Net ma­no No­jui pa­ti­ko, o jam tik­rai leng­vai ne­įtik­si! Jis kos­tiu­mo ap­skri­tai net ma­ta­vę­sis ne­bu­vo, nes tar­nau­ja ka­riuo­me­nė­je ir į pri­ma­ta­vi­mus jo nie­kas ne­bū­tų iš­lei­dęs. Ma­niau, kels di­džiau­sias pre­ten­zi­jas, kai rei­kės ap­si­vilk­ti, bet net­gi pa­sa­kė, kad la­bai gra­žu. Ir vi­są va­ka­rą šo­ko ne­per­si­ren­gęs to kos­tiu­mo.“

In­ga ne­sle­pia, kad pa­čiai ir or­ga­ni­zuo­ti, ir ko­or­di­nuo­ti šven­tę, ir dar bū­ti nuo­ta­ka pa­si­ro­dė ne taip jau pa­pras­ta: „Da­rių prie im­pro­vi­zuo­to al­to­riaus ly­dė­jo is­pa­nai gi­ta­ris­tai. O aš žiū­rė­jau pro lan­gą ir ner­vi­nau­si – gal iš­lįs­ti ir pa­šauk­ti, kad taip ne­lėk­tų prie to al­to­riaus, kad ei­tų ra­miai, iš lė­to... Kai or­ga­ni­zuo­ji ves­tu­ves ir pa­de­di jau­nie­siems, iš ša­lies vis pa­ta­ri: „ne­sku­bėk“, „da­bar ei­na nuo­ta­ka“, „jun­kit mu­zi­ką“... Ži­no­ma, iš­sky­rus ma­ne, nie­kas tų niu­an­sų ne­pa­ste­bė­jo, nes sve­čiai tik šyp­so­jo­si ir ver­kė ste­bė­da­mi mū­sų ce­re­mo­ni­ją.“At­ly­dė­ję Da­rių mu­zi­kan­tai grį­žo po vi­los bal­ko­nu ir su­dai­na­vo se­re­na­dą – bal­ko­ne pa­si­ro­dė In­ga. „Nu­si­lei­džiu iš vi­los, ei­nu ta­ku link al­to­riaus ir gal­vo­ju: kur man čia žiū­rė­ti – į dan­gų, į že­mę ar į Da­rių, kad pa­ti ne­pra­virk­čiau“, – pa­sa­ko­ja In­ga. Ypač jaut­ru bu­vo tai, kad prie al­to­riaus ją ly­dė­jo vi­si sū­nūs: už ran­kos ve­dė vy­res­ny­sis sū­nus No­jus, dvy­li­ka­me­tis Ker­nius ne­šė žie­dus, o glo­bo­ti­nis Man­tas – suk­ne­lės šlei­fą.

Po ku­ni­go pa­lai­mi­ni­mo In­ga su Da­riu­mi ap­si­kei­tė at­nau­jin­tais žie­dais ir dar kar­tą vie­nas ki­tam pri­sie­kė. „Tik mū­sų prie­sai­ka bu­vo ne­tra­di­ci­nė: mes su­dai­na­vo­me vie­nas ki­tam dai­ną „My­lėk ma­ne“. Pa­žįs­tu Da­rių, ži­nau, kad jam ne­pa­tik­tų mo­ky­tis su­dė­lio­tus prie­sai­kos žo­džius, ne­no­rė­jau, kad jaus­tų­si ne­jau­kiai. O iš­gir­du­si tos dai­nos žo­džius su­pra­tau, kad tai – pa­ti gra­žiau­sia prie­sai­ka. Juo la­biau kad dai­nuo­ti ir gro­ti gi­ta­ra jam tik­rai pa­tin­ka“, – pa­sa­ko­ja. Be ga­lo jaut­rus ku­ni­go pa­moks­las ir pa­lai­mi­ni­mas dar kar­tą vi­sus pra­virk­dė: ku­ni­gas pa­kvie­tė vi­sus jau­na­ve­džių šeimos na­rius – ma­mas, vai­kus, se­se­ris ir bro­lius – su­si­ki­b­ti ran­ko­mis ir pa­lai­mi­no vi­są šei­mą.

In­ga sa­ko no­rė­ju­si iš­veng­ti dau­gu­mos mo­men­tų, ku­rie to­kie įpras­ti tra­di­ci­nė­se ves­tu­vė­se, – prie­sai­kų, su­pla­nuo­tų tostų, per var­gus iš­mok­to jau­na­ve­džių šo­kio ar tor­to pjo­vi­mo. Links­min­da­ma ves­tu­vi­nin­kus fla­men­ko šo­kė­jų ir mu­zi­kan­tų gru­pė sa­vo mu­zi­ka taip už­kai­ti­no krau­ją, kad jau­na­ve­džių šo­kis iš­ėjo vi­siš­kai ne­pla­nuo­tas, bet gy­vy­bin­gas ir be ga­lo na­tū­ra­lus: vie­nas šo­kė­jų čia pat ėmė In­gą mo­ky­ti fla­men­ko ju­de­sių ir nu­si­ve­dė šok­ti, ki­ta šo­kė­ja pa­kvie­tė šo­kio Da­rių, o stai­ga įsi­ter­pu­si Da­riaus ma­ma puo­lė jung­ti jau­na­ve­džių į po­rą – im­pro­vi­za­ci­ja iš­ėjo tar­si su­rep­e­tuo­ta. „Ži­no­jau, kad Da­rius jo­kių šo­kių spe­cia­liai ne­si­mo­kys. „Ne­no­riu juo­kin­ti žmo­nių, – kar­tą pa­sa­kė, – nie­kad ne­šo­ko­me, o da­bar stai­ga jau pra­dė­sim...“Bet ga­liau­siai iš­ėjo dar ge­riau, nei kad bū­tu­me su­pla­na­vę. Iš tie­sų kam vers­ti žmo­gų da­ry­ti tai, kas jam ne­mie­la?“

San­ta Mar­ga­li­dos mies­te­ly­je esan­čią vi­lą In­ga re­zer­va­vo vos pa­ma­čiu­si nuo­trau­kas – kal­nas, alyv­me­džių gi­rai­tė, jū­ra to­lu­mo­je... Vie­ta idea­liai ti­ko su­ma­ny­mui

In­gos ma­ma Vir­gi­ni­ja, ži­no­ma, lin­kė­jo ne­si­bai­gian­čios lai­mės, mei­lės ir kant­ry­bės

Šeimos nuo­trauka: (iš kai­rės) Ker­nius, Man­tas ir No­jus su mo­čiu­te Vir­gi­ni­ja Rai­šie­ne, ša­lia Da­riaus – se­suo Rū­ta Mar­kau­skie­nė. In­gos se­suo Vai­va Rai­šy­tė at­vy­ko su tri­mis sū­nu­mis – Ka­ju­mi, Gus­tu ir ma­žuo­ju Her­ku­mi, ša­lia – Da­riaus ma­ma Ire­na Budrienė

Sta­lus puo­šė ran­kų dar­bo šil­ki­nės or­chi­dė­jos, pa­auk­suo­tos lėkš­tės bei sta­lo įran­kiai ir ant sti­li­zuo­tų vė­duok­lių iš­ra­šy­tas va­ka­rie­nės me­niu

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.