ANT BANGOS

Links­mo ir lan­daus vai­ki­no įvaiz­dį ku­rian­tis in­fo­šou KK2 žur­na­lis­tas ir vie­nas iš „KK2 penk­ta­die­nio“ve­dė­jų Domininkas RAMONAS (29) iš tik­rų­jų la­biau­siai mėgs­ta ra­my­bę ir ty­lą. Ta­čiau dar­bo, ku­ria­me ga­li nars­ty­ti tiek įvai­rių te­mų, bent kol kas ne­keis­tų į

Zmones - - Šiame Numeryje - REMIGIJA PAULIKAITĖ

Domininkas Ramonas. Iš tie­sų esu vi­sai ki­toks

Te­le­vi­zi­jo­je tu ne nau­jo­kas?

Atė­jau dar stu­di­juo­da­mas žur­na­lis­ti­ką. Iš pra­džių dir­bau lai­do­je „Fak­tų ty­ri­mo biu­ras“. Su­dė­tin­ga lai­da, daug vi­so­kių žur­na­lis­ti­nių korup­ci­jos ty­ri­mų. Ta­čiau to­kie da­ly­kai man ne prie šir­dies. Ka­dan­gi ir tą lai­dą ren­gė „Be ta­bu ir Ko“, or­ga­niš­kai per­ėjau į ki­tą šios ko­man­dos pro­jek­tą – KK2. O čia jau vis­kas ki­taip – įdo­miau. To lan­daus, ki­še­nė­je žo­džio ne­ieš­kan­čio rep­or­te­rio po­li­ti­kai pri­si­bi­jo?

Vi­si nuo­la­tos klau­si­nė­ja, kaip man ten Sei­me, kaip se­ka­si po­li­ti­kus gau­dy­ti. Ka­dan­gi dir­bu jau aš­tun­tą se­zo­ną, ge­rai juos pa­žįs­tu, o jie pa­žįs­ta ma­ne. Po­li­ti­kai ma­nęs ne­bi­jo, pa­juo­kau­ja. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad pa­de­da reng­ti rep­or­ta­žus, nes į ma­ne žiū­ri ge­ra­no­riš­kai. Tai tar­si bend­ras – ma­no ir jų – dar­bas. Jei ke­lias die­nas ne­pa­si­ro­dau, jau klau­sia, kur bu­vau din­gęs. Su dau­ge­liu bend­rau­ju be­tar­piš­kai – vie­nas ki­tam ne­sa­ko­me „jūs“. Yra kvie­čian­čių žve­jo­ti, bet kol kas ne­va­žiuo­ju, gal – kai pa­si­baigs jų ar­ba ma­no ka­den­ci­ja... To­kios pat drau­giš­kos su KK2 ir pra­mo­gų pa­sau­lio įžy­my­bės?

Su jo­mis bend­rau­ti leng­va, nes pa­čios no­ri į lai­dą pa­kliū­ti. Da­bar įsi­žeis...

Tiks­liau, toks jų dar­bas: jos su­pran­ta, kad rei­kia šmė­žuo­ti te­le­vi­zi­jo­je, ir mie­lai kal­ba­si.

Ma­žuo­se mies­te­liuo­se KK2 yra įvy­kis, kai nu­va­žiuo­ja­me – žmo­nėms šven­tė. Kar­tą nu­vy­ko­me į Pi­va­šiū­nus. Fil­ma­vo­me, kaip sun­kiai gy­ve­nan­čiai jau­nai šei­mai vie­nas po­li­ti­kas do­va­no­jo van­dens siurb­lį. Mies­te­lio kul­tū­ros cent­ro mo­te­rys mus pa­si­ti­ko su dzū­kiš­ko­mis ban­do­mis.

Gy­ve­nan­tiems pro­vin­ci­jo­je mū­sų lai­da pa­tin­ka, jiems mes – ko­vo­to­jai už pa­pras­tą žmo­gų.

Kau­ne ar Aly­tu­je mo­čiu­tės pa­klau­si, kodėl taip pi­giai par­duo­da agur­kus, o iš­gir­si vi­są jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Ten žmonės pa­pras­tes­ni, at­vi­res­ni nei sos­ti­nė­je.

Vi­sa­da klau­sau­si, ką man sa­ko žmo­gus. Ne­ga­liu su­pla­nuo­ti po­kal­bio, nes jei jis at­sa­kys ki­taip, nei ti­kiuo­si, vi­sas ma­no pla­nas su­by­rės. Tas dar­bas man įdo­mus dar ir dėl to, kad ne­ga­liu vis­ko tiks­liai su­sty­guo­ti. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tas lan­dus žur­na­lis­tas yra ta­vo vaid­muo?

Taip, tai per­so­na­žas, už­duo­dan­tis kvai­lus klau­si­mus, da­ran­tis vi­so­kias mi­mi­kas. Tai at­si­ti­ko na­tū­ra­liai, pa­ma­čiau, kad juo­kau­jant man šiek tiek leng­viau prie žmo­nių pri­ei­ti. Nie­kas ne­lie­pė bū­ti juok­da­riu.

Gy­ve­ni­me esu vi­sai ki­toks. Žmo­na klau­sia, kodėl per te­le­vi­zo­rių ma­ne vi­sa­da ma­to ge­ros nuo­tai­kos, links­mą, o grį­žęs na­mo sė­džiu ant so­fos ir ne­si­šne­ku. Taip iš tie­sų bū­na – dirb­da­mas iš­si­krau­nu, o na­mų ap­lin­ko­je no­ri­si pa­il­sė­ti. Daug kas gal­vo­ja, kad nuo­la­tos tu­riu bū­ti links­mas, ge­ros nuo­tai­kos, smal­sus, tu­riu do­mė­tis, kas ap­lin­kui de­da­si. Man at­ro­do, to­kiam bū­ti vi­sa­da ne­įma­no­ma. Juo­lab kad iš pri­gim­ties esu ga­na ra­mus žmo­gus. Kodėl pa­si­rin­kai žur­na­lis­ti­ką?

Se­niai ži­no­jau, kad ban­dy­siu pa­tek­ti į žur­na­lis­ti­ką. Su ma­te­ma­ti­ka ir ki­tais tiks­liai­siais moks­lais man nie­ko ne­iš­ėjo – vos iš­tem­piau, tai apie ki­tas spe­cia­ly­bes ir ne­gal­vo­jau. Bai­gęs dvy­li­ka kla­sių už­pil­džiau pa­raiš­ką – žur­na­lis­ti­ką įra­šiau pir­mu nu­me­riu ir su ge­ru vai­kys­tės drau­gu iš­va­žia­vau va­sa­rai į Ai­ri­ją už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Mė­ne­sį ne­ra­do­me dar­bo, o kai pa­ga­liau įsi­dar­bi­nau, paskam­bi­no ma­ma ir pa­sa­kė, kad po­ryt man sto­ja­ma­sis eg­za­mi­nas, pri­va­lau grįž­ti. Ma­no už­dar­bia­vi­mas tru­ko vie­ną die­ną. Vis­ką me­čiau, grį­žęs iš­lai­kiau eg­za­mi­ną ir nie­kur ne­be­va­žia­vau.

No­rė­jau bū­ti spor­to žur­na­lis­tas. Man la­bai pa­tin­ka krep­ši­nis, fu­tbo­las – vi­sos spor­to ša­kos. Daug me­tų lan­kiau Ša­rū­no Mar­čiu­lio­nio krep­ši­nio mo­kyk­lą. Aiš­ku, no­rė­jau bū­ti krep­ši­nin­kas. Krikš­to tė­vui, su ku­riuo vai­kys­tė­je žve­jo­da­vau, bu­vau pa­ža­dė­jęs, kad kai rung­ty­niau­siu NBA, nu­pirk­siu dži­pą į žūk­lę va­žiuo­ti. Ir da­bar vis dar pa­klau­sia, kur jo au­to­mo­bi­lis.

Krep­ši­nį kaž­ku­riuo me­tu me­čiau, da­bar kar­tais tik sa­vo ma­lo­nu­mui pa­žai­džiu. Ta­čiau iki šiol kiek­vie­ną va­ka­rą por­ta­luo­se apie spor­tą per­skai­tau vis­ką vis­ką. Esu pa­si­kaus­tęs – ma­nau, kad ir šian­dien ga­lė­čiau dirb­ti spor­to žur­na­lis­tu. Ta­čiau at­si­ti­ko ki­taip ir tuo esu pa­ten­kin­tas. Spor­tas – la­bai siau­ra sri­tis, o ma­no dar­bas ap­ima vis­ką, ten­ka ir spor­ti­nin­kus pa­kal­bin­ti.

Kau­ne ar Aly­tu­je mo­čiu­tės pa­klau­si, kodėl taip pi­giai par­duo­da agur­kus, o iš­gir­si vi­są jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.

Ant­rą se­zo­ną esi vie­nas iš „KK2 penk­ta­die­nio“ve­dė­jų. Pa­ki­lai ka­rje­ros laip­te­liais?

Taip, at­ro­do kaip pa­aukš­ti­ni­mas. Ta­čiau dar­bas pa­na­šus: ar Sei­me laks­tau su mik­ro­fo­nu, ar sė­džiu stu­di­jo­je – vis tiek su­si­tin­ku su tais pa­čiais žmo­nė­mis. Stu­di­jo­je dirb­ti pa­pras­čiau, nes lai­da vyks­ta pa­gal iš anks­to pa­reng­tą sce­na­ri­jų.

Per­nai „KK2 penk­ta­die­nį“per­žiū­rė­da­vau, nes bū­da­vo įdo­mu pa­ty­ri­nė­ti, kaip el­giuo­si stu­di­jo­je, ko­kių klai­dų da­rau. Ma­tau – sė­džiu už­si­sva­jo­jęs. Taip ne­ga­li­ma, ne­pro­fe­sio­na­lu! Ku­rį lai­ką net pa­pras­tą die­ną sė­dė­da­vau dar­be prie kom­piu­te­rio iš­si­tie­sęs, kad įpras­čiau ir stu­di­jo­je ne­si­kūp­rin­čiau.

Įpra­tau sa­ve ma­ty­ti per te­le­vi­zi­ją, ta­čiau jei va­ka­re iš­girs­tu iš te­le­vi­zo­riaus sklin­dan­tį To­mo Ali­šaus­ko ar sa­vo bal­są, pa­gal­vo­ju: „Tik ne tai!“Po dar­bo man no­ri­si at­si­pa­lai­duo­ti. Kas ge­riau­siai pa­de­da pa­mirš­ti dar­bo rei­ka­lus?

Pa­si­žiū­riu feis­buke, ką drau­gai sa­vait­ga­liais vei­kia: vie­ni da­ly­vau­ja žy­giuo­se, ki­ti me­džių la­jų ta­kus lan­ko, tre­ti žai­di­mų va­ka­rus ren­gia. Gal­vo­ju, aš esu nuo­bo­dus ti­pas, bet ne­no­riu to da­ry­ti. Man tu­ri bū­ti daug po­il­sio.

Kas ant­rą sa­vait­ga­lį žve­jo­ju – taip su žmo­na su­ta­rė­me dar ta­da, kai ne­bu­vo­me su­si­tuo­kę. Ma­no aist­ra – lau­ki­nių kar­pių žūk­lė.

Pa­gau­ti kar­pį ten, kur jų yra vi­sai ne­daug, – di­des­nis mo­ra­li­nis pa­si­ten­ki­ni­mas, nei žve­jo­ti, kur vi­siems kim­ba, ir už tai dar mo­kė­ti.

Di­džiau­sia su­gau­ta žu­vis svė­rė 20,5 ki­lo­gra­mo. Va­lan­dą var­gau, kol iš­trau­kiau. Ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas, kai iš­girs­ti sig­na­li­za­to­riaus pyp­te­lė­ji­mą, ži­nai, kad ki­ta­me ga­le bus di­de­lė žu­vis, kad teks su ja su­si­g­rum­ti. Ir ar­ba tu kar­pį nu­ga­lė­si, ar­ba jis ta­ve.

Į žve­jy­bą iš­va­žiuo­ja­me penk­ta­die­nį po dar­bo, pa­si­ima­me pa­la­pi­nes, spe­cia­liai tai žūk­lei pri­tai­ky­tas lo­vas ir vi­są sa­vait­ga­lį žve­jo­ja­me. Daž­nai bū­na, kad per tas die­nas ne­su­lau­kia­me nė vie­no ki­bi­mo – ne­iš­girs­ta­me nė vie­no sig­na­li­za­to­riaus pyp­te­lė­ji­mo. Nes kar­pių Lie­tu­vo­je nė­ra daug. Ta­čiau nu­tin­ka, kad pa­gau­na­me ne vie­ną ir ne du. Se­niai tuo do­mie­si?

Pra­dė­jau žve­jo­ti ket­ve­rių ar pen­ke­rių. Ma­no krikš­to ma­ma dir­bo Ty­tu­vė­nų uni­ver­sa­li­nė­je par­duo­tu­vė­je. Ji man par­ne­šė do­va­nų pir­mą­ją bam­buki­nę meš­ke­rę, va­lo ir vie­ną kab­liu­ką. Krikš­to tė­tis nu­si­ve­dė prie eže­ro. Pa­ga­vo­me vie­ną ma­žą žu­vy­tę, bet man taip pa­ti­ko, kad ne­be­ga­lė­jau su­sto­ti. Vi­sas vai­kys­tės va­sa­ras pra­lei­dau Ty­tu­vė­nuo­se – ten gy­ve­no ir ma­no mo­čiu­tė. Lauk­da­vau, ka­da krikš­to tė­tis grįš iš dar­bo, kad ga­lė­tu­me trauk­ti prie eže­ro. Da­bar jis be­veik ne­be­žve­jo­ja, bet vis skam­bi­na ir klau­sia: „Dom­ka, ar žve­jo­jai? Ką pa­ga­vai?“Anks­čiau žve­jo­da­vau įvai­riais bū­dais. Ta­čiau pa­sta­ruo­sius še­še­rius sep­ty­ne­rius me­tus ma­ne do­mi­na tik kar­pių gau­dy­mas. Tai – spe­ci­fi­nė žūk­lė. Tu­ri bend­ra­min­čių?

Pas­ta­ruo­ju me­tu tas žve­jy­bos bū­das spar­čiai po­pu­lia­rė­ja. Net­gi pa­va­din­čiau tai gy­ve­ni­mo bū­du: žve­jo­da­mas ir pa­sto­vyk­lau­ji. Veiks­mo to­je žūk­lė­je ma­žai: pa­še­ri, meš­ke­res už­me­ti ir sė­di. Ne­rei­kia val­ties irk­luo­ti, dar kaip nors varg­ti. Tai tin­gi­nių pra­mo­ga.

Pag­rin­di­nė mū­sų tai­syk­lė: pa­ga­vai – pa­leisk. Ne­ga­li­ma su­gau­to kar­pio pa­si­im­ti na­mo ir su­val­gy­ti, nes ši­tos žu­vys Lie­tu­vo­je na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis ne­si­dau­gi­na. Jų yra tiek, kiek pa­tys įvei­sia­me. Di­die­ji gy­ve­na nuo so­vie­ti­nių lai­kų. Dvi­de­šimt ki­lo­gra­mų sve­rian­tis kar­pis yra ko­kios tris­de­šim­ties me­tų. Ta žu­vis se­nes­nė už ma­ne! Jei pa­lei­si­me – gy­vens to­liau. To­dėl nu­si­fo­to­gra­fuo­ja­me, pa­sve­ria­me, kad tu­rė­tu­me kuo pa­si­gir­ti, ir at­si­svei­ki­na­me. Ką veik­ti ant eže­ro kran­to lau­kiant sig­na­lo, kad už­ki­bo žu­vis?

Vi­so­kios veik­los su­si­gal­vo­ju: kar­tais skai­tau žur­na­lus, kny­gas, ką nors įdo­maus ga­mi­nu – tu­riu spe­cia­lią vi­ryk­lę. Ve­žuo­si šu­nį – žai­džiu su juo.

Žve­jo­ju ir ko­mer­ci­niuo­se tven­ki­niuo­se, ir pa­pras­tuo­se eže­ruo­se. Bū­na, žmonės mau­do­si ir ne­įta­ria, kad to­kios di­de­lės žu­vys čia gy­ve­na. Pa­gau­ti ten, kur jų yra vi­sai ne­daug, – di­des­nis mo­ra­li­nis pa­si­ten­ki­ni­mas, nei žve­jo­ti, kur vi­siems kim­ba, ir už tai dar mo­kė­ti. Ga­lė­tum bū­ti ir lai­dos apie žūk­lę ve­dė­jas?

Tai kad yra Pau­lius Kor­sa­kas! Kai gi­miau, jis jau bu­vo. Žmo­gus žve­jys. Ma­no spe­cia­li­za­ci­ja – vie­nas žve­jy­bos bū­das, jis iš­ma­no vi­sus. Kam skir­ti sa­vait­ga­liai be meš­ke­rės?

Juos lei­džiu su Eg­le: tai su drau­gais su­si­tin­ka­me, tai va­žiuo­ja­me į Pas­va­lį ap­lan­ky­ti jos tė­vų.

Žmo­na la­bai no­rė­tų su ma­ni­mi daž­niau ei­ti į kon­cer­tus. Ta­čiau man gai­la lai­ko, at­ro­do, kad ta­da bū­siu ne­pa­il­sė­jęs. Juk ten daug žmo­nių, var­gas, kol kur nors pa­sta­tai ma­ši­ną, grūs­tys prie rū­bi­nės.

Jau mie­liau sė­džiu na­mie su šu­ni­mi, žiū­riu te­le­vi­zo­rių, skai­tau nau­jie­nas.

Kar­tais grįž­tu va­ka­re iš dar­bo ir ne­tu­riu ką veik­ti. Dėl to nu­si­pir­kau šu­nį: su juo ei­nu pa­si­vaikš­čio­ti, mo­kau ko­man­dų. Į mies­to cent­rą, kur daug žmo­nių, len­du re­tai. Ma­ne trau­kia gam­ta.

Pu­san­t­rų me­tų Bru­no iš­vaiz­da gal ir at­bai­dan­ti, bet iš tie­sų tai la­bai mie­las, ge­ras, drau­giš­kas šuo. Jis nuo­la­tos glaus­to­si, kai grįž­tu na­mo, tu­riu bū­ti­nai pri­tūp­ti – ta­da jis ma­ne prie­ki­nė­mis le­te­nė­lė­mis ap­si­ka­bi­na. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kur to iš­mo­ko... Ko­kie dar da­ly­kai kas­die­nia­me gy­ve­ni­me tau tei­kia džiaugs­mo?

Man pa­tin­ka ruoš­ti mais­tą. Mėgs­tu mė­są. Jei ant sta­lo jos nė­ra – nė­ra ką val­gy­ti. Ma­no se­ne­lis sa­ky­da­vo, kad ska­niau­sias sal­dai­nis yra deš­ra. Su­tin­ku su tuo. Grį­žęs iš dar­bo iš­si­trau­kiu iš šal­dy­tu­vo mė­sos ir pra­de­du svars­ty­ti, ką iš jos pa­da­rius. Vir­tu­vė­je pa­ti­ria­mas at­ra­di­mo džiaugs­mas man la­bai pa­tin­ka. Ka­dan­gi ga­mi­nu ne pa­gal re­cep­tus, ant­rą kar­tą pa­ruoš­ti to­kio pa­ties pa­tie­ka­lo nie­ka­da ne­pa­vyks­ta. Tik bė­da, kad aš val­gau la­bai sū­riai, – ne­re­tai ki­tiems drus­kos ma­no pa­tie­ka­luo­se bū­na per daug.

Prie puo­dų pra­lei­džiu tik­rai ne­ma­žai lai­ko. Jau­čiu ma­lo­nu­mą ga­min­da­mas, o Eglei la­biau pa­tin­ka ly­gin­ti dra­bu­žius. Mū­sų na­muo­se – idea­li tvar­ka. Dra­bu­ži­nės len­ty­no­se ma­no marš­ki­nė­liai ne tik gra­žiai, ly­giai, bet ir pa­gal spal­vas su­dė­ti. Kiek­vie­ną ry­tą pa­ti­riu st­re­są ban­dy­da­mas at­sar­giai iš­trauk­ti tuos, ku­riuos no­riu vil­kė­ti, ir gal­vo­ju, jog vėl nuo žmo­nos gau­siu vel­nių, kad vis­ką su­ver­čiau... Na­muo­se jo­kio daik­to ne­ga­liu pa­dė­ti į ki­tą vie­tą. Kar­tais ky­la klau­si­mas – kodėl, bet nu­ty­liu.

Se­niai, dar gy­ven­da­mas su tė­vais, pa­ste­bė­jau, kad esu lin­kęs prieš­ta­rau­ti. Da­bar ban­dau bū­ti pa­kan­tes­nis ir kar­tais vi­sai ne­blo­gai se­ka­si. Kai pa­vyks­ta kai ko ne­gir­dė­ti ar ne­kreip­ti dė­me­sio – šei­mo­je ne­bū­na konf­lik­tų. Pri­sta­tyk tą tvar­kin­gą­ją sa­vo gy­ve­ni­mo mo­te­rį.

Eglė yra por­ta­lo „Del­fi“so­cia­li­nių tink­lų re­dak­to­rė. Mu­du kar­tu stu­di­ja­vo­me žur­na­lis­ti­ką. Iš pra­džių abu tu­rė­jo­me antrą­sias pu­ses – bend­rau­da­vo­me tik kaip bend­ra­moks­liai, o pas­kui ne­ti­kė­tai vis­kas pa­si­kei­tė. Bai­gę stu­di­jas pra­dė­jo­me kar­tu gyventi. Ta­čiau su­si­tuo­kė­te tik pra­ėju­sią va­sa­rą?

Juk dau­ge­lis da­bar ne­sku­ba įtei­sin­ti san­ty­kių! Iki ve­dy­bų drau­ga­vo­me sep­ty­ne­rius me­tus. Nors ma­no ma­ma la­bai lau­kė ves­tu­vių Lie­tu­vo­je, su­si­tuo­kė­me Las Ve­ga­se. Grį­žę įre­gist­ra­vo­me ci­vi­li­nę san­tuo­ką Vil­niu­je, bet į baž­ny­čią ei­ti vis tiek rei­kės. Esu ti­kin­tis žmo­gus, ir mo­čiu­tės lau­kia, ka­da prieš Die­vu­lį pri­siek­si­me. Gal tai pa­da­ry­si­me ki­tą va­sa­rą. Kodėl pir­miau­sia san­ty­kius įtei­si­no­te mies­te, ti­tu­luo­ja­ma­me pa­sau­lio pra­mo­gų ir lo­ši­mų sos­ti­ne?

Iš pra­džių su­gal­vo­jo­me, kad no­ri­me pa­ma­ty­ti Ame­ri­ką. Ka­dan­gi min­tys, kad lai­kas tuok­tis, jau ku­ris lai­kas su­ko­si gal­vo­se, pa­ma­nė­me, o kodėl ne Las Ve­ga­se? Gal bus vi­sai sma­gu. Juk tiek fil­mų apie tai su­kur­ta. Kai Eglė pra­si­ta­rė, kad iš­te­kė­ti Ame­ri­ko­je – jos sva­jo­nė, dve­jo­nių ne­li­ko. Ne­ga­liu ne­pa­klaus­ti, ko­kia ta­vo iš­skir­ti­nio var­do istorija?

Nė kar­to gy­ve­ni­me ne­su­ti­kau ant­ro Do­mi­nin­ko. Kai kaž­ka­da ma­mos pa­klau­siau, kodėl ma­no toks įdo­mus var­das, ji at­sa­kė, kad su tė­čiu bu­vo su­ta­rę, jog bū­siu Do­mi­ny­kas. Nu­ėjęs re­gist­ruo­ti ma­no gi­mi­mo, tė­tis grį­žo su do­ku­men­tais, ku­riuo­se bu­vo įra­šy­tas kiek ki­toks var­das.

Ta­čiau nie­kas, net mo­kyk­lo­je mo­ky­to­jos, ma­nęs taip ne­va­di­no. Ar­ti­miau­siems esu Dom­ka, ma­žiau ma­ne pa­žįs­tan­tys va­di­na Do­mu, Do­mi­ny­ku. Kai kas nors krei­pia­si Do­mi­nin­kai, ne iš sy­kio rea­guo­ju – tą var­dą gir­džiu tik­rai la­bai re­tai. Daž­nai jį pa­ra­šo su klai­do­mis – vi­sa­da tu­riu sek­ti, kad tų „inin“bū­tų pri­dė­ta, kiek rei­kia.

Eglė ir Do­mas kar­tu – nuo stu­di­jų me­tų. Pra­ėju­sią va­sa­rą jie­du Las Ve­ga­se su­si­tuo­kė

Jei tik ga­lė­tų, į lau­ki­nių kar­pių žūk­lę jis va­žiuo­tų dar daž­niau. Kas, kad iš ten vi­suo­met grįž­ta tuš­čio­mis: pa­ga­vus šią žu­vį pri­va­lo­ma pa­leis­ti

Smal­sio­jo žur­na­lis­to klau­si­mų ne­iš­ven­gė dai­ni­nin­kas And­rius Ri­miš­kis

„KK2 penk­ta­die­nio“stu­di­jo­je – su ko­le­ge Irū­na Pu­za­rai­te-Če­po­no­nie­ne

Kai tu­ri lai­ko, pa­il­sė­ti nuo te­le­vi­zi­jos pa­sau­lio šur­mu­lio Do­mas trau­kia į gam­tą. Drau­gi­ją jam vi­sa­da pa­lai­ko iš­ti­ki­ma­sis Bru­no

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.