P. S.

Al­gis Kriš­čiū­nas. Tu­rė­ti ir ne­tu­rė­ti, ar­ba Kaip aš vos „ne­pra­dir­bau“vi­so gy­ve­ni­mo

Zmones - - Šiame Numeryje - Al­gis KRIŠ­ČIŪ­NAS Me­ni­nin­kas

At­ro­dė, kad nie­ka­da ne­be­ga­lė­siu su­sto­ti. Nuo ge­gu­žės ne­lei­dau sau nė pri­sės­ti, dar­bai gi­nė dar­bus ir ne­be­ži­no­jau, bė­gu dėl gar­bės ar dėl pi­ni­gų. Vi­są va­sa­rą gy­ve­nau Pa­lan­go­je, bet jū­rą ma­čiau tik še­šis kar­tus, o mau­džiau­si vos du – kai kas­dien dir­bi po 14 va­lan­dų, mau­dy­nės ne­be­rū­pi.

Ir taip kalba žmo­gus, ku­ris ki­tus ra­gi­na ne­pra­žiop­so­ti gy­ve­ni­mo!

Šią­nakt iki pa­ry­čių ta­piau pas­ku­ti­nį dar­bų ma­ra­to­no pa­veiks­lą, pa­bai­giau, ta­da su­si­kro­viau kup­ri­nę, ir štai – esu Bar­se­lo­no­je. Sė­džiu ant sto­go virš ūžian­čio mies­to, čia ra­mu ir ne­be­rei­kia sku­bė­ti. Da­bar ge­ras lai­kas pa­gal­vo­ti. Bet min­tys ne­links­mos. Ži­nau, kad bė­gau per grei­tai. Ne­pa­ma­čiau va­sa­ros, ne­gir­dė­jau au­gan­čios duk­ters čiauš­kė­ji­mo, ne­tu­rė­jau lai­ko ir jė­gų rim­tai kny­gai ir sau. Ne­pa­au­gau nė tru­pu­čio.

Ir vi­sai ne­be­su­pran­tu, dėl ko taip dra­s­kiau­si? ................ Tai ap­lin­ka kal­ta, pa­sa­ky­tų vie­nas vei­kė­jas.

O kaip skau­džiai ji ma­ne vei­kia! Štai grįž­tu iš sve­čių, jie la­bai gra­žiai įsi­kū­rę – bu­tas dar švie­žias, in­te­rje­rą pro­jek­ta­vo di­zai­ne­riai, bal­dai ne iš „Ikė­jos“– ir ma­ne ap­ima pa­ni­ka, kad at­si­li­kau, ap­si­lei­dau, kad šian­dien pat tu­riu nu­si­pirk­ti bent jau nau­ją fo­te­lį! Iki tol vi­sai ne­blo­gai gy­ve­nau, o da­bar ma­no pa­ties na­mai at­ro­do ne­be­mie­li.

Ar­ba apie ma­ši­nas: ne­se­niai pri­rei­kė pirk­ti au­to­mo­bi­lį – oi, tai leng­va, vy­rui juk vie­nas ma­lo­nu­mas skai­ty­ti au­to skel­bi­mus, ly­gin­ti kai­nas ir va­rik­lio ark­lius. Po po­ros to­kių ma­lo­nių die­nų iš­si­rin­kau ne­di­du­ką apy­nau­jį for­dą. Džiau­giau­si bū­si­mu pir­ki­niu, kol į sve­čius ne­už­su­ko šeimos drau­gė su bliz­gan­čiu dži­pu. Įsi­vaiz­da­vau, kaip su tuo for­duku ša­lia jos at­ro­dy­siu – tar­si naš­lai­tė­lis, ir sė­dau ieš­ko­ti iš nau­jo.

Bet, Al­gi, pa­lauk, kas tau – juk ką tik džiau­gei­si for­duku, tai ko gi da­bar ne­be­tin­ka? Ar pa­si­kei­tė po­rei­kiai? Ne. O gal kaž­kas ne­ju­čia pa­kė­lė kar­te­lę? No­ri at­ro­dy­ti kie­tes­nis? Bet prieš ką taip sten­gie­si, juk tai mo­te­riai ne­svar­bu, ką tu vai­ruo­ji, jai daug įdo­miau, ką tu kal­bi. Pa­gal­vok, kaip jau­sie­si iš­lei­dęs vi­sas san­tau­pas ne­bū­ti­nam pra­ban­gos da­ly­kui? Va­žiuo­si ten pat, kur ir su bet ko­kia ki­ta ma­ši­na, bet iš­di­dus sė­dė­da­mas sa­vo tuš­ty­bės ka­rie­to­je.

O juk man su to­mis ka­rie­to­mis jau yra bu­vę: tu­rė­jau aist­rą mo­to­ci­klams, iš pra­džių pir­kau va­ži­nė­tus, bet kar­tą ne­iš­t­vė­riau ir įsi­gi­jau nau­ju­tė­lį. Ir ta­da vie­toj lauk­to pa­si­ten­ki­ni­mo at­ėjo nu­si­vy­li­mas:

1. sa­vi­mi, kad esu tuš­čia­gar­bis pa­si­pū­tė­lis ir va­ži­nė­ju ne­rei­ka­lin­gai bran­giu daik­tu, už ku­rį su­mo­kė­jau sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ku, dirb­da­mas die­ną nak­tį, au­ko­da­mas bu­vi­mą su my­li­miau­siais žmo­nė­mis;

2. mo­to­cik­lu, nes po pus­me­čio jis bu­vo toks pat ne­be­nau­jas ir pur­vi­nas kaip vi­si;

3. ir dar kar­tą sa­vi­mi, kad kaip be­va­lis lep­šis pa­si­da­viau pa­sau­lio spau­di­mui „pirk­ti­tu­rė­ti-dau­giau ir dau­giau, ir dau­giau“. ............ Su to­kiu šv. An­ta­no gun­dy­mu su­si­du­riu kas­dien: rink­da­ma­sis džin­sus ir te­le­fo­ną, oro li­ni­jas ir ka­vi­nę, ma­ny­da­mas, kad bran­ges­ni da­ly­kai pa­kels ma­no ver­tę ki­tų aky­se, gal net sau bū­siu įdo­mes­nis. Bet ei­da­mas mie­go­ti at­si­sto­ju prieš veid­ro­dį ir ma­tau ne pra­ban­gų po­ną, o pa­tį pa­pras­čiau­sią nuo­gą žmo­gų.

Ir jis ne­ga­li tu­rė­ti nie­ko, tik sa­ve. Jo dži­pai bliz­ga ga­ra­že, jo jach­tos su­pa­si uos­te, jo vi­los švie­čia kal­nuo­se, bet da­bar čia sto­vi tik senstan­tis vy­ras, iš­š­vais­tęs sa­vo gy­ve­ni­mą bliz­gu­čiams. ................ Pa­ži­no­jau tur­tuo­lį, po ku­rio lan­gais sto­vė­jo lėk­tu­vas, bet skri­sti ne­be­bu­vo jo­kio no­ro. Jis kvies­da­vo­si į sve­čius net be­veik ne­pa­žįs­ta­mus žmo­nes, kad ga­lė­tų pa­skrai­din­ti, kad iš­girs­tų pa­vy­daus su­si­ža­vė­ji­mo šūks­nius, nes tik to­kį džiaugs­mą tas lėk­tu­vas be­tei­kė. O kai sve­čiai iš­si­va­ži­nė­da­vo po na­mus, tur­tuo­lis sė­dė­da­vo prie lan­go ir, ap­mau­džiai žiū­rė­da­mas į bran­gų­jį pir­ki­nį, skai­čiuo­da­vo, kiek me­tų dar­bo jis kai­na­vo: de­šimt, dvi­de­šimt?

Bet ir aš pats ne­la­bai to­li nuo tos is­to­ri­jos. Nors ma­no kie­me lėk­tu­vo nė­ra, ta­čiau tuš­čio „daik­tiz­mo“pil­na gal­va. Ir ver­da ten dvi­ko­va tarp „tu­rė­ti ir ne­tu­rė­ti“. Tarp pui­ky­bės ir lais­vės. ................ Šian­dien švy­tė­da­mas bran­giais ke­dais ei­nu link van­de­ny­no, pa­svei­ki­nu ba­sa­ko­jus žve­jus, o jų lai­min­go­se aky­se auk­so dau­giau nei ma­no ki­še­nė­se.

Bren­du į ban­gas, bet joms ne­rū­pi ma­no tur­tai, nes ge­riau­si da­ly­kai ne­kai­nuo­ja nie­ko. Sau­lė­ly­dis ant bang­len­tės bus daug gra­žes­nis nei mi­li­jo­ni­nė­je jach­to­je, už ku­rią su­mo­kė­jau sa­vo die­no­mis ir nak­ti­mis. ................... Vie­ni ke­liau­ja po pa­sau­lį su auk­si­niais ska­fand­rais, ma­to pen­kių žvaigž­du­čių at­spin­dį stik­le, ge­ria šam­pa­ną iš ne­tik­rų šal­ti­nių ir grįž­ta na­mo nu­si­vy­lę, nes „vi­sur vis­kas taip pat, ir dar be pro­to bran­gu“. Ta­da jie dir­ba dar smar­kiau, kad ki­tą­met nu­si­pirk­tų dar bran­ges­nio šam­pa­no ir spal­vo­tes­nių sau­lė­ly­džių.

O ki­tų plau­kus tar­šo vė­jas, ci­ka­dos jiems ski­ria dai­nas, sau­lė kai­ti­na šir­dis, ir mie­ga jie tūks­tan­čio žvaigž­džių vieš­bu­čiuo­se po dan­gu­mi, ir jiems ne­rei­kia iš­ti­sus me­tus lauk­ti ki­tų ato­sto­gų, nes toks yra vi­sas jų gy­ve­ni­mas. ................ Aš dar ga­liu rink­tis, su kuo bū­ti.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.