PASIRINKIMAS

Iš Atėnų į Spartą nu­bė­go pir­mas! Šis vil­nie­čio ul­t­ra­ma­ra­to­nų bė­gi­ko Alek­sand­ro SOROKINO (36) pa­sie­ki­mas skam­ba la­bai poe­tiš­kai. Kas­die­nia­me gy­ve­ni­me ka­zi­no kru­pjė dir­ban­tis vy­riš­kis pri­si­pa­žįs­ta, kad įvei­kiant to­kius il­gus at­stu­mus ro­man­ti­kos bū­na ma­žiaus

Zmones - - News - REMIGIJA PAULIKAITĖ

Alek­sand­ras So­ro­ki­nas. Vie­ną pri­klau­so­my­bę pa­kei­čiau ki­ta

N uo Atėnų iki Spar­tos – 246 ki­lo­met­rai. Dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų šia­me ke­ly­je vyks­ta „Spartat­lo­nas“– bė­gi­mo var­žy­bos, per ku­rias at­kar­to­ja­mas 490 me­tais prieš mū­sų erą vy­kęs se­no­vės Atėnų at­le­to Fei­dipi­do žy­gis. Jis at­ėnie­čių bu­vo pa­siųs­tas pra­šy­ti Spar­tos pa­gal­bos ka­re su per­sais.

Pas­ta­rai­siais me­tais tas ma­ra­to­nas – pres­ti­ži­nis ren­gi­nys, ja­me no­ri da­ly­vau­ti stip­riau­si ul­t­ra­ma­ra­to­ni­nin­kai iš vi­so pa­sau­lio. Ta­čiau bur­tai le­mia, ku­rie 400 at­le­tų bus pa­kvies­ti. Šie­met lai­min­gų­jų są­ra­še bu­vo vie­nin­te­lis Lie­tu­vos at­sto­vas – Alek­sand­ras So­ro­ki­nas.

Var­žy­bų star­tas Atė­nuo­se duo­tas anks­ty­vą rug­sė­jo 29 die­nos ry­tą, o auš­tant 30-ajai, per sa­vo gim­ta­die­nį, ant ko­jų pra­lei­dęs 22 va­lan­das 7 mi­nu­tes 22 se­kun­des, Alek­sand­ras pir­mas pa­sie­kė Spartą. „Man se­kė­si: die­na bu­vo ap­niu­ku­si, įši­lo tik iki dvi­de­šimt dvie­jų laips­nių, o nak­tį tem­pe­ra­tū­ra nu­kri­to maž­daug iki pen­kio­li­kos, – pri­si­me­na bė­gi­mo de­ta­les. – Toks lie­tu­viš­kas oras la­bai pa­dė­jo, nors kai ku­riems bė­gi­kams, at­va­žia­vu­siems iš šil­tų kraš­tų, bu­vo per vė­su – skun­dė­si, kad net ko­jos ša­lo.“Bėg­da­mi nak­tį spor­ti­nin­kai ke­lią sau pa­si­švie­čia ži­bin­tu­vė­liais, va­di­na­mai­siais ciklo­pais. Alek­sand­ras juo­kia­si, kad jam ir čia bu­vo la­bai ge­rai: ka­dan­gi bė­go vie­nas, ge­ro­kai at­si­plė­šęs nuo ki­tų spor­ti­nin­kų, jį ly­dė­jo ir ke­lią ap­švie­tė po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lis.

„Tai bu­vo la­bai gra­žios var­žy­bos: tra­sa ėjo vaiz­din­go­mis vie­to­vė­mis, be­veik vi­są lai­ką pa­lei jū­rą. Tik kai bė­gi, ne­la­bai yra

lai­ko gro­žė­tis – vaiz­dus pa­ma­tai nuo­trau­ko­se“, – juo­kia­si spor­ti­nin­kas. Grai­ki­jo­je jis pa­si­ju­to did­vy­ris: ma­žus mies­te­lius ker­tan­čius bė­gi­kus svei­ki­no į gat­ves išėję žmonės, pa­si­bai­gus var­žy­boms Spar­to­je bu­vo su­reng­tos di­de­lės iš­kil­mės. Žmonės pra­šė au­to­gra­fų, no­rė­jo nu­si­fo­to­gra­fuo­ti su šių var­žy­bų nu­ga­lė­to­ju. Pas­kui šven­tė vy­ko ir Atė­nuo­se, bet Alek­sand­ras na­mo iš­skri­do anks­čiau. Da­bar lau­kia, ka­da į Vil­nių bus pri­sta­ty­ti jam skir­ti ap­do­va­no­ji­mai. Esa­te įpra­tęs iš var­žy­bų grįž­ti su per­ga­lė­mis? Ma­no spe­cia­li­za­ci­ja – pa­ros bė­gi­mas. Kas­met vyks­ta Eu­ro­pos ir pa­sau­lio pa­ros bė­gi­mo čem­pio­na­tai. Per juos rei­kia bėg­ti ra­tais. Taip, tai mo­ra­liš­kai žu­do, bet man pa­tin­ka ieš­ko­ti sa­vo ga­li­my­bių ri­bų. Gal čia vy­riš­ka pri­gim­tis bū­ti pir­mam, stip­riau­siam? Ta­čiau pa­ro­dy­ti ge­riau­sius re­zul­ta­tus no­ri­si bū­tent to­je sri­ty­je. Ma­no as­me­ni­nis re­kor­das yra 260 ki­lo­met­rų per pa­rą. Pa­sau­lio rei­tin­ge tai bū­tų ga­nė­ti­nai ge­ras re­zul­ta­tas: su to­kiu ga­lė­čiau pa­tek­ti į stip­riau­sių pla­ne­tos spor­ti­nin­kų de­šim­tu­ką ar net pen­ke­tu­ką. Ne­ži­nau ko­dėl, bet kai da­ly­vau­ju čem­pio­na­tuo­se, man ne­pa­vyks­ta to re­zul­ta­to pa­siek­ti: šie­met Eu­ro­pos čem­pio­na­te bu­vau šeš­tas, pa­sau­lio – dvi­de­šimt šeš­tas. Į Grai­ki­ją va­žia­vau su min­ti­mi, kad jei pras­tai pa­si­ro­dy­siu – baig­siu ka­rje­rą, jei sek­sis – tę­siu. Nes krū­viai ruo­šian­tis to­kioms var­žy­boms yra di­džiu­liai, jei nė­ra pa­gei­dau­ja­mų re­zul­ta­tų – sun­ku sa­ve įkvėp­ti. Ten se­kė­si – da­bar vėl no­riu spor­tuo­ti. Kaip at­ra­do­te tą, at­ro­dy­tų, fi­zi­nes žmo­gaus ga­li­my­bes pra­len­kian­čią spor­to ša­ką?

Ul­t­ra­bė­gi­mas – at­ski­ra vals­ty­bė. Tai nė­ra olim­pi­nė spor­to ša­ka. Daž­niau­siai jį ren­ka­si žmonės, vy­res­ni nei tris­de­šim­ties, o ge­riau­sių re­zul­ta­tų pa­sie­kia su­lau­kę maž­daug ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Il­gas bė­gi­mas rei­ka­lau­ja net ne iš­tver­mės, nors ji ir­gi rei­ka­lin­ga. Rei­ka­lau­ja ki­to su­vo­ki­mo. Bė­gant pa­rą pa­de­da net tai, kad vy­res­nio am­žiaus žmo­gui grei­čiau ei­na lai­kas. Nuo vai­kys­tės man pa­ti­ko pa­sau­lio ul­t­rat­riat­lo­no čem­pio­nas Vid­man­tas Ur­bo­nas. Dar ir dėl jo su­si­ža­vė­jau bė­gi­mais.

Nors iš pra­džių daug me­tų bu­vau bai­da­rių irk­luo­to­jas. Lie­tu­vo­je tarp pri­zi­nin­kų pa­tek­da­vau, bet tarp­tau­ti­niu ly­giu re­zul­ta­tai bu­vo vi­du­ti­niš­ki. Be­je, ma­no tė­vas Ser­ge­jus So­ro­ki­nas – bai­da­rių ir ka­no­jų ir­kla­vi­mo rink­ti­nės tre­ne­ris. Jis pra­dė­jo tre­ni­ruo­ti irk­luo­to­jus, kai aš jau spor­ta­vau. Bu­vau jo ban­do­ma­sis triu­šis. Gal tė­čio dė­ka iš­siug­džiau stip­rią va­lią, nes ir­kla­vi­mas – ir­gi la­bai sun­kus spor­tas, nuo­la­tos ten­ka kęs­ti skaus­mą.

2005 me­tais pa­si­trau­kiau iš spor­to ir ap­si­lei­dau: ne­žiū­rė­jau, ką val­gau, pa­mė­gau al­ko­ho­lį – alaus iš­ger­da­vau tik­rai daug. Ne­ži­nau, ko­dėl taip at­si­ti­ko: gal bu­vau pa­var­gęs. Gal no­rė­jo­si iš­ban­dy­ti links­my­bes, ku­rių ne­pa­ty­riau, nes in­ten­sy­viai spor­ta­vau. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad dėl

to gai­liuo­si, – gal tai ma­ne at­ve­dė į bė­gi­mą. Pri­si­me­nu tą die­ną, kai pa­žiū­rė­jęs į sa­ve veid­ro­dy­je su­pra­tau, kad lai­kas su­si­im­ti – svė­riau jau apie šim­tą ki­lo­gra­mų. Pra­dė­jęs mes­ti svo­rį pa­ban­džiau bė­gio­ti ir taip pa­ti­ko! Po­rą kar­tų įvei­kiau pus­ma­ra­to­nį – su­pra­tau, kad čia ge­rų re­zul­ta­tų, ma­tyt, ne­pa­siek­siu, rei­kia iš­ban­dy­ti ką nors ki­to.

Pra­dė­jau ti­kė­ti li­ki­mu, kai nuo že­mės pa­kel­to­je skra­ju­tė­je ra­dau kvie­ti­mą į Lie­tu­vos šim­to ki­lo­met­rų bė­gi­mą. Pa­gal­vo­jau, tai bus ma­no tiks­las. Iki to bė­gi­mo bu­vo li­kę pen­kias­de­šimt die­nų – pra­dė­jau ruoš­tis. Ma­niau, jei nu­bė­gau pu­sę ma­ra­to­no – pa­ken­tė­siu, kaip nors įveik­siu ir tą šim­tą. Taip 2013 me­tais pra­dė­jau bė­gio­ti

Pri­si­me­nu tą die­ną, kai pa­žiū­rė­jęs į sa­ve veid­ro­dy­je su­pra­tau, kad lai­kas su­si­im­ti – svė­riau jau apie šim­tą ki­lo­gra­mų.

il­gas dis­tan­ci­jas.

Tie­są sa­kant, nu­bėg­ti šim­tą ki­lo­met­rų bu­vo la­bai sun­ku. Pas­kui sa­vai­tę ne­ga­lė­jau vaikš­čio­ti. Per tas var­žy­bas Ge­di­mi­nas Gri­nius pa­ge­ri­no Lie­tu­vos šim­to ki­lo­met­rų re­kor­dą – nu­bė­go per 7 va­lan­das 7 mi­nu­tes. Pa­gal­vo­jau – juk jis toks pat pa­pras­tas žmo­gus kaip aš, ir sau pa­ža­dė­jau pa­ban­dy­ti ki­tais me­tais pa­ge­rin­ti jo pa­sie­ki­mą. Man pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti po po­ros me­tų, per pa­sau­lio 100 ki­lo­met­rų čem­pio­na­tą, ku­ris vy­ko Olan­di­jo­je: tą at­stu­mą nu­bė­gau per 6 va­lan­das 50 mi­nu­čių.

Ta­čiau no­rė­jo­si dar dau­giau. Su­si­pa­ži­nau su ki­tais Lie­tu­vos ul­t­ra­bė­gi­kais. Su­ži­no­jau, kad vyks­ta pa­rą trun­kan­tys bė­gi­mai. Pa­ban­džiau ir pa­ti­ko. Ne­be­ga­liu be to gyventi. Tai – to­kia pa­ti pri­klau­so­my­bė kaip nuo al­ko­ho­lio. Aš vie­ną pri­klau­so­my­bę pa­kei­čiau į ki­tą. Jau ke­le­ri me­tai bė­gio­ju be­veik kas­dien. Alaus, aiš­ku, ne­be­ge­ria­te?

Nuo 2013 me­tų ba­lan­džio 1 die­nos – nė la­šo al­ko­ho­lio. Na, ne­bent sal­dai­niuo­se jo bū­na. Ka­dan­gi esu lin­kęs pil­nė­ti, man rei­kia žiū­rė­ti, ką val­gau. Iki star­to li­kus dviem trims mė­ne­siams pra­de­du sa­ve ri­bo­ti – at­si­sa­kau grei­tų­jų ang­lia­van­de­nių: sal­dai­nių, py­ra­gai­čių. Ta­čiau kaip bė­gi­kas vis tiek tu­riu ant­svo­rio. Kai at­si­sto­ju prie star­to li­ni­jos ša­lia ki­tų spor­ti­nin­kų – jau­čiuo­si esan­tis šiek tiek per di­de­lis. Ta­čiau bė­gant il­gas dis­tan­ci­jas tai man gal net pa­de­da. Kur ve­da jū­sų kas­die­nių tre­ni­ruo­čių marš­ru­tas?

Kas­dien nu­bė­gu vi­du­ti­niš­kai 15–20 ki­lo­met­rų. Kai bū­na il­gos tre­ni­ruo­tės – įvei­kiu pen­kias­de­šimt. Ke­lis kar­tus bė­gau apie sep­ty­nias­de­šimt ki­lo­met­rų, bet su­pra­tau, kad per daug, nes or­ga­niz­mas pa­vargs­ta, ne­ga­li nor­ma­liai at­si­kur­ti. Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo li­mi­tą. Ma­niš­kis – 100–200 ki­lo­met­rų per sa­vai­tę. Tiek bė­gant jau ga­li­ma siek­ti re­zul­ta­tų.

Gy­ve­nu Per­kūn­kie­my­je. Kar­tais bė­gu ap­link Vil­nių, ga­li­ma bėgte ir Tra­kus pa­siek­ti: ten pa­val­gy­ti ki­bi­nų ir grįž­ti. Taip po­rą kar­tų iš tie­sų esu pa­siel­gęs. Tik rei­kia, kad bū­tų ge­ras oras, pui­ki nuo­tai­ka – kad bėg­ti bū­tų links­ma. O per kas­die­nes tre­ni­ruo­tes pras­tas oras tik­rai ne kliū­tis. Ru­de­ni­nis lie­tus, aiš­ku, ne­ma­lo­nus, bet ką pa­da­ry­si. Man pa­tin­ka bė­gio­ti žie­mą – jei pri­sni­gę, miš­ke la­bai gra­žu. Aiš­ku, jei­gu ne­spau­džia dvi­de­šim­ties laips­nių šal­tu­kas. Iš ša­lies ul­t­ra­bė­gi­mas at­ro­do žiau­rus spor­tas.

Mes ne­bė­ga­me po pa­rą kas mė­ne­sį. Aš sau lei­džiu to­kio­se var­žy­bo­se per me­tus da­ly­vau­ti du, dau­giau­sia – tris kar­tus. Po to bė­gi­mo bent tris sa­vai­tes ne­ga­li nor­ma­liai vaikš­čio­ti, nes skau­da vi­si rau­me­nys, saus­gys­lės, są­na­riai. Ta­čiau tai pra­ei­na, o or­ga­niz­mas tam­pa dar stip­res­nis. Kai po to­kio krū­vio at­si­gau­ni, at­ro­do, kad skrai­dai. Tie sun­kūs bė­gi­mai pa­de­da gy­ve­ni­me: pas­kui kas­die­nės prob­le­mos, kliū­tys at­ro­do smulk­me­nos. Su­pran­ti, kad ga­li daug, kad or­ga­niz­mo re­zer­vai la­bai di­de­li.

Ta­čiau bė­gant vi­so­kių min­čių at­ei­na. Svars­čiau, gal da­ly­vau­ti še­šias pa­ras vyks­tan­čio­se var­žy­bo­se, ku­rios pa­va­sa­rį bus Ven­gri­jo­je. Ta­čiau bėg­da­mas „Spartat­lo­ną“

su sa­vi­mi pra­dė­jau kal­bė­tis: „Kur dar tu no­ri lįs­ti? Ko­kios še­šios pa­ros, jei ne­ga­li nor­ma­liai bėg­ti vie­nos?“Il­gai bė­gant ap­nin­ka niū­rios min­tys, nu­bė­gus šim­tą ki­lo­met­rų pra­de­da daug kas skau­dė­ti. Ta­čiau kai var­žy­bos bai­gia­si, kai pa­mirš­ti skaus­mą, vėl op­ti­mis­tiš­kai pra­de­di pla­nuo­ti at­ei­tį. Apie ką bė­gant va­lan­dų va­lan­das sma­giau­sia gal­vo­ti?

Tie­są sa­kant, po var­žy­bų ne­la­bai pri­si­me­nu. Kai bė­gu pa­rą, tu­riu pla­nuo­ti, ka­da, ką val­gy­siu, ger­siu, – di­de­lė da­lis sėk­mės pri­klau­so nuo to. Bū­na mo­men­tų, kai la­bai sun­ku – ta­da ban­dau pri­si­min­ti ką nors po­zi­ty­vaus. Tar­kim, aš gal­vo­ju apie sa­vo žmo­ną, kaip la­bai ją my­liu. Tai man pa­de­da mo­ra­liš­kai. Je­le­na ma­ne la­bai pa­lai­ko, bet nie­ka­da ne­ly­di į var­žy­bas, nes per daug jau­di­na­si, ne­ga­li žiū­rė­ti į ma­ne per­var­gu­sį. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie ki­tą ne ma­žiau int­ri­guo­jan­čią sa­vo veik­lą – dar­bą ka­zi­no.

Vie­na­me sos­ti­nės ka­zi­no dir­bu kru­pjė. Bė­gi­mas – bai­sus fi­zi­nis nuo­var­gis, o ka­zi­no – tai šou, bliz­ge­sys – am­ži­na šven­tė. Ta­me dar­be man rei­kia ge­rai skai­čiuo­ti, mo­kė­ti bend­rau­ti su žmo­nė­mis, bū­ti links­mam. Dir­bu tris die­nas, ki­tas tris bū­nu lais­vas. Per lais­va­die­nius ga­liu ge­rai pa­si­tre­ni­ruo­ti.

Kai prieš vie­nuo­li­ka me­tų pra­dė­jau dirb­ti ka­zi­no Lie­tu­vo­je, tai bu­vo nau­jo­vė. Ir da­bar ten man įdo­mu, bet pa­čiam loš­ti ne­si­no­ri. Lie­tu­vo­je to da­ry­ti ir ne­ga­liu. Ban­džiau Lat­vi­jo­je – ne­pa­ti­ko, su­pra­tau, kad ne­tu­riu lo­šiant rei­ka­lin­go azar­to. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ka­zi­no jūs vis­gi lai­mė­jo­te – juk ten su­ti­ko­te sa­vo žmo­ną?

Ma­ne li­ki­mas at­ve­dė prie jos. Ti­kiu, kad yra kaž­ko­kios aukš­tes­nės jė­gos, ku­rios mus val­do.

Apie de­šimt me­tų dir­bau ka­zi­no ir vie­ną die­ną nu­ta­riau per­ei­ti į ki­tą. Ten ir su­ti­kau Je­le­ną – ji taip pat dir­ba ka­zi­no.

Pra­ėju­siais me­tais Grai­ki­jo­je da­ly­va­vau ko­mer­ci­nia­me pa­ros bė­gi­me. Pa­ge­ri­nu­siems var­žy­bų re­kor­dą – nu­bė­gu­siems dau­giau kaip 250 ki­lo­met­rų – or­ga­ni­za­to­riai ski­ria pre­mi­ją. Pa­gal­vo­jau, jei tą pre­mi­ją gau­siu, pirk­siu su­ža­dė­tu­vių žie­dą. Man pa­vy­ko! Mu­du jau su­si­tuo­kę, ne­se­niai at­šven­tė­me pir­mą­sias ve­dy­bų me­ti­nes.

Esu la­bai lai­min­gas, kad Je­le­ną su­ti­kau. Ji – ma­no įkvė­pi­mas. Anks­čiau bu­vau di­de­lis int­ro­ver­tas. Žmo­na man pa­de­da at­si­ver­ti, ska­ti­na bend­rau­ti. Kol ne­pa­ži­no­jau Je­le­nos, man už­tek­da­vo il­sė­tis Lie­tu­vo­je – čia bu­vo ge­rai ir ne­ma­čiau prie­žas­ties kur nors po už­sie­nius blaš­ky­tis. Je­le­na ma­ne įvi­lio­jo į tu­riz­mą. Ta­čiau man nie­kaip ne­pa­vyks­ta jos įkal­bin­ti pra­dė­ti bė­gio­ti. Kai ge­ras oras, abu va­ži­nė­ja­mės dvi­ra­čiais. Ar­ti­mo žmo­gaus pa­lai­ky­mas spor­tuo­jant – la­bai svar­bus?

Be to – nie­kaip. Į kiek­vie­nas il­gas var­žy­bas ma­nęs pa­lai­ky­ti ir pa­dė­ti at­va­žiuo­ja Da­ni­jo­je gy­ve­nan­tis bro­lis Mar­kas. Per to­kias il­gas var­žy­bas bū­ti­nai rei­kia ar­ti­mo žmo­gaus, ku­ris pa­si­rū­pin­tų pa­pras­čiau­siais da­ly­kais – už­kan­džiais, gė­ri­mais. Be­je, il­gų dis­tan­ci­jų bė­gi­kų mais­tas per var­žy­bas – la­bai pa­pras­tas ir net ne­svei­kas: bul­vių traš­ku­čiai, sau­sai­niai, sal­dūs ba­to­nė­liai. Iš gė­ri­mų la­bai ge­rai vi­so­kie li­mo­na­dai – kad ir ko­ka­k­o­la. Or­ga­niz­mą rei­kia mai­tin­ti ka­lo­rin­gais da­ly­kais, nes iš sa­vo re­sur­sų taip grei­tai ne­bėg­si.

Po to bė­gi­mo bent tris sa­vai­tes ne­ga­li nor­ma­liai vaikš­čio­ti, nes skau­da vi­si rau­me­nys, saus­gys­lės, są­na­riai.

Kiek ga­li truk­ti jū­sų ka­rje­ra?

Tik­riau­siai vi­skas pri­klau­sys nuo no­ro ir mo­ty­va­ci­jos. Iš ša­lies gal at­ro­do, kad to­kios il­gos dis­tan­ci­jos ken­kia są­na­riams, bet iš tie­sų jie tam­pa dar stip­res­ni. Gal ir paskau­da, bet kai at­si­gau­na – jau­tie­si stip­rus ir žva­lus. Tas pats Ur­bo­nas, man at­ro­do, vis dar bė­gio­ja. Yra toks ul­t­ra­bė­gi­kas Pio­tras Sil­ki­nas – jam sep­ty­nias­de­šimt. Pa­ros bė­gi­muo­se vis da­ly­vau­ja ir kas­met įvei­kia dau­giau kaip šim­tą še­šias­de­šimt ki­lo­met­rų be­veik sep­ty­nias­de­šim­ties me­tų mo­te­ris. Vi­sos ri­bos – mū­sų gal­vo­je. Kiek sau lei­džia­me, tu­ri­me no­ro, tiek bė­ga­me.

Da­bar lau­kiu ki­tų me­tų var­žy­bų ka­len­do­riaus – ka­da vyks Eu­ro­pos pa­ros bė­gi­mo čem­pio­na­tas, pa­sau­lio – šim­to ki­lo­met­rų. Ka­dan­gi šie­met nu­ga­lė­jau „Spartat­lo­ne“, ki­tą­met tu­rė­čiau ga­li­my­bę ja­me da­ly­vau­ti be lo­te­ri­jos. Gir­dė­jau, kad pir­mus de­šimt ge­riau­sių „Spartat­lo­no“bė­gi­kų ja­po­nai pa­va­sa­rį kvie­čia į 250 ki­lo­met­rų „Sa­ku­ros“bė­gi­mą, ku­ris ren­gia­mas, kai žy­di tos vyš­nios. Gal su­gal­vo­siu sa­ve iš­mė­gin­ti ten.

Per­ga­lę pres­ti­ži­nia­me bė­gi­me Grai­ki­jo­je Alek­sand­ras nu­sky­nė sa­vo gim­ta­die­nio ry­tą

Penk­tą ry­to fi­ni­šą pa­sie­ku­siam Alek­sand­rui iš sy­kio bu­vo už­dė­tas nu­ga­lė­to­jo vai­ni­kas

Iš Atėnų į Spartą jam te­ko bėg­ti ir vi­są nak­tį. Spor­ti­nin­ką ly­dė­jo ir tra­są ap­švie­tė po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lis

Ka­zi­no lan­ky­to­jai net ne­įta­ria, kad pla­čiai be­si­šyp­san­tis kru­pjė lais­va­lai­kiu ga­li bėg­ti nors ir pa­rą

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.