MAR­TY­NA KER­BE­DY­TĖ IR ARAS VĖ­BE­RIS

Spa­lio 21-ąją gru­pės „Nak­ti­nės Per­so­nos“na­rys Aras VĖ­BE­RIS (47) su su­ža­dė­ti­ne Mar­ty­na KERBEDYTE (31) pa­krikš­ti­jo sū­nų No­jų (9 mėn.). „Krikš­ty­nos – vis­gi nuo­sta­bi šven­tė, – tei­gia jie­du. – Po jos vi­si iki šiol jau­čia­mės tar­si pa­ky­lė­ti.“

Zmones - - Zmones - GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Po sū­naus krikš­ty­nų – šir­dy­je jau­kiau

Po niū­rios sa­vai­tės dar­ga­nos šeš­ta­die­nio ry­tas Pa­ne­vė­žy­je iš­au­šo gied­ras ir gra­žus. „Lyg pa­gal už­sa­ky­mą“, – džiau­gia­si Aras ir Mar­ty­na, tą die­ną pa­si­rin­kę sū­naus krikš­to šven­tei. Ner­vin­gos įtam­pos na­muo­se ne­si­jau­tė: Aras ry­tą vi­sas mo­te­ris iš­lei­do į gro­žio sa­lo­ną, o pats ra­miai už­si­ėmė su ma­žy­liu. Ėmė rink­tis sve­čiai – su­va­žia­vo iš Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos. Pra­džio­je dar bu­vo pa­niu­rę dėl vi­są ke­lią py­lu­sio lie­taus, o pas­kui pra­džiu­go, kad čia švie­čia sau­lė ir nu­ma­to­ma pui­ki die­na. „Ar­gi ne Die­vo žen­klas?“– šyp­so­si Aras.

De­vy­nių mė­ne­sių kū­di­kio krikš­ty­nos įvy­ko Troš­kū­nų Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je Anykš­čių ra­jo­ne. „Toks bu­vo Mar­ty­nos pa­gei­da­vi­mas, – pa­sa­ko­ja Aras. – Man ne­bu­vo svar­bu, ku­rio­je baž­ny­čio­je krikš­ty­si­me sū­nų. O Ker­be­džių gi­mi­nė ki­lu­si iš to kraš­to – jiems ar­ti­mi ir Troš­kū­nai, ir tos baž­ny­čios ku­ni­gas. Džiau­giuo­si šiuo pa­si­rin­ki­mu: man la­bai pa­ti­ko so­li­di baž­ny­čia, o ir ku­ni­gas bu­vo la­bai mie­las.“

Šven­ti­nio įvaiz­džio klau­si­mas šei­mo­je bu­vo spren­džia­mas la­bai at­sa­kin­gai. „Leng­viau­sia tur­būt bu­vo man: tie­siog nu­va­žia­vau į par­duo­tu­vę ir nu­si­pir­kau tam­siai mė­ly­ną kos­tiu­mą, – šyp­te­li tė­tis. – Mar­ty­nai ir ma­no se­se­riai Jur­gai mels­vo at­spal­vio suk­ne­les su­kū­rė „Bis A Bis“di­zai­ne­rė Ag­nė Bi­sky­tė. Be­ne il­giau­siai dra­bu­žio

ieš­ko­jo­me šven­tės kal­ti­nin­kui No­jui: dai­rė­mės par­duo­tu­vė­se ir in­ter­ne­te, Jur­ga apė­jo gal šim­tą par­duo­tu­vių... Ga­liau­siai krikš­to kos­tiu­mė­lį sū­nui ra­do Mar­ty­na.“

Arui ne­ki­lo dve­jo­nių, kas ga­lė­tų tap­ti tre­čio jo vai­ko krikš­to ma­ma, – ži­no­ma, se­suo Jur­ga. „Pats esu vie­nos iš se­sers duk­te­rų krikš­ta­t­ėvis, tai­gi mu­du pa­si­da­li­jo­me at­sa­ko­my­be“, – juo­kia­si. Krikš­to tė­čio tuo­met de­rėjo pa­si­dai­ry­ti Mar­ty­nos gi­mi­nė­je – ir čia ne­rei­kė­jo gaiš­ti nė mi­nu­tės, nes šias pa­rei­gas iš­kart pa­si­šo­vė at­lik­ti jos dė­dė dai­ni­nin­kas Kas­ty­tis Ker­be­dis. „Kai tik pra­dė­jo­me kal­bė­ti, kad jau me­tas krikš­ty­ti vai­ku­tį, Kas­ty­tis tie­siai švie­siai pa­reiš­kė: „Net ne­ban­dy­ki­te ieš­ko­ti ko nors ki­to, krikš­to tė­vo vie­ta jau už­im­ta. Tai bū­siu aš, ir taš­kas!“Kas­ty­tis la­bai my­li šį vai­ką, mie­lai čiū­čiuo­ja, No­jus jį ir­gi pui­kiai pri­ima: vos pa­ma­tęs šyp­so­si, pa­ten­kin­tas mo­juo­ja ir plo­ja ka­tu­čių. Tai­gi dėl krikš­to tė­vų il­gai svars­ty­ti mums ne­rei­kė­jo“, – tvir­ti­na Aras.

No­jui bu­vo su­teik­tas Au­gus­ti­no krikš­to var­das. Ce­re­mo­ni­ja baž­ny­čio­je tė­vams kė­lė šiek tiek ne­ri­mo: ar vai­kas ne­pra­dės verk­ti, ar jam ne­nu­si­bos mi­šio­se? „Ta­čiau ma­žy­lis ga­na did­vy­riš­kai at­lai­kė sa­vo šven­tę, – pa­ti­ki­na jie. – Ne­at­plė­šė akių nuo ku­ni­go, ste­bė­jo kiek­vie­ną ju­de­sį, jam vis­kas at­ro­dė la­bai įdo­mu. Tik kai py­lė van­de­nį ant gal­vos, ne­la­bai pa­ti­ko, bet vos ke­lias aki­mir­kas pa­verkš­le­no – pas­kui vėl vis­kas ėjo­si pui­kiai.“

Po ce­re­mo­ni­jos sve­čių pul­kas grį­žo į Pa­ne­vė­žį ir šven­tė po­bū­vių sa­lė­je. „Iš vi­sų krikš­ty­nų rei­ka­lų man bu­vo pa­ti­kė­ti tik du: su­ras­ti po­bū­vių sa­lę ir už­sa­ky­ti vai­šių sta­lą, – šyp­so­si Aras. – Vi­sa ki­ta or­ga­ni­za­vo krikš­to tė­vai, ypač Jur­ga, už tai esa­me la­bai dė­kin­gi. Jie siun­tė kvie­ti­mus sve­čiams, rū­pi­no­si vis­kuo iki men­kiau­sių smulk­me­nų – at­viru­kų ir ser­ve­tė­lių. Net ne­ma­niau, kad tiek vis­ko rei­kia... Sten­gė­mės su­reng­ti šven­tę ar­ti­mam, itin siau­ram ra­tui, bet vis tiek, skai­čiuok ne­ska­i­čia­vęs, iš­ėjo ke­tu­rias­de­šimt žmo­nių. Ir tai bu­vo tik pa­tys ar­ti­miau­si: jei­gu bū­tu­me su­k­vie­tę vi­sus Vė­be­rius, bū­tų bu­vęs koks šim­tas, Ker­be­džių – ir­gi koks šim­tas... Ma­lo­niai nu­ste­bo­me, kad at­va­žia­vo ma­no bu­vęs il­ga­me­tis va­dy­bi­nin­kas Ar­tū­ras But­ke­vi­čius su su­ža­dė­ti­ne Vik­to­ri­ja Mau­ru­čai­te. Šio­mis die­no­mis – jų abie­jų ju­bi­lie­jai, bet jie ne­pa­si­di­džia­vo ir at­vy­ko pas mus.“

Do­va­nų ma­ža­sis No­jus su tė­ve­liais ga­vo pa­čių įvai­riau­sių – nuo kla­si­ki­nio me­di­nio ark­liu­ko, ko­kį vai­kys­tė­je tu­rė­jo ir pats Aras, iki par­duo­tu­vių ir SPA ku­po­nų. „Aiš­ku, bu­vo ir ne­ma­žai vo­ke­lių. Aš jų net ne­žiū­rė­jau, sa­kiau: Mar­ty­na, pa­si­imk, man net ne­ro­dyk, – juo­kia­si Aras. – Iš tie­sų vi­sų do­va­nų dar ne­spė­jo­me per­žiū­rė­ti. Bet pa­ky­lė­ji­mą, kaž­ko­kį pa­si­kei­ti­mą po šven­tės tik­rai pa­ju­to­me. Vis­gi krikš­ty­nos – la­bai gra­ži ce­re­mo­ni­ja, ją įpra­smi­na su­si­rin­kę ar­ti­miau­si, bran­giau­si žmonės, die­viš­ka au­ra, gra­ži ap­lin­ka.“Gal­būt dva­sin­ga šven­tė įkvė­pė po­rą ka­da nors prieš Die­vą su­tvir­tin­ti ir sa­vo san­ty­kius? „Dar ne­si­kal­bė­jo­me apie tai, ne­mąs­tė­me, gal­būt ne­spė­jo­me, – šyp­te­li Aras. – Bet tik­rai ne­sa­kau, kad il­gai lik­si­me su­ža­dė­ti­niai.“

Kas­ty­tis pa­reiš­kė: „Net ne­ban­dy­ki­te ieš­ko­ti ko nors ki­to, krikš­to tė­vo vie­ta jau už­im­ta!“

Grau­džių mo­men­tų baž­ny­čio­je bu­vo la­bai ne­daug

tė­vais ta­po Jur­ga Ma­žo­jo No­jaus krikš­to Vė­be­ry­tė ir Kas­ty­tis Ker­be­dis

Su jau­nė­lio sū­naus krikš­tu Arą pa­svei­ki­no pro­diu­se­ris Ar­tū­ras But­ke­vi­čius ir dai­ni­nin­kė Vik­to­ri­ja Mau­ru­čai­tė

Sve­čiai spė­lio­jo: gal ma­ža­sis ir­gi bus mu­zi­ka­lus kaip tė­tis ir krikš­to tė­tis?

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.