Jau ga­liu Pa­ry­žių va­din­ti na­mais

„Nie­ko eg­zo­tiš­ko ma­no gy­ve­ni­me da­bar ne­vyks­ta“, – ra­miai ta­ria Pran­cū­zi­jos sos­ti­nė­je gy­ve­nan­tis mo­de­lis Mar­ga­ri­ta ŠVĖGŽ­DAI­TĖ (38). Ta­čiau nuo­bo­džiu šio eta­po tik­rai ne­pa­va­din­si: ap­lin­kui zu­ja dė­me­sio rei­ka­lau­jan­tis Wil­lia­mas Jo­nas (1 m. 3 mėn.), o ji skai

Zmones - - Kaip Gyvenate? - REMIGIJA PAULIKAITĖ

Ži­no­ma, ly­gi­nant su tuo lai­ku, kai dėl mo­de­lio dar­bo ke­lia­vo po vi­są pa­sau­lį, po­za­vo gar­siau­sių žur­na­lų vir­še­liams ir po­diu­mu žen­gė gre­ta le­gen­di­nių topmo­de­lių, kai no­rė­da­ma pa­jus­ti dau­giau gy­ve­ni­mo pra­s­mės va­žia­vo į Ne­pa­lą, pas­kui – į Ugan­dą pa­dė­ti ten skur­stan­tiems vai­kams, da­bar Mar­ga­ri­tos kas­die­ny­bė at­ro­do la­bai ra­mi ir sės­li. Ta­čiau vien bū­ti šeimos mo­te­ri­mi – ne jai, to­dėl ir au­gin­da­ma vai­kus ran­da lai­ko už­de­gan­čiai veik­lai. „Ne­su to­kia at­si­da­vu­si ma­ma, ko­kių ma­tau ša­lia. Man rei­kia ir pa­pil­do­mo dar­bo, ir lais­vės. Vien bū­da­ma su ma­žy­liu da­rau­si pik­ta, pa­var­gu­si, ner­vin­ga. Saus­kel­nės ir pie­nu­ko šil­dy­mas man la­bai įky­ri“, – pri­si­pa­žįs­ta. Au­gin­da­ma sa­vo ne­nuo­ra­mą ir to­liau pa­de­di sve­ti­miems vai­kams?

Ne­be­va­žiuo­ju kur nors į hu­ma­ni­ta­ri­nes mi­si­jas, bet lab­da­ros sfe­ro­je to­liau sten­giuo­si ką nors da­ry­ti. Su Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­čia drau­ge mo­de­liu Gied­re Auc­lair esa­me įkū­ru­sios pa­ra­mos ir lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­ją „Fas­hion For Fu­tu­re“. Kas­met ren­gia­me me­no kū­ri­nių

auk­cio­ną, o per jį su­rink­tas lė­šas kam nors au­ko­ja­me. Per­nai rė­mė­me Pran­cū­zi­jo­je vyk­do­mą pro­jek­tą su ro­mų vai­kais. Čia stei­gia­mi die­nos cent­rai, kad tie vai­kai ne­si­trin­tų gat­vė­se, ne­el­ge­tau­tų, kad tu­rė­tų vie­tą, kur ga­lė­tų mo­ky­tis pran­cū­zų kal­bos, mu­zi­kos – kad tu­rė­tų kur pa­bū­ti, jaus­tų­si lau­kia­mi. Bu­vo la­bai su­dė­tin­ga, nes žmonės pyks­ta ant ro­mų...

Prieš po­rą me­tų dir­bo­me su Lie­tu­vos or­ga­ni­za­ci­ja „Gel­bė­kit vai­kus“– rin­ko­me lė­šas mer­gai­čių pa­ra­mos cen­t­rui. Tai da­ro­me sa­va­no­riš­kai, be jo­kio už­mo­kes­čio, bet gau­na­me la­bai di­de­lį mo­ra­li­nį at­ly­gį. Mo­de­lio ka­rje­ro­je jau tik­rai pa­dė­jai taš­ką?

Lauk­da­ma­si Wil­lia­mo – Vi­liaus, kaip aš jį va­di­nu, fo­to­gra­fa­vau­si nėš­čių­jų žur­na­lui. Pa­ma­niau, juk nėš­tu­mas ne­truks vi­są gy­ve­ni­mą, ir su­ti­kau po­zuo­ti. Gal­vo­jau, bus to­kia... at­si­mi­ni­mo fo­to­se­si­ja. Su nėš­čiais mo­de­liais čia, Pran­cū­zi­jo­je, el­gia­ma­si kaip su prin­ce­sė­mis: ap­lin­kui vi­si šo­ki­nė­ja, pa­ma­lo­ni­na do­va­no­mis. Bu­vo vi­sai sma­gu.

Ta fo­to­se­si­ja bu­vo iš­im­tis. Pas­ta­rai­siais me­tais kar­tais su­lau­kiu dar­bo pa­siū­ly­mų, bet pa­ti tik­rai ne­be­ieš­kau. Jei man siū­lo­ma dirb­ti gra­žia­me, ver­tin­ga­me, įdo­mia­me, me­niš­ka­me pro­jek­te – kar­tais su­tin­ku. Nes bū­da­ma tarp tų jau­nų mer­gai­čių jau jau­čiau­si ne sa­vo vie­to­je: pe­rau­gu­si, iš­si­sė­mu­si, sar­kas­tiš­ka.

Taip, mo­de­liu ga­li­ma dirb­ti nors ir iki šim­to me­tų, bet ta­da rei­kė­tų sa­ve in­ten­sy­viai siū­ly­ti agen­tū­roms. To da­ry­ti ne­mo­kė­jau nie­ka­da. Tu­riu bend­ra­am­žių drau­gių, ku­rios iki šiol sėk­min­gai su­ka­si Niu­jor­ke ir už­dir­ba dau­giau nei še­šio­lik­me­tės. Ta­čiau aš taip sa­vęs re­kla­muo­ti ne­no­riu. Ta­me dar­be jau­čiuo­si iš sa­vęs vis­ką iš­spau­du­si. To­dėl jau ke­le­rius me­tus vis ieš­ko­jau ko nors ki­to. Kol ne­tu­rė­jau vai­kų, dir­bau „Yves Saint Lau­rent“show ro­om’e, „Mar­ni“par­duo­tu­vė­je, su „Pra­da“– ėmiau­si vi­so­kių įdo­mių pro­jek­tų, kaip nors su­si­ju­sių su ma­da.

Vie­nai drau­gei pri­klau­so la­bai se­na, Pran­cū­zi­jo­je gar­si ju­ve­ly­ri­kos kom­pa­ni­ja „Mau­bous­sin“. Pu­san­t­rų me­tų dar­ba­vau­si ten. Iš pra­džių man bran­gak­me­niai bu­vo tik gra­žūs ak­me­nu­kai. Žiū­rė­jau į juos pa­šai­piai, man tai at­ro­dė vi­sai ne­svar­bus da­ly­kas. Ta­čiau kai pra­dė­jau gi­lin­tis į ge­mo­lo­gi­ją, skai­ty­ti, lan­ky­ti kur­sus – la­bai įsi­trau­kiau, vis­ką pa­ma­čiau ki­to­mis aki­mis.

Auk­sas ir dei­man­tai ta­ve už­bū­rė?

Maž­daug prieš me­tus su Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­čia ki­ta drau­ge – mo­de­liu Gied­re Ru­sy­te Haou­zi ėmė­mės bend­ros veik­los – su­si­vie­ni­jo­me ir įkū­rė­me ma­žą įmo­nę „Mai­son Des Tre­sors“. Lie­tu­viš­kai tai reiš­kia – „bran­ge­ny­bių na­mas“. Kar­tais tai bū­na an­tikva­ri­niai, kar­tais – nau­ji pa­puo­ša­lai. Jų ieš­ko­me auk­cio­nuo­se, ban­kų, ka­zi­no iš­par­da­vi­muo­se. Kar­tais ten­ka va­žiuo­ti į Pran­cū­zi­jos pro­vin­ci­ją. Tai la­bai ver­tin­gi da­ly­kai, dau­giau­sia kur­ti iš auk­so, pla­ti­nos, su bran­giai­siais ir pus­bran­giais ak­me­ni­mis. Mū­sų ra­di­nius vie­nos se­niau­sių Pa­ry­žiaus at­el­jė ju­ve­ly­rai at­gai­vi­na ir ta­da nau­jai su­ži­bu­sį se­ną pa­puo­ša­lą par­duo­da­me. Kol kas mū­sų veik­la – pra­di­nės sta­di­jos. Net ne­ži­nau, ar tai ga­li­ma pa­va­din­ti vers­lu. Ta­čiau tos bran­gak­me­nių pa­ieš­kos – ga­na

Bū­da­ma tarp tų jau­nų mer­gai­čių jau jau­čiau­si ne sa­vo vie­to­je: pe­rau­gu­si, iš­si­sė­mu­si, sar­kas­tiš­ka.

įdo­mus da­ly­kas. Juk kiek­vie­nas se­no­vi­nis, an­tikva­ri­nis dir­bi­nys tu­ri sa­vo is­to­ri­ją.

Mes ir sie­kia­me, kad mo­te­ris ga­lė­tų pa­ti nu­si­pirk­ti dei­man­čiu­ką už pri­ei­na­mą kai­ną, nes par­duo­tu­vė­se to­kie da­ly­kai kai­nuo­ja be­pro­tiš­kus pi­ni­gus. Šiuo me­tu dau­giau­sia sa­vo ra­di­nių par­duo­da­me drau­gėms, pa­žįs­ta­moms. Kar­tais or­ga­ni­zuo­ja­me va­ka­rė­lius, per juos pri­sta­to­me tas gro­žy­bes. O kar­tais kli­en­tės pa­sa­ko, apie ko­kį pa­puo­ša­lą sva­jo­ja, ir mes lei­džia­mės į il­gas pa­ieš­kas. Tu­rė­tų bū­ti la­bai sun­ku pa­čioms at­si­spir­ti tų bran­ge­ny­bių spin­de­siui.

Per­ka­me tai, kas mud­viem su Gied­re gra­žu, kuo pa­čios no­rė­tu­me puoš­tis. Bū­na, kad pa­gal­vo­ju, kaip bū­tų sma­gu vie­ną ar ki­tą kaž­kur ras­tą ju­ve­ly­ri­kos kū­ri­nį tu­rė­ti. Ta­čiau kol kas vis­ką, ką įspū­din­go ran­da­me, sten­gia­mės par­duo­ti. Pa­čios pa­si­puoš­ti dar spė­si­me. Man ma­lo­niau ma­ty­ti tuos pa­puo­ša­lus ne­šio­jan­čias drau­ges.

Su­lau­kia­me ge­rų at­si­lie­pi­mų, apie mus ži­nia sklin­da iš lūpų į lū­pas. Mums skam­bi­na iš žur­na­lų – pra­šo bran­ge­ny­bių pas­ko­lin­ti fo­to­se­si­joms. Esa­me la­bai už­si­de­gu­sios, tai tik­rai la­bai sma­gi veik­la. Kai da­bar tiek ži­nai apie bran­ge­ny­bes, tu­rė­jai va­sa­ros pa­bai­go­je vy­ku­sioms sa­vo ves­tu­vėms iš­rink­ti ypa­tin­gus žie­dus?

Juo­kin­giau­sia, kad apie žie­dus pa­gal­vo­jo­me pa­s­kiau­siai! Li­kus gal po­rai sa­vai­čių iki ves­tu­vių juos iš­si­rin­ko­me iš „Mau­bous­sin“. Iš­ra­din­gu­mu ne­pa­si­žy­mė­jo­me, mū­sų žie­dai ga­na pa­pras­tu­čiai, be­veik kla­si­ki­niai: ma­no – su sa­fy­rais ir dei­man­tais, o vy­ro – tie­siog bal­to­jo auk­so. Nors nuo vi­siems ža­dą at­ėmu­sių jū­sų „Bur­ning Man“sti­liaus ve­dy­bų pra­ėjo du mė­ne­siai, tik­riau­siai dar ne­pa­mir­šo­te to fes­ti­va­lio?

Her­vé tu­ri daug drau­gų iš Pran­cū­zi­jos šou pa­sau­lio: te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jų, dai­ni­nin­kų, ak­to­rių. Tai daug ma­tę žmonės. Jie iki šiol ra­šo ži­nu­tes, kad ga­lė­tu­me tuok­tis nors ir kas­met – kad tik kel­tu­me to­kias ves­tu­ves. Rug­pjū­čio pa­bai­ga Pran­cū­zi­jo­je – pats ato­sto­gų įkarš­tis. Be­je, jei ne tas po­il­sio se­zo­nas, mū­sų ves­tu­vės bū­tų bu­vu­sios gal tris kar­tus di­des­nės, nors jo­se ir taip da­ly­va­vo apie tris šim­tus sve­čių... Dau­ge­lis py­ko, nes te­ko keis­ti po­il­sio pla­nus ir va­žiuo­ti pas mus. Ta­čiau pas­kui vi­si bu­vo la­bai pa­ten­kin­ti. Vis dar gau­na­me svei­ki­ni­mų ir pa­dė­kų už gra­žią šven­tę. Ir man pa­čiai bu­vo sma­gu, nors prieš ves­tu­ves ma­niau, kad per tas links­my­bes mir­siu iš nuo­bo­du­lio: juk net šam­pa­no ne­ga­lė­jau iš­ger­ti. Ko­dėl šven­tės ne­nu­kė­lė­te ki­tai va­sa­rai?

Gal­vo­jo­me apie tai... Her­vé pa­si­pir­šo per ma­no gim­ta­die­nį – sau­sio 16-ąją. Ir pra­dė­jo­me pla­nuo­ti ves­tu­ves. Pa­da­rė­me links­mą, iš ko­mik­sų su­ma­ke­tuo­tą kvie­ti­mą, jį ėmė­me siųs­ti sve­čiams, žmonės pra­dė­jo at­sa­ky­ti. Ir tik ta­da su­ži­no­jau, kad lau­kiuo­si. Il­gai svars­tė­me, ką da­ry­ti. Her­vé siū­lė nu­kel­ti šven­tę, o aš ne­no­rė­jau gim­dy­ti ant­ro vai­ko bū­da­ma ne­iš­te­kė­ju­si. Ne­ži­nau, ko­dėl taip man su­si­su­ko...

Kai nu­ta­rė­me, kad ves­tu­vės vyks

nu­ma­ty­tu lai­ku, iš įvai­rių va­rian­tų rin­ko­mės, kur jas reng­ti. Bu­vo ki­lu­si min­tis tuok­tis Sen Tro­pe­ze, kur nors pa­plū­di­my­je, nes va­sa­ra, šil­ta. Ta­čiau pa­gal­vo­jo­me, kad mū­sų sve­čiams iš vi­so pa­sau­lio bus sun­ku ten nu­kak­ti, bran­gu ap­si­sto­ti. Nu­spren­dė­me tuok­tis Lo­kon­vi­ly­je – ten tu­ri­me už­mies­čio na­mus. Ka­dan­gi ta vie­to­vė yra tik apie še­šias­de­šimt ki­lo­met­rų nuo Pa­ry­žiaus, ne­tu­rė­jo bū­ti sun­ku ją pa­siek­ti. San­tuo­ką įre­gist­ra­vo­me me­ri­jo­je, kur ka­dai­se sa­vo san­ty­kius įtei­si­no John­ny Hal­ly­day su pir­mą­ja žmo­na Syl­vie Var­tan. Jie Pran­cū­zi­jo­je la­bai po­pu­lia­rūs, dėl tų ves­tu­vių ša­ly­je ži­no­mas ir Lo­kon­vi­lis. Apie jū­sų ves­tu­ves ra­šė, ma­tyt, vi­si pag­rin­di­niai Lie­tu­vos por­ta­lai ir žur­na­lai. Šio efek­tin­go re­gi­nio gal ne­pra­lei­do ir Pran­cū­zi­jos ži­nias­klai­da?

Šven­tė­je da­ly­va­vo ga­na daug Pran­cū­zi­jo­je ži­no­mų žmo­nių, ku­rie ne­no­rė­jo vie­šu­mo. To­dėl apie sa­vo ves­tu­ves Pa­ry­žiu­je su žur­na­lis­tais ne­kal­bė­jo­me. Ta­čiau pra­ėjus kiek lai­ko paskam­bi­no Her­vé ma­ma ir džiaugs­min­gu bal­su man pra­ne­šė, kad mū­sų ves­tu­vių nuo­trau­kų yra žur­na­le „Ga­la“. Ma­tyt, kaž­kas iš sve­čių jas par­da­vė. Tie­są sa­kant, to žur­na­lo taip ir ne­nu­si­pir­kau... Pri­sta­tyk sa­vo ant­rą­ją pu­sę.

Aš – ra­mi ir gal lė­to­ka, o nuo ko pra­dė­ti pa­sa­ko­ti apie Her­vé, net ne­ži­nau. Jis yra vai­di­nęs fil­muo­se, or­ga­ni­zuo­ja daug lab­da­ros ren­gi­nių. Anks­čiau reng­da­vo di­džiu­lius pran­cū­ziš­kus va­ka­rė­lius, į ku­riuos su­si­rink­da­vo vi­sas Pa­ry­žius. Jis tu­ri už­mies­čio po­il­sio cent­rą, ku­ria­me yra gol­fo lau­kai ir ark­li­dės. Ten or­ga­ni­zuo­ja kon­kū­ro var­žy­bas. Bir­že­ly­je per tris die­nas ta­me ren­gi­ny­je ap­si­lan­kė 37 tūks­tan­čiai žmo­nių. Taip pat Her­vé už­si­ima ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu. Ta­čiau pag­rin­di­nis jo verslas – ne­rū­di­jan­čio plie­no ga­mi­nių ga­myk­la.

Her­vé pil­nas idė­jų. Prieš ko­kį pus­me­tį grį­žo ir pa­sa­kė, kad bus vie­nos Švei­ca­ri­jos me­cha­ni­nių laik­ro­džių kom­pa­ni­jos at­sto­vas Pran­cū­zi­jo­je. O ki­tą sy­kį grį­žęs pra­ne­šė, jog par­da­vi­nės ci­ga­rus. Ma­ne ža­vi, kad jis nes­nau­džian­tis, nie­ka­da ne­nu­rims­tan­tis žmo­gus.

Ta­čiau kai su­si­pa­ži­no­me, apie Her­vé ne­bu­vau nie­ko gir­dė­ju­si. Ap­si­kei­tė­me te­le­fo­no nu­me­riais. Pas­kui ga­vau jo ži­nu­tę, ku­rią pa­si­ra­šė, kaip mėgs­ta, – ma­nie­rin­gai, sa­ky­čiau, se­no­vi­niu sti­liu­mi – var­du, pa­var­de. Aš iš smal­su­mo, aiš­ku, iš­kart įlin­dau į in­ter­ne­tą. Bu­vo įdo­mu, kas jis toks. Man „iš­me­tė“su juo su­si­ju­sią in­for­ma­ci­ją apie jo­ji­mą. Gal­vo­jau, gal Her­vé – pro­fe­sio­na­lus rai­te­lis. Taip, jis iš tie­sų jo­di­nė­ja, da­ly­vau­ja var­žy­bo­se, bet tai – ne pag­rin­di­nis jo dar­bas. Da­bar aš pra­šau, kad bent kol lau­kiuo­si, jis ne­šo­ki­nė­tų su žir­gu per kliū­tis, nes tai – la­bai ri­zi­kin­gas spor­tas: ne­se­niai jo bi­čiu­lis, pro­fe­sio­na­lus jo­ji­kas, pa­ty­rė mir­ti­ną trau­mą. Ką Her­vé pa­pa­sa­ko­jai apie sa­ve tu?

Ga­vu­si to­kią jo ži­nu­tę, ir­gi no­rė­jau pa­si­ro­dy­ti ne­pės­čia – siųs­da­ma at­sa­ky­mą pa­si­ra­šiau: „Mar­ga­ri­ta Švėgž­dai­tė“. Vė­liau jis pri­si­pa­ži­no, kad ir­gi lin­do į in­ter­ne­tą, ten ra­do ma­no nuo­trau­kų. Aiš­ku, ta­da nie­ko ne­sa­kė, bet drau­gai iš­da­vė, kad Her­vé gy­rė­si su­si­pa­ži­nęs su mer­gi­na, ku­ri yra dir­bu­si su „Vic­to­ria’s Sec­ret“... Kur to­kie cha­riz­ma­tiš­ki žmonės su­si­pa­žįs­ta?

Mu­du su­si­pa­ži­no­me šiek tiek anks­čiau nei prieš tre­jus met­rus Sen Tro­pe­ze. Su­si­ti­ko­me ir, nors nė vie­nas rim­tų san­ty­kių ne­ieš­ko­jo­me, be­veik iš­kart pra­dė­jo­me kar­tu gyventi. Iš pra­džių aš ne­no­rė­jau sku­bė­ti, sa­kiau, kad esa­me per ma­žai pa­žįs­ta­mi. Ta­čiau Her­vé – la­bai ra­cio­na­lus ir lo­giš­kas. Jis pa­klau­sė, ne­gi su­si­ki­bę už ran­ku­čių pen­ke­rius me­tus vaikš­čio­si­me į pa­si­ma­ty­mus, o ta­da pa­aiš­kės, kad vie­nas ki­tam ne­tin­ka­me. Mū­sų amžius juk jau ne tas... Jis pa­siū­lė ge­riau iš sy­kio pra­dė­ti kar­tu gyventi – ta­da ir iš­si­aiš­kin­si­me, ar mud­viem pa­ke­liui. Su­ti­kau pa­ban­dy­ti. Man at­ro­do, kad mums pa­vy­ko. Ju­du da­ly­vau­ja­te vie­ša­ja­me Pa­ry­žiaus gy­ve­ni­me?

Her­vé yra nuo­la­tos kvie­čia­mas į va­ka­rė­lius, ki­no pre­mje­ras, vieš­bu­čių, res­to­ra­nų ati­da­ry­mus. Se­niau jo vi­sur bū­da­vo pil­na. Ir da­bar ga­lė­tu­me kas va­ka­rą kur nors ei­ti. Ta­čiau Her­vé sa­ko, kad jam sma­giau grįž­ti na­mo, pa­žais­ti su sū­nu­mi, pa­žiū­rė­ti ge­rą fil­mą ar iš­ei­ti į mies­tą va­ka­rie­nės dvie­se. Aiš­ku, kar­tais į ko­kius nors kvies­ti­nius va­ka­rė­lius nu­ei­na­me. Tik jau kruopš­čiai at­si­ren­ka­me, kur mums įdo­mu. Her­vé bi­čiu­lė – „War­ner Bros.“Eu­ro­pos pa­da­li­nio va­do­vė. Ji vi­sa­da mus kvie­čia į ki­no pre­mje­ras. Ap­si­lan­ko­me bi­čiu­lių mu­zi­kan­tų kon­cer­tuo­se. Tas mies­tas ta­po ta­vo na­mais?

Prieš ko­kius ket­ve­rius pen­ke­rius me­tus dar ne­ži­no­jau, kur gy­ven­siu. Bu­vau iš­va­žia­vu­si pa­dir­bė­ti į vie­nus ma­dos na­mus Ciu­ri­che, gal­vo­jau ir apie ga­li­my­bę grįž­ti į Lie­tu­vą. Esu bai­gu­si švie­ti­mo va­dy­bos ma­gist­ran­tū­rą – svars­čiau, gal ieš­ko­ti su tuo su­si­ju­sio dar­bo. Daug me­tų Pa­ry­žiu­je gy­ve­nau ne dėl mei­lės tam mies­tui, o dėl dar­bo. At­ro­dė, kad čia tik­rai ne­lik­siu. Ta­čiau šian­dien sa­vęs ne­įsi­vaiz­duo­ju gy­ve­nan­čios kur nors ki­tur. Gal to­dėl, kad šir­dy­je ra­mu... Jau lais­vai šne­ki pran­cū­ziš­kai?

Her­vé ma­ne per­lau­žė. Jis – per­fek­cio­nis­tas. Anks­čiau, kai kal­bė­da­vau pran­cū­ziš­kai, ma­nęs nie­kas ne­tai­sy­da­vo – vi­siems at­ro­dė ža­vu, kad už­sie­nie­tė sten­gia­si šne­kė­ti jų kalba. Ži­no­da­vau, kad ji ne­tai­syk­lin­ga, bet ma­ny­da­vau, kad vi­si ma­ne su­pran­ta. Her­vé man pa­reiš­kė, kad nė vel­nio – nie­kas ne­su­pran­ta, ką no­riu pa­sa­ky­ti ta ne­riš­lia vai­kiš­ka kalba, tik ne­drįs­ta apie tai už­si­min­ti. Kai bend­rau­da­vo­me, jis ma­ne tiek tai­sy­da­vo, kad mes net su­si­pyk­da­vo­me. Kar­tais pra­dė­da­vo­me rim­tą po­kal­bį, o Her­vé ma­ne nu­kirs­da­vo vi­du­ry­je fra­zės, nes ne to­kį ar­ti­ke­lį pa­var­to­jau. Pyk­da­vau dėl to, bet ma­no šne­ka­mo­ji kalba pa­ge­rėjo. Da­bar bent jau par­duo­tu­vė­je ir vais­ti­nė­je pran­cū­zai ma­ne su­pran­ta.

Jis pa­siū­lė ge­riau iš sy­kio pra­dė­ti kar­tu gyventi – ta­da ir iš­si­aiš­kin­si­me, ar mud­viem pa­ke­liui. Su­ti­kau pa­ban­dy­ti. Man at­ro­do, kad mums pa­vy­ko.

Ko­kia kalba ju­du bend­rau­ja­te su Wi­lia­mu Jo­nu?

Aš su sū­nu­mi šne­kuo­si lie­tu­viš­kai, tė­vas – pran­cū­ziš­kai, anks­čiau jį pri­žiū­rė­ju­si auk­lė kal­bė­jo pran­cū­ziš­kai, da­bar­ti­nė – ang­liš­kai. Kai bū­na­me pran­cū­za­kal­bių drau­gi­jo­je ar su Her­vé, bū­na, kad ir aš per­ei­nu į pran­cū­zų kal­bą. Ta­čiau vie­nas iš di­des­nių ma­no no­rų – kad sū­nus mo­kė­tų lie­tu­viš­kai kal­bė­ti, ra­šy­ti. Bent jau tu­rė­tų bend­rą su­pra­t­imą apie ma­mos gim­tą­ją kal­bą. Vy­ras iš pra­džių man siū­lė su vai­ku bend­rau­ti ru­siš­kai ar ang­liš­kai – pa­sak jo, tos kal­bos prak­tiš­kes­nės nei lie­tu­vių. Ta­čiau man at­ro­do, kad tuo­met vai­ko gal­vo­je kil­tų vi­siš­kas są­my­šis. Su vy­ru te­ko pa­si­gin­čy­ti. Iš­si­ko­vo­jau, ir da­bar lie­tu­vių kalba Wil­lia­mo gy­ve­ni­me yra stip­riai pre­zen­tuo­ja­ma. Tuoj bū­si dvie­jų sū­nų ma­ma?

Tu­riu gim­dy­ti lap­kri­tį. No­rė­čiau, kad kuo grei­čiau baig­tų­si nėš­tu­mo ir saus­kel­nių kei­ti­mo lai­ko­tar­pis, nes at­ro­do, kad pa­sta­ruo­sius po­rą me­tų tik tai ir da­rau. Ta­čiau vai­kai pa­augs ir vis­kas bus ge­rai.

Mar­ga­ri­ta pri­si­pa­žįs­ta esan­ti lai­min­ga, kad mo­de­lio ka­rje­rą da­rė tais lai­kais, kai bu­vo svar­būs ne tik fi­zi­niai duo­me­nys, bet ir as­me­ny­bė. Da­bar – ki­tas gy­ve­ni­mo eta­pas, ku­ria­me ji ran­da taip pat daug įdo­maus

Ji steng­sis, kad Wil­lia­mas Jo­nas ir netru­kus gim­sian­tis bro­liu­kas mo­kė­tų lie­tu­vių kal­bą

„Tie­są sa­kant, da­bar ma­da net ne­si­do­miu – ne­ži­nau, tar­kim, kas šian­dien yra pag­rin­di­nis „Pra­da“di­zai­ne­ris, koks su­permo­de­lis yra pir­mo­je vie­to­je. Man jau įdo­mes­nės pa­puo­ša­lų ko­lek­ci­jos, ten­den­ci­jos“, – sa­ko Mar­ga­ri­ta

Mar­ga­ri­ta su Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­čia Gied­re Ru­sy­te Haou­zi įkū­rė ki­to­kios ju­ve­ly­ri­kos kom­pa­ni­ją „Mai­son Des Tre­sors“. Drau­gės auk­cio­nuo­se, lom­bar­duo­se ieš­ko praš­mat­nių pa­puo­ša­lų, juos pri­ke­lia nau­jam gy­ve­ni­mui ir vėl par­duo­da. Jų ras­tų bran­ge­ny­bių Pran­cū­zi­jos žur­na­lai pra­šo pas­ko­lin­ti ma­dos fo­to­se­si­joms

„Prieš ves­tu­ves ma­niau, kad per tas links­my­bes mir­siu iš nuo­bo­du­lio: juk lau­kiuo­si, to­dėl net šam­pa­no ne­ga­liu iš­ger­ti. Ta­čiau ir man bu­vo sma­gu“, – nuo­ta­ka juo­kia­si pri­si­min­da­ma tą cra­zy sa­vait­ga­lį

Prieš dau­giau kaip tre­jus me­tus Sen Tro­pe­ze pra­si­dė­ju­si pa­žin­tis grei­tai iš­au­go į mei­lę ir šei­mą. Jų ry­šį liu­di­ja ant pirš­tų at­si­ra­dę „Mau­bous­sin“ves­tu­vi­niai žie­dai

Be­pro­tiš­ka „Bur­ning Man“sti­liaus ves­tu­vių šven­tė vy­ko po­ros už­mies­čio na­muo­se va­lan­da ke­lio nuo Pa­ry­žiaus

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.