Gyventi ir mė­gau­tis rei­kia da­bar

Zmones - - Renginiai -

Di­džiu­lis pla­ka­tas su „Auk­si­nio sce­nos kry­žiaus“lai­mė­to­jos at­vaiz­du re­kla­muo­ja nau­jau­sią jos spek­tak­lį – Ing­ma­ro Berg­ma­no „Dva­si­nius rei­ka­lus“, ku­rį re­ži­sa­vo ak­to­rius ir re­ži­sie­rius Ki­ri­las Glu­ša­je­vas. „Tas spek­taklis man – iš­šū­kis, nes sce­no­je esu be part­ne­rių, be pa­gal­bos – vie­na.“ Ka­da pa­kei­tė­te įvaiz­dį?

Prieš tai tu­rė­jau dar­bi­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų ne­keis­ti įvaiz­džio, o kai jie bai­gė­si, ėmiau­si per­mai­nų. Gyventi ir mė­gau­tis rei­kia šian­dien, nors dau­ge­lis mū­sų ar­ba bė­ga į prie­kį, ar­ba žiū­ri at­ga­lios. Koks jaus­mas kas­dien ma­ty­ti to­kio dy­džio pla­ka­tą su sa­vo nuo­trauka? Ir dar – pi­kan­tiš­kai pra­seg­ta iš­kirp­te...

Ne­su­reikš­mi­nu. Ži­no­jau, koks jis bus. Tai – da­lis dar­bo pri­sta­tant spek­tak­lį. Apie ką jis?

Ši­tą pje­sę gal prieš dve­jus me­tus at­ne­šė te­at­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ja In­gri­da Ra­gel­skie­nė – da­vė Berg­ma­no kny­gą su tri­mis ki­no sce­na­ri­jais, ku­rių jis ne­įgy­ven­di­no. Šia­me fil­me tu­rė­jo vai­din­ti vie­na jo mo­te­rų – nuo­sta­bi ak­to­rė Liv Ull­mann, tu­rė­jo bū­ti ro­do­mas vien stam­bus jos pla­nas ir nie­ko ki­to. Bet jo mei­lės vis keis­da­vo­si, kaip tik tuo me­tu su­si­pa­ži­no su pas­ku­ti­ne sa­vo žmo­na ir dirb­ti su Liv Ull­mann bu­vo per sun­ku. Ki­ri­las la­bai at­lie­pė tam Berg­ma­no no­rui ro­dy­ti tik stam­bų pla­ną, tas jau­čia­ma spek­takly­je – vei­das čia itin svar­bus. Ki­ne leng­viau – ga­li nu­leis­ti akis, pa­žiū­rė­ti pro lan­gą, ir jau bus aiš­kus žmo­gaus vi­di­nis pasaulis, te­at­re rei­kia dau­giau. O ši pje­sė la­bai tirš­ta: stip­ri ir grei­ta emo­ci­jų kai­ta, grei­tai mai­no­si si­tu­aci­jos. Man pa­tin­ka, kad kiek­vie­nam jis pa­lie­ka skir­tin­gų ir stip­rių įspū­džių. Kai kam ke­lia ma­mos pri­si­mi­ni­mą, ki­tas gal tu­rė­jo pa­na­šią te­tą, drau­gę, se­sę ar at­pa­žįs­ta sa­ve. Spek­tak­lio per­so­na­žą Vik­to­ri­ją Egel­man pa­lie­ka vy­ras. Gal­būt dėl vis­ko, kas su ja de­da­si pas­kui, kal­tos vi­sai ne sky­ry­bos. O gal­būt tai ga­lė­jo bū­ti ir ko­kie nors įvy­kiai, nu­ti­kę vai­kys­tė­je. Dau­gy­bė si­tu­aci­jų, net nuo­tai­ka ga­li pri­klau­sy­ti nuo to, kas bu­vo ta­da. Gal­būt leng­viau kal­bė­ti sce­no­je, nes pa­ti iš­gy­ve­no­te sky­ry­bas?

Kiek­vie­ną va­ka­rą iš­gy­ve­nu sky­ry­bas su sa­vi­mi. O kai pa­bun­du iš­si­mie­go­ju­si, tik­rai leng­vai vai­di­nu. Spek­tak­lio re­ži­sie­rius – ir jū­sų vy­ras. Kaip dir­bant su sa­vo žmo­gu­mi to­kį emo­ci­jų rei­ka­lau­jan­tį dar­bą vie­nam ki­to ne­už­muš­ti?

Kar­tu dirb­ti mums nė­ra sun­ku. Net ne­at­si­me­nu, ka­da dir­bau taip pro­fe­sio­na­liai. Kar­tais te­at­re dar­bo pro­ce­sas įsi­tem­pia, o čia vy­ko konst­ruk­ty­viai, lai­ko ne­švais­tė­me vel­tui. O spek­tak­lio rei­ka­lų į na­mus ne­par­si­ne­ša­te?

Ka­dan­gi dar­bas mums – gy­ve­ni­mo bū­das, ma­lo­nu­mas, o šis spek­taklis ma­ne de­gi­no, ve­žė, ži­no­jau, kad no­riu apie jį kal­bė­ti, gvil­den­ti tas te­mas, tuo­met ri­bos, esi na­muo­se ar te­at­re, iš­tirps­ta. Bet vis vien nuo ko­šės pa­bėg­ti neiš­ei­na, kai na­muo­se trys vai­kai.

Kad vis­kas ge­rai ir su ta ko­še ( šyp­so­si). O kaip ge­riau­siai pa­il­si­te nuo vaid­me­nų?

Man ne­rei­kia la­bai il­gai iš­ei­di­nė­ti iš vaid­mens. Esu adekva­tus žmo­gus: su­pran­tu, kad gy­ve­nu da­bar, esu Vil­niu­je ir šiuo me­tu ly­ja lie­tus. Su­pran­tu, kad su­vai­di­nau spek­takly­je, nu­si­reng­siu ir va­žiuo­siu sa­vo rei­ka­lais, nie­kas ne­si­vilks man iš pas­kos.

Ge­riau­siai at­si­gau­nu so­de. Kaip ir ma­no per­so­na­žas Vik­to­ri­ja, au­gi­nu ro­žes. Tie­sa, jų tu­riu la­bai ne­daug – du krū­me­lius. Vie­nas žy­di gel­to­nai, ki­tas – rau­do­nai. Su Ki­ri­lu jau ku­ris lai­kas il­sė­tis va­žiuo­ja­me į Dru­ski­nin­kus ar­ba Birš­to­ną – mėgs­ta­me mi­ne­ra­li­nius van­de­nis. Sten­giuo­si ne­pra­leis­ti ga­li­my­bės pa­s­por­tuo­ti. Ka­vi­nė­je vie­toj įpras­tos ka­vos už­si­sakė­te karš­to van­dens...

Su Ma­žuo­ju te­at­ru šįmet bu­vo­me nuo­sta­bio­se gast­ro­lė­se Ki­ni­jo­je. Per dau­giau nei tris sa­vai­tes pen­kiuo­se mies­tuo­se ro­dė­me „Mo­ti­ną“ir „Sa­vi­žu­dį“. Pa­ma­čiau, kad bū­tent ki­nai ge­ria karš­tą van­de­nį, ti­kė­da­mi, kad jis ge­ri­na virš­ki­ni­mą ir net pa­ša­li­na gal­vos skaus­mą. Jis tik­rai pa­de­da!

Gin­ta­rė LATVĖNAITĖ (37) ne­be­pri­me­na tos jau­nu­tės ug­nia­plau­kės, ku­rią taip ir no­rė­da­vo­si šauk­ti „St­raz­da­nė­le“. Į su­tar­tą vie­tą – ly­giai po pla­ka­tu su di­džiu­le jos nuo­trauka Vil­niaus ma­žo­jo te­at­ro lan­ge – at­ei­na sti­lin­ga blon­di­nė trum­pu­te šu­kuo­se­na: nau­jas įvaiz­dis po­pu­lia­riai te­at­ro ir te­le­vi­zi­jos ak­to­rei tin­ka. Tin­ka ir pre­mje­rai „Dva­si­niai rei­ka­lai“.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.