Mil­da Met­lo­vai­tė Ryš­kūs jos sti­liaus žai­di­mai

„Kaip tą aki­mir­ką jau­čiuo­si, taip ir ren­giuo­si, o kar­tais links­mais dra­bu­žiais pa­si­ke­liu pras­tą nuo­tai­ką“, – pri­si­pa­žįs­ta sti­lis­tė Mil­da MET­LO­VAI­TĖ (33). Ir nu­si­kva­to­ja. Ta mer­gi­na ryš­kiai ren­gia­si, gar­siai juo­kia­si ir su­ge­ba žvaigž­des įkal­bė­ti ap­si­vilk­ti

Zmones - - Zmones - REMIGIJA PAULIKAITĖ ir „MARK and MIGLE Pho­to­grap­hy“(nuo­trau­kos)

Mil­da vos spė­ja suk­tis: ji rū­pi­na­si te­le­vi­zi­jos pro­jek­to „Lie­tu­vos bal­sas“da­ly­vių iš­vaiz­da ir lai­doms ren­gia vie­ną iš mo­ky­to­jų – dai­ni­nin­kę Džor­da­ną But­ku­tę. Netru­kus – na­cio­na­li­niai tech­ni­kos ap­do­va­no­ji­mai „Tech Top“– ji atsakinga už ren­gi­nio sti­lių. O pas­kui pra­si­dės Ka­lė­dų karš­ti­nė. Tuo pat me­tu ji sti­li­zuo­ja žur­na­lų, re­kla­mų fo­to­se­si­jas, jei­gu ran­da lai­ko – ima­si as­me­ni­nių už­sa­ky­mų. „Ge­rai, kad pa­de­da ke­lios asi­sten­tės. Ki­taip ne­spė­čiau nie­ko. Lais­ves­nė bū­siu gal įpu­sė­jus sau­siui“, – vėl nu­ai­di už­kre­čia­mas juo­kas. La­bai smal­su, kaip tau se­ka­si su­tar­ti su Lie­tu­vos sce­nos ka­ra­lie­ne Džor­da­na But­ku­te!

Ne­su jos as­me­ni­nė sti­lis­tė, bet su­si­ti­ku­sios bu­vo­me ir anks­čiau. Mū­sų san­ty­kiai tik­rai šil­ti, vie­na ki­tą su­pran­ta­me. Pa­ga­liau – juk abi esa­me iš Kau­no.

Tik­rai la­bai sma­gu su Džor­da­na dirb­ti. Ji – ge­ras, šil­tas žmo­gus. Nor­ma­lu, kad ne vi­sus ar­ti pri­si­lei­džia, bet man pa­tin­ka, kad yra vi­siš­ka be­pro­tė ge­rą­ja pras­me. Tai dai­ni­nin­kei ga­li siū­ly­ti bet ko­kio sti­liaus įvaiz­dį – jai vis­kas tin­ka. O kai ku­riais klau­si­mais ji man ga­lė­tų ir pa­tar­ti. Džor­da­nos sti­lius stip­rus, iš­skir­ti­nis, bū­din­gas tik jai. Ta­čiau kai su­gal­vo­ju, pa­vyks­ta ją ir į ki­tą pu­sę pa­lenk­ti. Ma­no pa­siū­ly­mų ji iš­klau­so, ap­gal­vo­ja ir abi ran­da­me ge­riau­sią va­rian­tą. Nuo­la­tos su­si­du­riant su stip­rio­mis as­me­ny­bė­mis ten­ka bū­ti ir psi­cho­lo­ge?

La­bai di­de­le! Kai ku­rių dar­bų, ku­rie rei­ka­lau­ja daug psi­cho­lo­gi­nio krū­vio, tar­kim, as­me­ni­nių fo­to­se­si­jų sti­li­za­vi­mo, la­bai su­ma­ži­nau. Nes man emo­ciš­kai sun­ku tai da­ry­ti. Di­de­liuo­se pro­jek­tuo­se tiek daug ma­no dva­si­nių pa­stan­gų ne­rei­kia. Ta­čiau ten daž­nai dir­bu su žvaigž­dė­mis. Kiek­vie­na iš jų tu­ri sa­vo įvaiz­dį, sa­vęs ma­ty­mą sce­no­je, la­bai tvir­tą nuo­mo­nę. Ten­ka pa­plu­šė­ti, kol įti­ki­nu iš­lip­ti iš sa­vo kiau­to. Nuo­la­tos rei­kia ban­dy­ti įteig­ti, kad vie­na ar ki­ta spal­va tin­ka, kad mer­gi­na tik­rai liek­na, kad pa­rink­to dra­bu­žio iš­kirp­tė ne per gi­li. Be­veik kas­dien gir­džiu, jog par­duo­tu­vė­je į to­kius dra­bu­žius net ne­žiū­ri. Tai – am­ži­nos te­mos, vi­si tai kar­to­ja. Žmo­nėms pa­tin­ka bū­ti sa­vo kom­for­to zo­no­je ir ma­ty­ti sa­ve įpras­tą. Sten­giuo­si įti­kin­ti, kad vis­gi ma­no pa­rink­tus dra­bu­žius pa­si­ma­tuo­tų. Sma­giau­sia, kai ga­liau­siai tą ap­ran­gą jie nu­si­per­ka! To­kios si­tu­aci­jos – ir­gi kla­si­ki­nės.

Ko­kie ke­liai ta­ve at­ve­dė į šią sfe­rą?

Pa­aug­lys­tė­je spor­ta­vau – už­si­ėmiau dziu­do. Į tre­ni­ruo­tes nu­ve­dė tė­tis. Iš pra­džių la­bai prie­ši­nau­si, bet kai įsi­su­kau, kai su­si­for­ma­vo gy­ve­ni­mo rit­mas, pra­dė­jau ma­ty­ti re­zul­ta­tus – ta­po sun­ku at­si­trauk­ti. Net pa­mąs­ty­da­vau apie stu­di­jas tuo­me­tė­je Kū­no kul­tū­ros aka­de­mi­jo­je. Ta­čiau kar­tais gy­ve­ni­mas iš ta­vo no­rų pa­si­šai­po ir vis­ką pa­su­ka ki­ta link­me – at­si­du­ri to­kia­me taš­ke, kad pa­si­jun­ti dau­giau nie­ko ne­ga­lin­tis pa­da­ry­ti. Ku­rį lai­ką sė­di duo­bė­je, iš­si­lai­žai žaiz­das ir pra­de­di kop­ti į vir­šų. Taip at­si­ti­ko ir man: pa­ty­riau vie­ną, ant­rą trau­mą – su­pra­tau, kad tu­riu ieš­ko­ti ki­to ke­lio. Ge­rai, kad ša­lia spor­to vi­sa­da bu­vo ir menas – Kau­ne mo­kiau­si dai­lės gim­na­zi­jo­je. Tai – ma­no mo­čiu­tės įta­ka: ji bu­vo Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja, bet vi­są gy­ve­ni­mą ta­pė. Kiek sa­ve at­si­me­nu, jos na­muo­se vi­sa­da ma­čiau mol­ber­tą ir alie­ji­nius da­žus.

Taip, daug kam keis­tai at­ro­dė, kad me­ni­nin­kė ei­na į dziu­do tre­ni­ruo­tes, kad spor­ti­nin­kė – pie­šia. Ka­dan­gi ne­be­ga­lė­jau rink­tis su spor­tu su­si­ju­sios pro­fe­si­jos, su­pra­tau, jog rei­kia ei­ti ten, kur pra­vers ma­no dai­lės ge­bė­ji­mai. Pa­ban­džiau stu­di­juo­ti in­te­rje­ro di­zai­ną – pa­ma­čiau, kad ne man, to­dėl iš kar­to me­čiau. Net sun­ku pa­aiš­kin­ti, ko­dėl ta­da pa­su­kau į dra­bu­žių di­zai­ną. Iš pra­džių Kau­ne bai­giau siu­vi­mo tech­no­lo­gi­jų stu­di­jas, o pas­kui Vil­niaus ko­le­gi­jo­je mo­kiau­si kos­tiu­mo di­zai­no, įvaiz­džio kū­ri­mo. Po pir­mo kur­so ga­vau ne vie­ną pa­siū­ly­mą per­ei­ti stu­di­juo­ti į Dai­lės aka­de­mi­ją, bet ko­le­gi­ją pa­si­rin­kau tiks­lin­gai: pieš­ti mo­kė­jau – man rei­kė­jo tech­ni­nių da­ly­kų. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip bū­tų ga­li­ma dirb­ti sti­lis­te ne­iš­ma­nant dra­bu­žio su­kir­pi­mo pag­rin­dų. Tik su­rink­ti iš par­duo­tu­vių dra­bu­žius kar­tais ne­už­ten­ka. Bū­na di­de­lių pro­jek­tų, kai rei­kia ir pa­čiai su­kur­ti. Ne­gi ne­no­rė­jai bū­ti dra­bu­žių di­zai­ne­rė?

Stu­di­juo­da­ma ne­tu­rė­jau min­čių bū­ti sti­lis­te! Su ko­le­ge Ža­ne­ta Čer­ne su­kū­rė­me pal­tų ko­lek­ci­ją, daug kur ją ro­dė­me, lai­mė­jo­me ne vie­ną kon­kur­są. Tuo me­tu bu­vo lei­džia­mas žur­na­las „Jur­gi­ta“. Ma­dos re­dak­to­rė no­rė­jo ten pri­sta­ty­ti mū­sų ko­lek­ci­ją. Fo­to­se­si­ją pa­siū­lė sti­li­zuo­ti pa­čiai. Pa­ma­niau, ko­dėl gi ne? Bu­vau tos fo­to­se­si­jos sti­lis­tė, o pas­kui su­lau­kiau pa­siū­ly­mo dirb­ti žur­na­le. Taip ne­ti­kė­tai vis­kas ir už­si­kū­rė.

Ta­čiau tik iš pra­džių tas dar­bas at­ro­dė leng­vas ir pa­pras­tas. Bu­vo ir toks lai­kas, kai bu­vau pa­si­ry­žu­si net su­mo­kė­ti, kad tik ma­ne kas nors pa­kvies­tų dirb­ti sti­lis­te, lin­dau, vi­siems siun­čiau laiš­kus. Ieš­ko­jau kū­ry­bos na­mų, fo­to­gra­fų – vi­siems ra­šiau, kad ga­lė­čiau pa­bū­ti nors asi­sten­te. Su­pra­tau, kad svar­biau­sia – pa­tek­ti į tą ter­pę, o pas­kui jau nuo pa­čios pri­klau­sys, kaip įsi­suk­siu, sa­ve pri­sta­ty­siu, kaip pa­vyks ko­mu­ni­kuo­ti. Gal me­tus dir­bau be at­ly­gio. Ka­dan­gi rei­kė­jo iš kaž­ko gyventi, tuo pa­čiu me­tu dar­ba­vau­si dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je – rū­pi­nau­si vit­ri­nų, sa­lės di­zai­nu. Ma­ni­mi ti­kė­jo ir fi­nan­siš­kai pa­dė­jo ma­ma. Ir man pa­vy­ko!

Da­bar ne­re­tai su­lau­kiu klau­si­mo, ko­dėl ne­su­ku­riu ko­lek­ci­jos. Ma­nau, kad kiek­vie­nas da­ro, ką ge­ba ge­riau­siai. Aš ku­riu, sa­vo vi­di­nį al­kį nu­mal­ši­nu, tik to ne­su­de­du į ko­lek­ci­ją. Ta­čiau nie­ka­da ne­sa­kau „nie­ka­da“– gal ir tu­riu min­čių apie ko­lek­ci­ją... Dar­bas kal­tas, kad esi to­kia ryš­ki, spal­vo­ta, drą­si?

Bū­na gy­ve­ni­me ir to­kių pe­rio­dų, kai no­ri­si tap­ti ne­ma­to­mai. Ta­čiau nuo pa­aug­lys­tės esu ryš­ki. Gal kam at­ro­do, kad ren­giuo­si ekst­ra­va­gan­tiš­kai, nes man trūks­ta dė­me­sio. Ta­čiau aš be to ne­iš­gy­ven­čiau: at­si­ke­liu ry­te ir pra­de­du žai­di­mus su sa­vo spin­ta, dra­bu­žiais. Aš kal­buo­si su jais. Sma­gu...

Na, ne­tin­ka man po­sa­kis „bat­siu­vys be ba­tų“, ne­tin­ka. Kai ei­nu į ren­gi­nį, vi­sa­da su­si­ku­riu ką nors ne­ti­kė­to. Nors vie­šuo­se va­ka­rė­liuo­se da­ly­vau­ju re­tai – ne­jau­čiu tam po­rei­kio, ne­ma­tau pra­s­mės. Sten­giuo­si bū­ti tik tuo­se, ku­rie tie­sio­giai su­si­ję su ma­no dar­bu. Ka­dan­gi daž­niau­siai tai bū­na ma­dos ren­gi­niai, kur­da­ma sa­vo įvaiz­dį tam va­ka­rui tik­rai ga­liu pa­si­reikš­ti. Va­žiuo­ju pas siu­vė­ją pra­šy­ti, kad pa­siū­tų suk­ne­lę. Su se­na, jau vil­kė­ta, ne­no­riu ei­ti į šven­tę! Bū­na to­kių at­ve­jų, kai ren­gi­nys – ry­toj, o aš ne­tu­riu nie­ko nau­jo – ta­da per pus­die­nį suk­ne­lę pa­si­siu­vu pa­ti. Ta­čiau at­si­nau­jin­ti ga­li­ma ir tą pa­tį dra­bu­žį per­siu­vant, pri­de­dant nau­jų de­ta­lių. Kas ta­vo sti­lių da­ro uni­ka­lų?

Man svar­bu spal­vos, bet su jo­mis žais­ti rei­kia pro­tin­gai. Esu suk­ne­lių ma­nia­kė. Ne­ži­nau, kiek jų tu­riu. Dau­giau kaip pu­sės ne­su nė sy­kio ap­si­vil­ku­si ir nie­ka­da ne­ne­šio­siu. Jas tie­siog ko­lek­cio­nuo­ju. Drau­gės vis klau­sia, ka­da par­duo­siu, ka­da ko­kį blus­tur­gį sa­vo na­muo­se su­reng­siu. O aš joms at­šau­nu, kad sa­vo vai­kų nie­kam ne­ati­duo­siu.

Pa­ma­tau ko­kio­je vin­ta­ži­nė­je par­duo­tu­vė­je dar vie­ną gra­žią – akys bliz­ga, – rei­kia! Ap­si­vilk­siu ar ne – ki­tas klau­si­mas. Ta­čiau jei pa­ti ir ne­ne­šio­ju – tos suk­ne­lės ne­tū­no už­da­ry­tos spin­to­je, tu­ri sa­vo gy­ve­ni­mą, ga­na daž­nai kur nors iš­ei­na – jas nau­do­ju fo­to­se­si­jo­je...

At­si­ke­liu ry­te ir pra­de­du žai­di­mus su sa­vo spin­ta, dra­bu­žiais. Aš kal­buo­si su jais. Sma­gu...

Neiš­ei­na ne­pa­ste­bė­ti ir vi­sa­da įdo­mių ta­vo aki­nių.

Be jų – nie­kaip: ma­no silp­nas re­gė­ji­mas. Ta­čiau man tai – ir sma­gus ak­se­su­aras. Mėgs­tu juos daž­nai keis­ti. Pa­jun­tu po­rei­kį ir ei­nu rink­tis nau­jų. Daž­nai per­ku aki­nius nuo sau­lės, nes jų bū­na įdo­mes­nių for­mų. Pas­kui spal­vo­tus stik­lus pa­kei­čiu į tu­rin­čius diop­t­ri­jas. Nu­ei­nu į op­ti­ką – ten ma­ne meis­trai jau pa­žįs­ta, pa­ma­tę iš sy­kio klau­sia, ką jiems at­ne­šiau šį­kart. Jie ma­nęs lau­kia kaip siau­bo: kei­čiant stik­lus vi­sa­da yra ri­zi­ka su­ga­din­ti aki­nių rė­me­lius. Ir tie šu­niu­kai, ku­riuos ve­die­si, at­ro­do kaip ap­gal­vo­tai pa­si­rink­ti ak­se­su­arai!

Iš daug ko su­lau­kiu to­kios pa­sta­bos. Ta­čiau iš tie­sų mop­sai – ma­no šir­dies da­lis. Ši veislė trau­kė se­niai. Tik il­gai min­tį,

Nuo­la­tos rei­kia ban­dy­ti įteig­ti, kad vie­na ar ki­ta spal­va tin­ka, kad mer­gi­na tik­rai liek­na, kad pa­rink­to dra­bu­žio iš­kirp­tė ne per gi­li.

kad man rei­kia šuns, vi­jau ša­lin. At­ro­dė, su to­kiu dar­bu tu­rė­ti au­gin­ti­nį – ne­įma­no­ma. Ta­čiau po tam tik­rų gy­ve­ni­mo smū­gių su­pra­tau, kad man la­bai rei­kia ke­tur­ko­jo drau­go. La­bai lai­ku at­ra­dau su­plo­ta­snu­kių šu­nų prie­g­lau­dą „Dog­s­po­tas“– ji man do­va­no­jo pir­mą­jį au­gin­ti­nį. Tas mop­sas man bu­vo kaip te­ra­pi­ja. Kai jo ne­te­kau, iš ten pat at­si­ra­do ki­ta mop­siu­kė, o pas­kui ir ant­ra. Da­bar tu­riu dvi iš prie­g­lau­dos pa­im­tas ka­ly­tes Ni­dą ir So­ją. Ne­ži­nau, ar ne­pri­glau­siu ir tre­čios...

Ne­ma­tau tiks­lo leis­ti di­džiu­lių pi­ni­gų šu­niui, kai prie­g­lau­do­se pil­na gy­vū­nų, ku­riuos ga­li­me iš­gel­bė­ti. Daug jų – su bai­sio­mis is­to­ri­jo­mis. Pri­glau­dęs šu­nį iš­gelbs­ti, o jis iš­gel­bė­ja ta­ve.

Be­je, ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­dus mop­sėms dar­bo rit­mas ne­pa­si­kei­tė, gal net ta­po in­ten­sy­ves­nis. Ta­čiau kai la­bai no­ri, įma­no­ma vis­ką su­de­rin­ti. Mop­sės be­veik vi­sa­da su ma­ni­mi: daž­nai kar­tu ke­liau­ja į ne­di­de­les fo­to­se­si­jas, fil­ma­vi­mus. Tie šu­nys be pro­to ge­ri, mie­li, la­bai dė­me­sin­gi. Gat­vė­je su mop­su ra­miai ne­pra­ei­si: nuo­la­tos kas nors no­ri pa­glos­ty­ti, pa­niur­ky­ti. Jie trau­kia sa­vo mei­lu­mu. Sun­ku juos net va­din­ti šu­ni­mis. Tai – kaž­kas dau­giau... Ta­tuiruo­tės – dar vie­na aist­ra ir ga­li­my­bė at­si­skleis­ti? Tai – ma­no gy­ve­ni­mo že­mė­la­pis, ku­rį pil­dau ir pil­dy­siu. Man at­ro­do, kad tas pro­ce­sas – be pa­bai­gos. Kai ne­be­a­p­lei­džia min­tis, kad rei­kia nau­jo pie­ši­nio, kai pa­si­jun­tu pa­si­il­gu­si to skaus­mo – ei­nu pas ta­tuiruo­čių meist­rą. Grei­čiau tai net ne skaus­mas, o ma­no me­di­ta­ci­jos bū­se­na. Tu­riu su­gal­vo­ju­si daug pie­ši­nių. Tik kiek­vie­nam tu­ri at­ei­ti lai­kas.

O dar pie­ši ant drobės, kaip tuo­met, kai mo­kei­si dai­lės mo­kyk­lo­je?..

Tie­są sa­kant, ne­be­pri­sė­du... Pa­sta­ruo­ju me­tu sun­ku ras­ti pro­gų net ra­miai pa­sė­dė­ti su kny­ga. O pie­ši­mui rei­kia dar di­des­nio su­si­kau­pi­mo. Ta­čiau jei jaus­čiau di­de­lį po­rei­kį, ma­tyt, ras­čiau ir lai­ko...

Tik­riau­siai dai­lę nu­kon­ku­ra­vo mu­zi­ka: kar­tais su drau­gu di­džė­jau­ju. Vis­kas pra­si­dė­jo ne­pla­nuo­tai: va­ka­rė­ly­je mu­du pa­gro­ti mu­zi­kos, ku­rios klau­so­mės na­muo­se, pa­kvie­tė le­gen­di­nis Vil­niaus va­ka­rė­lių di­džė­jus, mū­sų bi­čiu­lis To­mas Boo. Ir pra­si­dė­jo! Tai iš­au­go į te­mi­nių va­ka­rė­lių se­ri­ją – prie di­džė­jaus pul­to pra­dė­jo­me kvies­ti ori­gi­na­lias as­me­ny­bes, ti­kė­da­mi, kad jos klau­so­si įdo­mios mu­zi­kos. Pas­kui at­ėjo ei­lė ži­no­miems žmo­nėms. Tie va­ka­rė­liai bu­vo la­bai fai­ni. Kai iš­si­sė­mė­me, vėl gro­jo­me dvie­se. Ši veik­la nu­kon­ku­ra­vo net man taip pa­tin­kan­tį bad­min­to­ną. Vie­nu me­tu bu­vau taip įsi­su­ku­si į mu­zi­kos rei­ka­lus, kad tai pra­dė­jo kon­ku­ruo­ti net su sti­lis­tės dar­bu. Ta­da su­sto­jau ir vėl ban­dau mu­zi­ką pa­lik­ti lais­va­lai­kiui.

Gra­žios, drau­giš­kos ka­ly­tės Ni­da ir So­ja taip tin­ka Mil­dai! „Ta­čiau iš tie­sų mop­sai – ma­no šir­dies da­lis“, – sti­lis­tė pri­si­pa­žįs­ta, kad jai tai – dau­giau nei šu­nys

Sti­lis­tės spin­to­je dra­bu­žiai ne­už­si­gu­li: jei ne­ne­šio­ja pa­ti – nau­do­ja fo­to­se­si­joms

„Bū­na ir to­kių pe­rio­dų, kai no­ri­si tap­ti ne­ma­to­mai. Ta­čiau nuo pa­aug­lys­tės esu ryš­ki“, – pa­sa­ko­ja dra­bu­žiais, ak­se­su­arais, ta­tuiruo­tė­mis iš­reiš­kian­ti sa­ve

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.