VIRŠELIO ISTORIJA

So­cia­li­niuo­se tink­luo­se Ka­ro­li­ną MES­CHI­NO (22) se­ka per 150 tūks­tan­čių se­kė­jų: pa­si­tel­kę fan­ta­zi­ją leng­vai ga­lė­tu­me įsi­vaiz­duo­ti, kaip pas­kui ją vo­re­le ti­pe­na, pa­vyz­džiui, vi­sa Klai­pė­da. Pa­aug­lys­tė­je at­si­ra­dęs po­mė­gis fo­to­gra­fuo­tis šian­dien yra pats rim­či

Zmones - - Zmones - GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Ka­ro­li­na Mes­chi­no. Mer­gi­na, ku­rią se­ka šim­ta­tūks­tan­ti­nė mi­nia

Pa­sau­ly­je įta­kin­gos in­ter­ne­to as­me­ny­bės va­di­na­mos tie­siog „inf­luen­cers“. Kol svars­tau, kaip tą žo­dį tei­sin­giau­sia iš­vers­ti į lie­tu­vių kal­bą, Ka­ro­li­na siurb­čio­ja ar­ba­tą ir pa­sle­pia žio­vu­lį: pra­ėju­sią nak­tį ma­žai mie­go­jo. Vėl. „Ne­bė­ra ka­da, – kalba emo­cin­gai ges­ti­ku­liuo­da­ma ir šyp­so­da­ma­si, kaip ir pri­de­ra mer­gi­nai, tu­rin­čiai ita­liš­ko krau­jo. – Gy­ve­nu taip ak­ty­viai, kad ten­ka vy­tis pa­čiai sa­ve. Bet anks­čiau tas ma­no ak­ty­vu­mas pa­si­reikš­da­vo tik vir­tu­a­lio­je erd­vė­je – bar­ben­da­vau kla­via­tū­rą po aš­tuo­nio­li­ka va­lan­dų per pa­rą, o da­bar pra­si­dė­jo gy­vas laks­ty­mas: fo­to­se­si­jos, fil­ma­vi­mai, nuo­la­ti­nis ju­de­sys... Kiek­vie­na die­na to­kia už­pil­dy­ta, jog va­ka­rais kar­tais ten­ka iš­ger­ti va­le­ri­jo­nų, kad už­mig­čiau. 2017-ie­ji bu­vo vie­na­reikš­miš­kai ge­riau­si ma­no gy­ve­ni­me!“

Ne­se­niai iš vir­tu­alaus pa­sau­lio įžen­gei į te­le­vi­zi­nį: ta­pai vie­na iš lai­dos „Ge­ro va­ka­ro šou“ve­dė­jų. Sma­gu iš­lįs­ti iš te­le­fo­no ek­ra­no ir tap­ti gy­va žvaigž­de?

Sma­gu, kad kaž­kas ma­ni­mi pa­ti­kė­jo ir su­tei­kė tą nuo­sta­bią ga­li­my­bę: kas ži­no, gal iš to kas nors iš­eis? Iš ša­lies at­ro­do pa­pras­ta, bet tik­rai taip nė­ra. „O Die­ve, ji gy­ve­na to­bu­lą gy­ve­ni­mą“, – gal­vo­ja ki­tos mer­gi­nos, bet iš tie­sų aš – per­dė­tai emo­cio­na­lus žmo­gus, vis­ką gi­liai imu į šir­dį, man ne­leng­va su­si­tvar­ky­ti su už­g­riu­vu­sia po­pu­lia­ru­mo ban­ga. Nie­ka­da ne­tu­rė­jau tiks­lo dirb­ti te­le­vi­zi­jo­je, net to­li­mo­se sva­jo­nė­se to ne­bu­vo, nes iš pri­gim­ties esu dro­vi: mo­kyk­lo­je ne­ga­lė­da­vau pa­dekla­muo­ti ei­lė­raš­čio, net uni­ver­si­te­te bū­da­vo gė­da kal­bė­ti prieš au­di­to­ri­ją. O da­bar tu­riu ap­si­pras­ti su min­ti­mi, kad ma­ne ma­to vi­sa Lie­tu­va...

Ir dirb­ti su dviem aštria­lie­žu­viais – Jus­ti­nu Jan­ke­vi­čiu­mi ir Min­dau­gu Sta­siu­liu, ku­rie ne­abe­jin­gi gra­žioms mo­te­rims ir jau tik­rai ne­ieš­ko žo­džio ki­še­nė­je...

Žmonės sa­vo ke­lią te­le­vi­zi­jo­je pra­de­da nuo ma­žų žings­ne­lių, o ma­ne iš­kart pa­kvie­tė į vie­ną po­pu­lia­riau­sių lai­dų ir pa­so­di­no gre­ta pa­čių kie­čiau­sių rin­ko­je! Jus­ti­nas ir Min­dau­gas – pro­fų pro­fai, ne­ži­nau, ką be jų da­ry­čiau: jie man ir mo­ky­to­jai, ir vy­res­nie­ji bro­liai. Ko­man­da pri­ėmė la­bai šil­tai, ap­skri­tai vi­si, ku­riuos su­tin­ku ek­ra­ne, yra pui­kūs ir įdo­mūs žmonės: se­miu iš jų ži­nias kaip ma­žas vai­kas, trau­kiu vis­ką kaip kem­pi­nė... Man tai – uni­ka­li pa­tir­tis. Keis­ta, bet fil­muo­tis leng­viau, nei pas­kui į sa­ve žiū­rė­ti: tik kar­tą bu­vau įsi­jun­gu­si lai­dą, pa­ma­čiau sa­ve – ir iš­jun­giau. Aš la­bai sa­vik­ri­tiš­ka.

Kvies­da­mi ta­ve į lai­dą kū­rė­jai tur­būt įsi­vaiz­da­vo, kad bū­si tie­siog gra­ži mer­gai­čiu­kė ek­ra­ne. O tu, žiū­rėk, dar ir kal­bi ne­su­sto­da­ma... Te­le­vi­zi­jo­je eg­zis­tuo­ja tam tik­ri per­so­na­žai. Iš pra­džių ma­niau, kad lai­do­je bū­siu tik puoš­me­na – bet da­bar net­gi tu­riu sa­vo rub­ri­ką. Už­ku­li­siuo­se su­si­pa­žįs­tu su gar­siau­siais ak­to­riais ir dai­ni­nin­kais, o ke­liau­da­ma po Lie­tu­vą su­tin­ku dau­gy­bę jau­nų ta­len­tų ir tik­rų su­per­he­ro­jų. Reng­da­ma rep­or­ta­žus su vai­kais kar­tais net pa­mirš­tu, jog tai ma­no dar­bas – nes tai be ga­lo sma­gu. Ne­be­no­riu, kad žmonės į ma­ne žiū­rė­tų tik kaip į gra­žią mer­gi­ną. Bū­tent to­kią eti­ke­tę man kli­ja­vo ir „Ins­tag­ram“: juk vi­sos mes nuo­trau­ko­se no­ri­me at­ro­dy­ti gra­žios, sle­pia­me trū­ku­mus, nau­do­ja­me fil­t­rus, ži­no­me ge­riau­sią sa­vo kam­pą, ban­do­me pa­teik­ti gy­ve­ni­mą gra­žes­nį, nei jis yra... Tik kai pra­dė­jau į in­ter­ne­tą kel­ti fil­muo­tus vaiz­de­lius, kur esu be jo­kių filt­rų ir ro­dau tik­rą­ją sa­ve – su pa­gur­kliu, val­gan­čią bet ką, ne­bi­jan­čią iš sa­vęs pa­si­juok­ti, – pa­si­py­lė ži­nu­tės: „Pa­si­ro­do, gy­ve­ni­me tu pa­pras­ta ir šil­ta, o mes ma­nė­me, kad esi vi­sai ki­to­kia!“O ko­kia anks­čiau at­ro­džiau – šal­ta, su­si­reikš­mi­nu­si, tuš­čia gra­žuo­liu­kė?..

Ne tik gro­žis tą po­žiū­rį le­mia, bet ir ta­vo sta­tu­sas. Tu – auk­si­nio jau­ni­mo at­sto­vė, tur­tin­gų vers­li­nin­kų duk­ra: ap­lin­ki­nių ma­ny­mu, tu­rė­tum net ne­pa­žvelg­ti į ei­li­nius že­mės gy­ven­to­jus...

Nie­ka­da ne­lai­kiau sa­vęs auk­si­nio jau­ni­mo at­sto­ve. Au­gau įvai­ria­tau­tė­je šei­mo­je, iš­mo­kau pen­kias kal­bas, bet la­biau­siai no­rė­jau bū­ti lie­tu­vė kaip vi­si ma­no kla­sės drau­gai. Net pri­si­sta­ty­da­vau ne Mes­chi­no, o Mes­chi­ny­te, kad tik lie­tu­viš­kiau skam­bė­tų... Bet vis tiek iš­si­skir­da­vau iš ki­tų tam­ses­niu ita­liš­ku gy­miu. Iš­va­žia­vu­si ato­sto­gų sė­dė­da­vau po skė­čiu ir bi­jo­da­vau įdeg­ti: ži­no­jau, kad grį­žus į mo­kyk­lą vi­siems už­klius ma­no tam­ses­nė oda. Tė­vai tuo me­tu vys­tė res­to­ra­nų ir par­duo­tu­vių vers­lą, man bu­vo na­tū­ra­lu aug­ti to­kio­je ap­lin­ko­je, di­de­lio skir­tu­mo tarp sa­vęs ir drau­gų nie­ka­da ne­jau­čiau. Au­gau šei­mo­je, pil­no­je mei­lės, vi­si bu­vo­me la­bai vie­nin­gi, mud­viem su bro­liu šei­ma iki šiol yra di­džiau­sia ver­ty­bė. Ma­ma mo­kė, kad lai­mė yra su­ge­bė­ti džiaug­tis ma­žais da­ly­kais: šia tai­syk­le va­do­vau­juo­si vi­są gy­ve­ni­mą. Ma­čiau, kiek daug ma­no tė­vai dir­bo ir kaip drau­ge nuo nu­lio kū­rė sa­vo vers­lus. Mums, vai­kams, jie bu­vo griež­ti ir pi­ni­gais ne­si­švais­tė: gau­da­vo­me ne­di­de­lių dien­pi­ni­gių, o jei no­rė­da­vo­me pra­mo­gau­ti ar ką nors nu­si­pirk­ti, tu­rė­da­vo­me tau­py­ti. Anks­ti pra­dė­jo­me dirb­ti: aš­tuo­ne­rių jau kli­ja­vau kai­nas pre­kių san­dė­ly­je, su­kau­si ma­mos dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je. Vi­si gal­vo­ja, kad ren­giuo­si tik su­per­bren­dais, o aš štai vil­kiu megz­ti­nį iš „Hu­ma­nos“: mėgs­tu dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­ves, die­vi­nu vin­ta­žą, pa­tin­ka de­rin­ti skir­tin­gus daik­tus – tai jau sti­lis­tės bruo­žas. Nuo pat vai­kys­tės esu me­niš­ka sie­la: lan­kiau pie­ši­mo ir ta­py­bos bū­re­lius, bai­giau dai­lės mo­kyk­lą, do­mė­jau­si fo­to­gra­fi­ja. Jau se­niai bu­vo aiš­ku, ku­ria link­me ru­tu­lio­sis ma­no stu­di­jos. Su tė­vais su­si­ta­rė­me: jie mo­ka už ma­no ma­dos stu­di­jas Mi­la­no uni­ver­si­te­te, ta­čiau nuo tos die­nos, kai gau­nu dip­lo­mą, fi­nan­sa­vi­mas bai­gia­si ir aš pri­va­lau pa­ti iš­lai­ky­ti sa­ve. Ži­no­jau, kad tai ne­tuš­ti žo­džiai. Ir la­bai džiau­giuo­si, kad įro­džiau tė­vams, jog ma­no veik­la so­cia­li­niuo­se tink­luo­se vis­gi tu­ri pras­mę, už ją pui­kiai mo­ka­ma ir iš jos tik­rai ga­li­ma gyventi. Iš pra­džių jie to ne­su­pra­to, ma­nė, kad tai tik tuš­ty­bių mu­gė: „Ins­tag­ra­mas? Kaž­ko­kios nuo­trau­kos? Ab­sur­das – gal tu pa­ga­liau pra­dėk ką nors veik­ti?..“

Jie ne­įver­ti­no so­cia­li­nių tink­lų ga­lios?

Ma­no fo­to­gra­fa­vi­ma­sis so­cia­li­niams tink­lams jiems at­ro­dė tik pa­aug­liš­kas su­si­reikš­mi­ni­mas, ku­ris tuoj pra­eis. Pa­aug­lys­tė­je jau­čiau­si lyg bjau­ru­sis an­čiu­kas: komp­lek­sa­vau dėl vis­ko, nuo­lat ly­gi­nau sa­ve su ki­to­mis mer­gai­tė­mis – ir vi­sos at­ro­dė pra­na­šes­nės. To­dėl vir­tau ber­niu­ku: ren­giau­si dra­bu­žiais iš vy­rų sky­riaus, vy­liau­si, kad vai­ki­nai ma­ne ge­riau su­pran­ta. Ta­čiau jie po ku­rio lai­ko ėmė į ma­ne žval­gy­tis ne kaip į bi­čiu­lę, o kaip į mer­gi­ną. Kai ėmiau su­lauk­ti dė­me­sio, pa­ma­niau: tai gal ne­su to­kia pras­ta?.. Bai­gė­si hor­mo­nų aud­ros, iš­b­ri­dau iš niū­raus komp­lek­sų liū­no ir ėmiau fo­to­gra­fuo­ti, ką vei­kiu, kur ei­nu, kaip pa­si­da­žiau, ką val­gau. „Ins­tag­ram“ta­po ma­no jau­kiu pa­sau­lė­liu, ku­ria­me pa­tei­kiau sa­ve to­kią, ko­kia no­rė­čiau bū­ti. Ta­čiau kuo dau­giau žmo­nių ma­ne se­kė, tuo stip­riau jau­čiau, kad juos ap­gau­di­nė­ju – žvelg­da­ma į tas nuo­trau­kas ma­čiau ki­tą mer­gi­ną, o ne sa­ve. Nu­spren­džiau vis­ką keis­ti – ne­be­ap­si­me­ti­nė­ti ir bū­ti sa­vi­mi. Pa­ti ne­su­pra­tau, kaip tai at­si­ti­ko, – ne­mėg­džio­jau in­ter­ne­to žvaigž­džių, ne­kon­ku­ra­vau su lie­tu­viais, ne­si­sten­giau nie­kam pri­lyg­ti. Tie­siog įsi­lei­dau žmo­nes į tik­rą­jį gy­ve­ni­mą ir ro­džiau sa­ve to­kią, ko­kia esu, – ir tuo­met se­kė­jų skai­čius pra­dė­jo spar­čiai aug­ti. Netru­kus įvai­rios kom­pa­ni­jos man ėmė siųs­ti do­va­nė­les, kad įdė­čiau jų nuo­trau­kas ir pa­re­kla­muo­čiau. Džiau­giau­si kaip vai­kas, bet lai­kui bė­gant jų at­si­ra­do tiek daug, kad ėmiau ne­be­su­si­tvar­ky­ti. Tuo­met nu­ta­riau: do­va­no­mis gy­va ne­bū­siu, rei­kia iš to už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Nusta­čiau vie­nos ži­nu­tės kai­ną – ir dau­ge­liui už­sa­ko­vų ji pa­si­ro­dė pri­im­ti­na.

Iš pra­džių tė­vai ma­nęs ne­su­pra­to: „Ins­tag­ra­mas? Ab­sur­das – gal tu pa­ga­liau pra­dėk ką nors veik­ti?..“

Ne­re­kla­muo­ju nie­ko, kas man ne­pa­tin­ka ar ko ne­nau­do­čiau pa­ti. Sten­giuo­si ne­per­do­zuo­ti pa­siū­ly­mų, nes ma­no pro­fi­lis nė­ra re­kla­mos ka­na­las. Daug se­kė­jų pri­trau­kė ma­no pa­sky­ra „YouTu­be“sve­tai­nė­je: pir­ma­me įkel­ta­me vaiz­de­ly­je pa­pa­sa­ko­jau, kaip pa­si­da­ry­ti af­ro sti­liaus šu­kuo­se­ną su tu­ale­ti­niu po­pie­riu­mi. Po to šim­tai mer­gi­nų ėmė man siųs­ti sa­vo nuo­trau­kas su tu­ale­ti­niu po­pie­riu­mi gal­vo­se, gir­ti, ko­kia aš nuo­šir­di ir pa­pras­ta... Vi­deo tu­ri di­de­lę ga­lią. Atei­ty­je tik­rai tu­rė­siu sa­vo tink­la­la­pį.

Da­bar pri­klau­sau agen­tū­rai, ku­ri man at­sto­vau­ja ir siun­čia re­kla­mos pa­siū­ly­mus. Tu­riu vers­lo liu­di­ji­mą, są­ži­nin­gai mo­ku mo­kes­čius. Ma­ty­da­mi, kiek už­dir­bu, tė­vai jau ne­be­prie­kaiš­tau­ja, kad švais­tau lai­ką: ma­ma da­bar yra di­džiau­sia ma­no ger­bė­ja ir pa­lai­ky­to­ja, ste­bi pro­fi­lio sta­tis­ti­ką, se­ka „li­ke“skai­čių, pa­ste­bi ten­den­ci­jas. Abi spy­ga­vo­me, kai se­kė­jų skai­čius pa­sie­kė 100 tūks­tan­čių! Žmonės mėgs­ta ple­pė­ti, kad ma­no se­kė­jai nu­pirk­ti, straips­niai nu­pirk­ti, į te­le­vi­zi­ją esu pra­kiš­ta... Iš tie­sų vis­ką pa­sie­kiau pa­ti. Pa­čiai sun­ku pa­ti­kė­ti, kad vi­sa tai tik­ra, bet kiek­vie­nas ma­no se­kė­jas – nuo­šir­džiai už­tar­nau­tas. Iš­kais­tu kaip bu­ro­kas, kai gat­vė­je prie ma­nęs pri­ei­na mer­gai­tės ir pra­šo kar­tu nu­si­fo­to­gra­fuo­ti ar ap­ka­bin­ti. Kaip mie­la... Bet vis­gi „Ins­tag­ram“la­bai iš­sun­kia ener­gi­ją: bū­na die­nų, kai at­ro­do – vis­kas, ne­be­ga­liu... To­dėl esu lai­min­ga, kad ma­no gy­ve­ni­me yra Jo­nas, ku­ris at­plė­šia nuo te­le­fo­no ir pa­de­da ne­pa­skęs­ti vir­tu­alia­me pa­sau­ly­je. Netru­kus dve­ji me­tai, kai mes kar­tu.

Kai ju­du su Jo­nu ta­po­te pora, dau­ge­lis dve­jo­jo: ar il­gam? Ką bend­ro ga­li tu­rė­ti auk­si­nė Vil­niaus mer­gai­tė ir ūki­nin­kas iš Bir­žų?

Ne­su trum­pa­lai­kių san­ty­kių mė­gė­ja: aš ro­man­ti­kė, ti­kiu am­ži­na mei­le. Pir­mo­ji ma­no drau­gys­tė tru­ko ket­ve­rius me­tus – nuo še­šio­li­kos iki dvi­de­šim­ties, bet su­au­gus ke­liai iš­si­sky­rė: su­pra­tau, kad tai ne ma­no žmo­gus. Da­bar­ti­nė, ti­kiuo­si, tę­sis am­ži­nai. Nie­ko ne­ga­liu sau pa­da­ry­ti: įsi­my­lė­ju­si iš­kart imu pla­nuo­ti at­ei­tį su tuo žmo­gu­mi ir gal­vo­ti vai­kų var­dus. Ap­lin­ki­niai kaž­kiek tei­sūs – mu­du su Jo­nu vi­siš­kai skir­tin­gi žmonės, bet mus trau­kia tik­ra gam­tos jė­ga. Su­si­pa­ži­no­me Mi­la­ne per vy­rų ma­dos sa­vai­tę, nes Jo­nas per­trau­ko­se tarp ūkio dar­bų dir­ba mo­de­liu, ir vi­są mė­ne­sį bend­ra­vo­me te­le­fo­nu: kal­bė­da­vo­mės po sep­ty­nias aš­tuo­nias va­lan­das ir jau ta­da su­pra­to­me, kad iš to iš­eis kaž­kas gra­žaus. Ra­du­si lais­vą aki­mir­ką, Va­len­ti­no die­ną at­skri­dau į Vil­nių – ir dau­giau ne­be­si­sky­rė­me. Stu­di­juo­da­ma tau­piau pi­ni­gus, Ita­li­jo­je val­gy­da­vau gri­kius, kad tik ga­lė­čiau sa­vait­ga­liais par­skri­sti pas Jo­ną. Kar­tais tė­vams net ne­sa­ky­da­vau, kad grį­žau: iš oro uos­to va­žiuo­da­vau tie­siai į Bir­žus.

Nie­ko ne­ga­liu sau pa­da­ry­ti: įsi­my­lė­ju­si iš­kart imu pla­nuo­ti at­ei­tį su tuo žmo­gu­mi ir gal­vo­ti vai­kų var­dus.

Iš­ken­tė­jo­me san­ty­kius per at­stu­mą, o da­bar jau mė­nuo, kai kar­tu nuo­mo­ja­mės bu­tu­ką Vil­niu­je. Jis la­bai ma­žas, tik 36 kvad­ra­ti­nių met­rų: kai su­si­pyks­ta­me, iš­ei­ti nė­ra kur, to­dėl tik už­trau­kiu užuo­lai­dą, ku­ri ski­ria mie­ga­mą­jį nuo vir­tu­vės, ar­ba už­si­da­rau vo­nio­je ( juo­kia­si). Mums dar rei­kia ap­siš­li­fuo­ti. Ir anks­čiau leis­da­vo­me lai­ką kar­tu pas ma­no ar­ba jo tė­vus, bet tai ne­bu­vo mū­sų erd­vė, ne­tu­rė­jo­me šim­ta­pro­cen­ti­nio pri­va­tu­mo. Da­bar esa­me vi­siš­kai at­sa­kin­gi už sa­vo na­mus, rei­kia tvar­ky­tis pa­tiems. O Jo­nas pyks­ta, kai pa­si­sam­dau na­mų tvar­ky­to­ją...

Ko gi čia pyk­ti?..

Aš šiek tiek iš­le­pin­ta, pri­pa­žįs­tu, bet ar­gi tu­riu dėl to grauž­tis? Ne­su ka­ra­lai­tė, esu nor­ma­li mo­te­ris, no­riu tu­rė­ti vai­kų, no­riu jiems bū­ti to­kia ma­ma, ko­kia yra ma­niš­kė: de­vyn­dar­bė, de­vy­ni­a­ran­kė, rū­pes­tin­ga. Atei­ty­je dirb­siu, au­gin­siu vai­kus, ga­minsiu val­gį... Bet kar­tą per po­rą sa­vai­čių at­ei­nan­ti na­mų tvar­ky­to­ja juk nė­ra di­de­lė nuo­dė­mė?.. Jo­nui at­ro­do ki­taip, nes jis ki­lęs iš darbš­čios ūki­nin­kų šeimos. Jo sep­tyn­me­tė se­suo jau mo­ka vis­ką ga­min­ti, jų vi­sų dar­bo die­na pra­si­de­da nuo pu­sės aš­tuo­nių. Nu­va­žia­vus į kai­mą, la­bai leng­va pa­si­jus­ti iš­le­pu­sia prin­ce­se: pri­sė­du­si ant so­fos vos pen­kioms mi­nu­tėms jau­čiuo­si kal­ta, ko­dėl ne­pri­si­de­du prie dar­bų, ne­ruo­šiu val­gio, nešluo­ju grin­dų ar ne­bė­gu ra­vė­ti dar­žo...

Ar tau tik­rai pa­tin­ka tos vie­š­na­gės kai­me? Ar tai – tik lai­ki­nas ato­trū­kis nuo ūžian­čio ir sku­ban­čio mies­to? Anks­čiau ne­bu­vo te­kę lan­ky­tis lie­tu­viš­ka­me kai­me, bet da­bar jį die­vi­nu. Man tai vie­nas įdo­miau­sių gy­ve­ni­mo at­ra­di­mų: sun­ku net su­skai­čiuo­ti, kiek vis­ko iš­mo­kau Jo­no šeimos ūky­je. Ne­bi­jau iš­si­pur­vin­ti ran­kų, kas­ti bul­vių, skus­ti bu­ro­kų, kirp­ti avių ar vai­ruo­ti trak­to­riaus. Jo­nas ir­gi iš pra­džių keis­tai jau­tė­si, kai iš­pra­šy­da­vau su ma­ni­mi ei­ti į ren­gi­nius ir po­zuo­ti ke­lio­li­kai fo­to­gra­fų, bet ap­si­pra­to­me ir pri­ėmė­me vie­nas ki­to ap­lin­ką. Da­bar esu lai­min­ga, kad tu­riu du pa­sau­lius. Jei iš­tai­kau per­trau­ką, sku­bu į Bir­žus kad ir pus­die­niui. Šią va­sa­rą Jo­nas pa­ty­rė nu­ga­ros trau­mą, ne­ga­lė­jo vai­ruo­ti kom­bai­no, tai ką jūs ma­no­te – sė­dė­jau ka­bi­no­je ir vai­ra­vau. Kvie­čius nu­kul­ti juk rei­kia... Kai­me ver­ty­bės tam­pa ki­to­kios: ma­kia­žai ir ma­din­gi dra­bu­žiai ten vi­sai ne­svar­būs. Lai­mei, aš Jo­nui gra­ži vi­so­kia...

Vis­gi iš­vaiz­da – tie­sio­gi­nis ta­vo dar­bo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se įran­kis. Kiek dė­me­sio jai ski­ri?

Tu­riu ge­rą ko­man­dą – gri­mo ir plau­kų sti­lis­tes, jos gelbs­ti, kai ten­ka kas­dien da­ly­vau­ti fo­to­se­si­jo­se. Lais­va­die­niais iš­vis ne­si­da­žau. Na­gus nuo­trau­ko­se ne­re­tai ir­gi ten­ka pa­fo­to­šo­pin­ti, bet tai – tik dėl lai­ko trū­ku­mo. Fi­gū­rai ten­ka su­si­tai­ky­ti su fak­tu, kad už­au­gau ita­liš­ko­je šei­mo­je, be mil­ti­nių pa­tie­ka­lų ne­ga­liu gyventi, val­gau, kiek no­riu ir ka­da no­riu. Jei ži­nau, kad ar­tė­ja ren­gi­nys ir rei­kės vilk­tis ap­temp­tą suk­ne­lę, pa­val­gau ma­žiau – ir be var­go nu­me­tu ke­le­tą ki­lo­gra­mų. Jei tu­rė­čiau va­lios, bū­čiau tik­rai liek­na, bet ką da­ry­ti, jei ne­mėgs­tu spor­to klu­bo?.. Lais­vą die­ną kur kas mie­liau įsi­jung­ti fil­mą, į lo­vą at­si­neš­ti pi­cos, traš­ku­čių, kuku­rū­zų ir jau­kiai pa­bū­ti su Jo­nu, ne­gu min­ti bė­gi­mo ta­ke­lį.

Prie ta­vęs lim­pa mi­tai, kad ne sy­kį ry­žai­si gro­žio ope­ra­ci­joms. Kas iš jų tie­sa, kas – me­las?

Kai bu­vau ke­tu­rio­li­kos, su drau­ge čiuo­žiau ant pil­vo nuo Tau­ro kal­no ir vei­du at­si­tren­kiau į vie­los tvo­rą: įlin­ko no­sies per­tva­ra, pra­si­dė­jo ch­ro­niš­ka slo­ga. Sa­vo no­sies ne­mė­gau nuo vai­kys­tės: lip­nia juos­ta lip­dy­da­vau ją prie kak­tos vil­da­ma­si, kad nors kiek pa­kei­siu for­mą, fo­to­gra­fuo­da­ma­si vi­sa­da pri­si­deng­da­vau te­le­fo­nu ar plau­kais. To­dėl kai at­ėjo lai­kas da­ry­ti per­tva­ros ope­ra­ci­ją, pa­si­so­di­nau tė­vus ir lie­piau ma­nęs iš­klau­sy­ti. Jie prie­ši­no­si, bet ga­liau­siai su­ti­ko: man bu­vo at­lik­ta no­sies ko­rek­ci­jos ope­ra­ci­ja, ir nuo to lai­ko vi­di­nis pasaulis la­bai pa­si­kei­tė. Ma­nau, no­sis, au­sys ir dan­tys – to­kie da­ly­kai, ku­riuos ne gė­da ko­re­guo­ti, kad at­si­kra­ty­tum komp­lek­sų. Bent jau man tai la­bai pa­dė­jo. Bet esu prieš ki­tas ope­ra­ci­jas – ti­kiu, kad di­din­tis krū­ti­nę ar už­pa­ka­lį be­pra­smiš­ka.

Kai­me ver­ty­bės tam­pa ki­to­kios: ma­kia­žai ir ma­din­gi dra­bu­žiai ten ne­svar­būs. Lai­mei, aš Jo­nui gra­ži vi­so­kia...

Gal­būt jau pa­gal­vo­ji apie sa­vo šeimos kū­ri­mą?

Daž­nai pa­gal­vo­ju ir jau įsi­vaiz­duo­ju sa­vo ves­tu­ves iki de­ta­lių: suk­ne­lių, šu­kuo­se­nų ir vie­tos ( šyp­so­si). No­riu tu­rė­ti di­de­lę šei­mą, au­gin­ti pen­kis vai­kus. Ap­lin­ki­niai sa­ko, kad aš pa­ti dar vai­kas, bet, ma­tyt, to­kia lik­siu vi­są gy­ve­ni­mą: man tai pa­tin­ka, ne­sku­bu už­aug­ti. Ar­ti­miau­si ma­no pla­nai – dirb­ti, už­si­dirb­ti, to­bu­lė­ti so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, su­de­rin­ti tai su sti­lis­tės pro­fe­si­ja, dar ge­riau pa­žin­ti Jo­ną. O ta­da – pa­ma­ty­si­me.

To­mo Kau­nec­ko nuo­trau­kos Aus­tė­jos Ja­blon­s­ky­tės sti­lius Sti­lis­tės asi­sten­tai Lau­ry­na Skre­by­tė ir Lu­kas Juo­dis Rū­tos Pa­kel­ty­tės ma­kia­žas Ža­ne­tos Ka­nap­kie­nės šu­kuo­se­na

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.