IŠ ARČIAU

„Per sep­ty­ne­rius me­tus, kiek esu da­ly­va­vu­si lenk­ty­nė­se, tai yra pir­ma rim­ta trau­ma. Pirmas vir­ti­mas“, – ne­sle­pia vie­no gar­siau­sių šių die­nų Lie­tu­vos lenk­ty­ni­nin­kų Be­ne­dik­to Va­na­go štur­ma­nė Ag­nė VIČ­KAČ­KAI­TĖ (34). Rug­sė­jo pra­džio­je Elekt­rė­nuo­se vy­ku­sio­se „D

Zmones - - Zmones - JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Ag­nė Vič­kač­kai­tė. Štur­ma­nų pa­sau­ly­je aš ir­gi tu­riu var­dą

Stu­bu­ro slanks­te­lio lū­žis – gal ir ne­di­de­lė, bet pa­vo­jin­ga trau­ma.

O ko­kia trau­ma nė­ra pa­vo­jin­ga? Lū­žęs pirš­tas ar ko­ja? Kaip tik pa­la­to­je gu­lė­jau su dviem mo­te­ri­mis: vie­nai dar­be krau­tu­vas su­lau­žė ko­ją, o ki­tai – mo­čiu­tei iš kai­mo – kar­vė pa­si­bai­dė ir su­try­nė ko­ją. Kai pa­ly­gi­ni, su­vo­ki, kad ne­lai­mių ga­li įvyk­ti bet kur ir bet ka­da.

Gal net rei­kė­tų pa­ana­li­zuo­ti sta­tis­ti­ką, ar tik­rai au­to­mo­bi­lių spor­tas yra la­bai ri­zi­kin­gas. Lenk­ty­ni­niai au­to­mo­bi­liai tu­ri sau­gos lan­kus, dir­žus, spe­cia­lias sė­dy­nes, dar yra šal­mai, kak­lo įtva­rai ir net spe­cia­li ap­ran­ga – pra­de­dant apa­ti­niais, bai­giant ba­tais. Ši­tie apa­ti­niai lenk­ty­ni­nin­kams pri­va­lo­mi: tai – marš­ki­nė­liai, kel­nės, ko­ji­nės, po­šal­miai, vai­ruo­to­jams – dar ir pirš­ti­nės. Ne­ga­li su nuo­sa­vo­mis pa­pras­to­mis ko­ji­nė­mis iš­si­ruoš­ti į lenk­ty­nes ( juo­kia­si). Var­žy­bo­se ga­li bū­ti tik­ri­na­ma, ar esi tin­ka­mai ap­si­ren­gęs. Vi­sa­da sa­kiau, kad au­to­mo­bi­lių

spor­tas ga­nė­ti­nai sau­gus, nes rim­tų trau­mų bū­na itin re­tai. Ma­tant, su ko­kia jė­ga ma­ši­nos dau­žo­si, ver­čia­si, tik­rai da­ro­si bai­su, bet au­to­mo­bi­ly­je yra pa­kan­ka­mai sau­gu­mo įran­gos, kad žmonės iš­veng­tų di­de­lių su­žei­di­mų. Gal, jei­gu ver­čian­tis bū­tų iš­du­žę lan­gai, bū­tų ga­lė­ję bū­ti ir rim­tes­nių pa­sek­mių. Bet ne­no­riu spė­lio­ti apie tai, ko ne­bu­vo. Kie­no klai­da, kad pa­ty­rė­te to­kią ava­ri­ją?

Su Be­ne­dik­tu va­žiuo­ja­me jau vi­są se­zo­ną ir tai bu­vo pirmas toks rim­tes­nis įvy­kis. Pa­va­din­ki­me tai eki­pa­žo klai­da... Kiek­vie­no eki­pa­žo in­di­vi­dualus su­si­ta­ri­mas, ar klai­dos da­li­ja­mos „ta­vo – ma­no“, ar įvar­di­ja­ma kaip bend­ra ko­man­dos klai­da. Mū­sų eki­pa­že nė­ra skirs­to­ma „ta­vo“ar „ma­no“. Pa­čio­je pra­džio­je, kai tik pra­dė­jau da­ly­vau­ti Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių ra­lio čem­pio­na­te (aukš­čiau­sio­jo­je ly­go­je), vie­ną se­zo­ną va­žiuo­da­vau su vie­nu vai­ruo­to­ju, ki­tą – su ki­tu. To­dėl bu­vo to­kių pa­siū­ly­mų: „Jei tu klai­dą pa­da­rai, tai – ta­vo at­sa­ko­my­bė, jei aš – ma­no.“To­kiuo­se eki­pa­žuo­se at­si­sa­kau va­žiuo­ti. Bet daž­niau­siai po ava­ri­jų kal­tų ne­ieš­ko: juk dir­bo vi­sa ko­man­da, va­di­na­si, ir klai­da bend­ra. Ra­lis ap­skri­tai yra ko­man­di­nis dar­bas – nė­ra taip, kad vai­ruo­to­jas dir­ba sau, štur­ma­nas – sau, o tech­ni­kai – sau. Vi­si dir­ba drau­ge ir vi­si at­sa­kin­gi, kad dar­bas bū­tų at­lik­tas mak­si­ma­liai ge­rai. Bent jau iš­sia­na­li­za­vo­te se­kun­džių tiks­lu­mu, kas įvy­ko?

De­ta­lių ne­pa­sa­ko­siu, nes tai tu­ri lik­ti eki­pa­žo rei­ka­las ( juo­kia­si). Bet dar ke­lios aki­mir­kos iki vir­ti­mo su­pra­tau, kas bus: kad ne­spė­si­me įva­žiuo­ti į po­sū­kį, kad iš­lėk­si­me iš ke­lio... Man ne­bu­vo jo­kios pa­ni­kos, šo­ko ar bai­mės. Kai ne pir­mus me­tus esi au­to­mo­bi­lių spor­te, tik­rai ži­nai, kaip bū­na... Da­rė­me po­sū­kį, pa­ma­tė­me, kad į jį jau ne­be­tilp­si­me, nu­va­žia­vo­me nuo ke­lio, ten bu­vo me­lio­ra­ci­jos grio­vys, to­dėl at­si­tren­kę į jį ver­t­ė­mės per prie­kį ke­lis kar­tus ir kri­to­me ant šo­no.

Tie­są sa­kant, pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me ver­čiau­si su au­to­mo­bi­liu. Ma­niau, kad yra bai­siau ( juo­kia­si). Be to, ne­bu­vau pra­ra­du­si są­mo­nės, ne­bu­vo jo­kio ryš­kaus skaus­mo. Po ver­ti­mo­si au­to­mo­bi­lis li­ko gu­lė­ti ant Be­ne­dik­to pu­sės, at­bė­gę žmonės at­ver­tė, ir mes sa­vo jė­go­mis iš jo iš­li­po­me. Nors smū­gis iš tie­sų bu­vo ga­na stip­rus, skaus­mą ne iš­kart pa­ju­tau – jau­čiau, kad su­si­tren­kiau, bu­vo lyg sun­kiau kvė­puo­ti, bet, ma­niau, pa­il­sė­siu ir pra­eis. Tik Be­ne­dik­tas ne­nu­ri­mo: „Va­žiuo­jam, pa­tik­rin­sim ta­ve.“ Kaip at­ėjo­te į ši­tą spor­tą? Gal esa­te bai­gu­si ko­kius nors su au­to­mo­bi­liais su­si­ju­sius moks­lus?

Eks­p­rom­tu, nors au­to­mo­bi­liais do­mė­jau­si jau se­niai. Nuo vai­kys­tės nuo­lat va­žiuo­da­vo­me su tė­čiu ste­bė­ti lenk­ty­nių: tė­čio drau­gas Al­man­tas Ga­ruo­lis da­ly­vau­da­vo au­to­k­ro­so var­žy­bo­se, o mes jį pa­lai­ky­da­vo­me. Vė­liau pa­ti pra­dė­jau va­žiuo­ti sla­lo­muo­se, mi­ni ra­liuo­se, ne­kla­si­fi­kuo­to­se (va­di­na­mo­sio­se B ly­gos) var­žy­bo­se. Kai drau­gas su­rin­ko ra­liui tin­ka­mą au­to­mo­bi­lį ir ieš­ko­jo štur­ma­nės, pa­siū­lė pa­ban­dy­ti man. Abiem ti­ko, to­dėl maž­daug pu­san­t­rų me­tų va­ži­nė­jau ne­kla­si­fi­kuo­to ra­lio var­žy­bo­se kaip štur­ma­nė. Vė­liau per­ėjau į aukš­čiau­sią­ją ly­gą ir jau sep­tin­tas se­zo­nas va­žiuo­ju čia. Į Be­ne­dik­to Va­na­go ko­man­dą pir­miau­sia at­ėjau pa­dė­ti įgy­ven­din­ti įvai­rius pro­jek­tus, ta­da per­ėmiau jų val­dy­mą. Vė­liau taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės, kad at­si­sė­dau ša­lia kaip štur­ma­nė.

Šiaip esu bai­gu­si bio­me­cha­ni­ką: Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te Mecha­ni­kos fa­kul­te­te bu­vo to­kia spe­cia­ly­bė – bio­me­cha­ni­kos in­ži­ne­ri­ja. Tai – moks­las apie me­di­ci­nos ir re­abi­li­ta­ci­jos tech­ni­ką – įtva­rų, kom­pen­sa­ci­nės tech­ni­kos po lū­žių ir trau­mų pro­jek­ta­vi­mą bei ga­mi­ni­mą, kū­no da­lių pro­te­za­vi­mą. Tie­siog vi­sa­da ge­rai mo­kė­jau bio­lo­gi­ją, bet bū­ti, tar­ki­me, mo­ky­to­ja tik­rai ne­no­rė­jau. Tuo me­tu ne­bu­vo tiek daug spe­cia­ly­bių, ku­rios man bū­tų pa­ti­ku­sios ir kur bū­tų bu­vu­sios rei­ka­lin­gos ge­ros bio­lo­gi­jos ži­nios. Vis­gi pa­si­rin­ko­te mo­te­riai ne itin ti­piš­ką pro­fe­si­ją.

Tarp kit­ko, mū­sų kur­se dau­gu­ma bu­vo mer­gi­nų ( juo­kia­si). Pa­čio­je pra­džio­je net­gi dir­bau pa­gal pro­fe­si­ją. La­bai no­rė­jau įsi­dar­bin­ti tar­ny­bo­je, ku­ri žen­kli­na ir iš­duo­da lei­di­mus ga­min­ti bei nau­do­ti to­kią įran­gą Lie­tu­vo­je. Vi­lio­jo tai, kad ga­lė­čiau ma­ty­ti vi­sas šios sri­ties nau­jie­nas, ga­lė­čiau pa­dė­ti žmo­nėms. Ka­dan­gi ten rei­kė­jo bū­ti bai­gus dar ir so­cia­li­nį moks­lą, ma­gist­ran­tū­ro­je pa­si­rin­kau stu­di­juo­ti vie­šą­jį ad­mi­nist­ra­vi­mą. Bet lauk­ti dar­bo vie­tos vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je – per il­gai... Kar­tais pa­si­ilg­stu sa­vo pro­fe­si­jos, ta­čiau da­bar taip esu pa­sken­du­si au­to­mo­bi­lių spor­te, kad vis re­čiau pri­si­me­nu, kuo ga­lė­jau tap­ti.

Juo­kia­mės, kad vi­sa mū­sų šei­ma ne­ga­li gyventi be ke­lių ir au­to­mo­bi­lių – ir tė­tis, ir du bro­liai dir­ba šio­je sri­ty­je. O man au­to­mo­bi­lių spor­tas il­gą lai­ką bu­vo tik po­mė­gis. Kad vie­ną die­ną jis taps gy­ve­ni­mo bū­du, tik­rai ne­pla­na­vau. Dar­bu to ne­va­di­nu, nes gy­ve­nu tuo dau­giau nei aš­tuo­nias va­lan­das per die­ną. Tie­siog po­mė­gis vir­to dar di­des­niu po­mė­giu ir ma­no kas­die­ny­be. Juo la­biau kad Be­ne­dik­to ko­man­do­je ne­su vien štur­ma­nė. Tai – la­biau ma­no lais­va­lai­kis. O kas­die­ny­bė­je drau­ge su vi­sa ko­man­da dir­ba­me prie įvai­rių pro­jek­tų, or­ga­ni­zuo­ja­me

„Win­ter Ral­ly“, „Ve­lo­ma­ra­to­ną“. Gir­dė­jau fra­zę, kad gar­bė va­žiuo­ti su Be­ne­dik­tu Va­na­gu – tur­būt gar­siau­siu ir po­pu­lia­riau­siu šių die­nų Lie­tu­vos lenk­ty­ni­nin­ku.

Taip ir yra, bet štur­ma­nų ly­giai taip pat yra ge­riau­sių ir po­pu­lia­riau­sių ( juo­kia­si). Gal kiek pa­si­gir­siu, ta­čiau štur­ma­nų pa­sau­ly­je aš ir­gi tu­riu var­dą, – ne­bu­vo taip, kad ne­tu­rė­da­vau su kuo va­žiuo­ti ar ne­gau­da­vau pa­siū­ly­mų – vi­sa­da rink­da­vau­si iš ke­lių va­rian­tų. Ir vis­gi štur­ma­nas tu­ri pri­si­tai­ky­ti prie vai­ruo­to­jo?

Ma­ny­čiau, kad abu tu­ri tai­ky­tis. Ir man, kaip štur­ma­nei, svar­bu, kad vai­ruo­to­jas bū­tų toks žmo­gus, su ku­riuo ga­lė­čiau bū­ti vie­na­me au­to­mo­bi­ly­je. Ra­lis nė­ra tik vie­na ar dvi var­žy­bų die­nos. Pa­pras­tai iš­va­žiuo­ji bent ke­lios die­nos anks­čiau, nes tu­ri su­si­pa­žin­ti su tra­sa, už­si­ra­šy­ti ją, ap­tar­ti. Be­veik nuo ry­to iki va­ka­ro dvie­se pra­lei­di au­to­mo­bi­ly­je – jei­gu ne­ga­lė­tum bend­rau­ti su žmo­gu­mi ar ne­ga­lė­tum jo pa­kęs­ti, tai bū­tų ne­įma­no­ma.

Kol ne­pra­dė­jau dirb­ti Be­ne­dik­to ko­man­do­je, va­žia­vau su skir­tin­gais vai­ruo­to­jais. Ir tai – ga­na sun­ku, nes kiek­vie­nas vai­ruo­to­jas tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką. Ir kas­kart rei­kia lai­ko, kad su­si­dirb­tum, – ne­ma­žai lenk­ty­nių tu­ri drau­ge nu­va­žiuo­ti, daug tre­ni­ruo­tis, kal­bė­tis, kad vie­nas ki­tu pra­dė­tum pa­si­ti­kė­ti.

Tie­są sa­kant, pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me ver­čiau­si su au­to­mo­bi­liu. Ma­niau, kad yra bai­siau.

Ko­kių sa­vy­bių rei­kia štur­ma­nui – grei­tos re­ak­ci­jos, tiks­laus kal­bė­ji­mo? O gal net mo­kė­ji­mo pa­ty­lė­ti?

Kruopš­tu­mas, nuo­sek­lu­mas, ati­du­mas... Be­ne­dik­tas sa­ko, kad mo­te­rys štur­ma­nės yra kur kas ati­des­nės ir nuo­sek­les­nės nei vy­rai. Štur­ma­no dar­bas nė­ra tik lai­ku, tiks­liai ir rei­kia­mo­je vie­to­je per­skai­ty­ti ste­no­g­ra­mą, ku­ri bu­vo už­ra­šy­ta su­si­pa­ži­ni­mo su tra­sa me­tu. Mes ly­giai taip pat skai­čiuo­ja­me lai­ką, kad tam tik­ru mo­men­tu bū­tu­me tam tik­ro­je vie­to­je, – tu­ri­me skai­čiuo­ti mi­nu­tes,

kur ir ka­da įva­žiuo­ti, ne­pra­va­žiuo­ti, ne­at­si­žy­mė­ti pos­tuo­se per anks­ti ar per vė­lai, ne­gau­ti bau­dų, pa­ruoš­ti do­ku­men­tus, bend­rau­ti su tech­ni­kų ko­man­da, su­si­ra­šy­ti na­mų dar­bus, ką rei­kės pa­da­ry­ti au­to­mo­bi­liui grį­žus...

Bet, kaip sa­kiau, kiek­vie­no­je ko­man­do­je yra skir­tin­ga at­sa­ko­my­bė ir skir­tin­gas dar­bų pa­si­da­li­ji­mas. Tar­ki­me, aš tu­riu nu­si­sto­vė­ju­sią tai­syk­lę: tra­sos su­si­ra­šy­mo me­tu sa­vo ir eki­pa­žo mi­ty­ba rū­pi­nuo­si pa­ti. Pus­ry­čiams, aiš­ku, ko­šė, ba­na­nai. Ta­da iš­va­žiuo­ji su­si­pa­žin­ti su tra­sa, už­si­ra­šy­ti grei­čio ruo­žų, va­di­na­si, be­veik die­ną ar ke­lias nuo ry­to iki va­ka­ro pra­lei­si au­to­mo­bi­ly­je, nes pa­pras­tai su­si­pa­ži­ni­mo gra­fi­kas yra ga­na tiks­lus ir tam tik­ra­me ruo­že tu­ri bū­ti tam tik­ru me­tu: ne­spė­si – ta­vo prob­le­ma. Va­žiuo­ja­me kaip ci­vi­liai žmonės, pa­pras­tu au­to­mo­bi­liu, to­dėl šal­mų ne­rei­kia – ma­ši­no­je yra GPS prie­tai­sas, ku­ris se­ka grei­tį, va­žiuo­ji pa­gal vi­sas ke­lių eis­mo tai­syk­les, va­do­vau­jie­si ke­lio žen­klais. Jei yra lai­ko, su­sto­ji ko­kio­je gra­žes­nė­je vie­to­je už­kąs­ti, jei ne – val­gai tie­siog au­to­mo­bi­ly­je. To­dėl to­kio­mis die­no­mis tin­ka tik leng­vas, skran­džio ne­ap­sun­ki­nan­tis mais­tas. Daž­niau­siai tai bū­na su­muš­ti­nu­kai su juo­da duo­na, vy­tin­ta jau­tie­na, dar ga­ba­liu­kas sū­rio, jo­gur­tai, sū­re­liai, po­mi­do­rai ar ma­ri­nuo­tų agur­kė­lių, bū­na, įsi­de­du į dė­žu­tę. Rim­čiau pa­val­gai tik va­ka­re, kai yra lai­ko.

O var­žy­bų die­no­mis mai­ti­ni­mu rū­pi­na­si jau ko­man­dos va­do­vė. Ry­te aš vis tiek bū­ti­nai su­val­gau ko­šės, ba­na­ną. Ar­ba ke­lis su­muš­ti­nius su juo­da duo­na. Ka­vos ar ar­ba­tos ne­ge­riu – ge­riau van­duo ar sul­tys. Ir šiaip re­tai ge­riu ka­vą, bet var­žy­bų sa­vai­tę jos vi­siš­kai at­si­sa­kau. Ra­lio me­tu jau val­gai tik ta­da, kai at­va­žiuo­ji į ser­vi­są, – per per­trau­ką tu­ri­me pa­ruoš­to šil­to mais­to, daž­niau­siai – viš­tie­nos. Tur­būt esa­te iš­ban­džiu­si ne tik štur­ma­no, bet ir vai­ruo­to­jo vie­tą? Ku­ri la­biau pa­tin­ka?

Aiš­ku, pa­ti vai­ruo­da­vau sla­lo­muo­se, pra­mo­gi­niuo­se ra­liuo­se. Man as­me­niš­kai štur­ma­no vie­ta yra sma­ges­nė. Ir šis vaid­muo lenk­ty­nė­se įdo­mes­nis. Ga­lų ga­le sė­dint lenk­ty­nių au­to­mo­bi­ly­je ne­lie­ka pir­mo ir ant­ro – štur­ma­nas yra ly­gia­ver­tis vai­ruo­to­jui. Net sa­ko, kad kiek­vie­nas štur­ma­nas ga­li bū­ti vai­ruo­to­ju, o vai­ruo­to­jas la­bai re­tai ga­li bū­ti štur­ma­nu. Kaž­kam su­dė­tin­ga sė­dė­ti ša­lia vai­ruo­to­jo ir įver­tin­ti jo re­ak­ci­ją, kaž­ką gąs­di­na grei­tis, ki­tas pra­de­da ana­li­zuo­ti vai­ruo­to­jo veiks­mus ir ne­be­at­lie­ka štur­ma­no dar­bo... Vie­nas bi­čiu­lis vai­ruo­to­jas pa­sa­ko­jo, kaip ban­dė at­si­sės­ti į štur­ma­no vie­tą, bet ne­ga­lė­jo va­žiuo­ti: „Vos ko­kia ma­žiau­sia klai­da, ir aš pra­de­du gal­vo­ti apie tai, kaip da­ry­čiau ki­taip...“Taip nie­ko ne­iš­eis – tu­ri žiū­rė­ti tik į prie­kį. Kaip jū­sų šei­ma ver­ti­na to­kią jū­sų veik­lą?

Vy­ras – fo­to­gra­fas, jis kar­tais va­žiuo­ja į var­žy­bas. Bet pa­sta­ro­sio­se, kai vir­to au­to­mo­bi­lis, ne­bu­vo. La­biau­siai, aiš­ku, iš­gy­ve­na ma­no tė­vai. Po to įvy­kio pir­miau­sia jiems ir ra­šiau, skam­bi­nau pa­sa­ky­ti, kad man vis­kas ge­rai – gy­va ir san­ty­ki­nai svei­ka. Nu­ra­mi­nau, kad ne­si­jau­din­tų. Iš­kart po ava­ri­jos drau­gai man pra­dė­jo siųs­ti žur­na­lis­tų su­kur­tas ant­raš­tes, kaip mes su Be­ne­dik­tu „iš­si­taš­kė­me“, „su­si­ža­lo­jo­me“... Rei­kė­jo tė­vus nu­ra­min­ti, kad klai­din­gų nau­jie­nų ne­pri­si­gau­dy­tų. Juo la­biau kad jie – ne Vil­niu­je, ne ša­lia – gy­ve­na Tel­šiuo­se, tė­čio tė­viš­kė­je. Po kiek­vie­nų lenk­ty­nių pir­miau­sia jiems skam­bi­nu, kad iš­girs­tų ma­ne ir įsi­ti­kin­tų, kad esu gy­va svei­ka. Tė­tis da­bar ne­si­gai­li, kad jus ma­žą ve­žio­da­vo­si lenk­ty­nių žiū­rė­ti?

Kai pra­dė­jau lenk­ty­niau­ti, ar­ti­mie­ji tik­rai ne­si­džiau­gė... Bet tur­būt nai­vu ti­kė­tis, kad da­bar sė­dė­čiau na­mie ir ko­ji­nes megz­čiau, jei net vai­kys­tė­je to ne­da­riau.

Po ava­ri­jos ko­man­dos ko­le­gos lan­kė Ag­nę li­go­ni­nė­je

„Štur­ma­no kei­ti­mas yra vie­nas es­mi­nių po­ky­čių kiek­vie­no lenk­ty­ni­nin­ko ka­rje­ro­je“, – ne­slė­pė lenk­ty­ni­nin­kas Be­ne­dik­tas Va­na­gas, pri­sta­ty­da­mas nau­ją­ją sa­vo štur­ma­nę Ag­nę

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.