P. S.

Zmones - - Zmones -

Al­gis Kriš­čiū­nas. Tiems, ku­rie su mu­mis šian­dien Ir tiems, ku­rie su mu­mis vi­sa­da

Miš­ko tank­mė­je švie­čia šir­de­lė, kas va­ka­rą prieš su­tems­tant ją už­de­ga kaž­kie­no rū­pes­tin­gos ran­kos. Daž­nai pra­ei­nu pro tą vie­tą ir kas­kart ste­biuo­si: štai jau tre­ti me­tai, o ji vis ne­už­gęs­ta. Tik la­bai be­si­il­gin­ti šir­dis tu­rė­tų tiek kant­ry­bės: žie­mą va­sa­rą, ly­jant ar snin­gant, vis su­grįž­ti ir su­grįž­ti. O gal tai ne kant­ry­bė, gal tai vie­nin­te­lis li­kęs džiaugs­mas, liūd­nas džiaugs­mas – pa­bū­ti su tuo, ką la­biau­siai my­lė­jai. Kas ga­lė­tų tiek il­gė­tis? ………………………... Ri­te­rių ro­ma­nuo­se skai­čiau, kad bū­da­vo nuo­ta­kų, iš­ti­ki­mų sa­vo žu­vu­siems jau­ni­kiams iki pat am­žiaus pa­bai­gos, bet tikro­vė­je gy­ve­ni­mas vėl įtrau­kia mus į sū­ku­rį, pra­ra­di­mo skaus­mas pa­ma­žu nu­rims­ta ir tik ret­kar­čiais įsmei­gia sa­vo pei­lį: var­tant nuo­trau­kų al­bu­mą ar te­le­fo­ne ne­ty­čia ra­dus se­ną bran­gią ži­nu­tę. Aš iki šiol ne­no­riu pa­ti­kė­ti, kad kai ku­rie nu­me­riai nie­ka­da ne­be­paskam­bins, ir vis dar ne­tri­nu jų.

Su kiek­vie­nu iš­ei­nan­čiu my­li­mu žmo­gu­mi iš­ke­liau­ja ir da­le­lė ti­kė­ji­mo, kad vis­kas bus ge­rai: ba­by­tė iš­si­ne­šė ma­no vai­kys­tės va­sa­ras, o kla­sės drau­gas – mo­kyk­los per­trau­kų juo­ką. Net Mi­cha­elas Jack­so­nas, nors jo vi­sai ne­pa­ži­no­jau, pa­si­ėmė sa­vo links­miau­sias dai­nas. ………………………... Kas­dien mes tam­pa­me iš­min­tin­ges­ni, bet mai­nais ati­duo­da­me leng­vu­mą. Kas­dien mes esa­me arčiau ry­to­jaus, kur mū­sų ne­be­bus. ………………………... Pa­pa­sa­ko­siu vie­ną emig­ran­tų is­to­ri­ją. Po sky­ry­bų Di­na (var­das pa­keis­tas) pa­li­ko skur­dų kai­mą ir iš­va­žia­vo sve­tur: ne­mo­kė­da­ma kal­bos, pa­si­ry­žu­si dirb­ti bet ką, kad tik sū­nus tu­rė­tų ge­res­nį gy­ve­ni­mą.

Jiems pa­si­se­kė – Di­na ga­vo dar­bą siu­vyk­lo­je, vai­kas žai­dė so­tus ir gra­žiai ap­reng­tas, ir nors jie­du nuo­mo­jo­si tam­sų ankš­tą bu­tu­ką pras­ta­me ra­jo­ne, bu­vo vi­sai lai­min­gi.

Pra­bė­go ke­le­ri me­tai, bet Di­na li­ko vie­ni­ša, kalba truk­dė su­si­ra­sti drau­gių, to­dėl jau­tė­si sve­ti­ma šio­je ša­ly­je. Va­ka­rais sė­dė­da­vo prie te­le­vi­zo­riaus klau­sy­da­ma ne­su­pran­ta­mų se­ria­lų, o jei ap­im­da­vo liū­de­sys, pa­žvelg­da­vo į sū­nų, ir vis­kas vėl įgau­da­vo pras­mę. Kol at­si­ti­ko ne­lai­mė. Pa­ma­čiau tai per lan­gą: prie jū­ros bū­ria­vo­si mi­nia, žmonės mo­ja­vo ran­ko­mis ir te­le­fo­nais, o per plia­žą link mies­te­lio skuo­dė mer­gai­tė: „Vai­kas nu­sken­do!“

Jį gai­vi­no, kol at­va­žia­vo me­di­kai, bet jau bu­vo per vė­lu, gel­bė­to­jas iš au­to­mo­bi­lio at­ne­šė pa­klo­dę, mi­nia trum­pam pra­si­sky­rė, pa­lik­da­ma au­dek­lu už­deng­tą kau­bu­rė­lį ant smė­lio.

Sto­vė­jau prie lan­go vis dar ne­ga­lė­da­mas pa­ti­kė­ti, ta­da pa­ma­čiau iš mies­te­lio at­sku­ban­čią mo­te­rį. Ji bė­go per karš­tą smė­lį, per iš­tuš­tė­ju­sį plia­žą, šim­tą il­giau­sių sa­vo gy­ve­ni­me met­rų. Pa­ke­liui pa­mes­da­ma ba­su­tes, ran­ki­nę, ji bė­go link žmo­nių, užs­to­ju­sių ne­lai­mę, ir Di­na dar ne­ži­no­jo, ką ras, bet li­kus ke­liems žings­niams pa­ma­tė pa­klo­dę ir su­sto­jo. Ta­da su­klu­po tar­si su­lė­tin­ta­me ki­ne. Ir stai­ga prat­rū­ko aša­ros. Ver­kiau, įkniau­bęs vei­dą į pa­gal­vę, stau­giau iš skaus­mo, nes trum­pą aki­mir­ką pa­ju­tau, ką jau­čia šir­dis, ne­te­ku­si vai­ko, ir ta aki­mir­ka at­ro­dė ne­pa­ke­lia­ma.

Vis­kas bus ge­rai, me­la­vo ma­no pro­tas, gal li­ki­mas tu­rė­jo ge­res­nį pla­ną, gal iš te­nai, iš to­li­mo aukš­to dan­gaus, ma­ty­ti, kad ši die­na yra kaž­ko­kia svar­bi ry­to­jaus de­ta­lė.

Bet ne­ti­kė­jau tuo. Gal­vo­jau apie pa­klo­de už­deng­tą kau­bu­rė­lį, ku­ria­me til­po vi­sa mo­ti­nos mei­lė; gal­vo­jau apie Di­ną, sė­din­čią tuš­čia­me bu­te, nak­ties tam­so­je žiū­rin­čią į sa­vo su­sto­ju­sį gy­ve­ni­mą. Apie mū­sų gy­ve­ni­mus, ku­rie ka­da nors taip pat su­stos. ………………………... Tai nu­ti­ko prieš sa­vai­tę. Da­bar, kai tru­pu­tį atslū­go siau­bas, imu su­pras­ti gi­les­nius da­ly­kus. Ei­nu pa­lei jū­rą – bangos į kran­tą, mė­nu­lis pro de­be­sis – vis­kas taip pat, kaip mi­li­jo­nus me­tų iki šiol, vis­kas taip pat, kaip ry­toj. Tik aš bū­siu kitoks. La­biau my­lė­siu tuos, ku­riuos ga­liu my­lė­ti šian­dien. Ir bū­siu dė­kin­gas tiems, ku­riuos ga­lė­jau my­lė­ti va­kar.

Al­gis KRIŠ­ČIŪ­NAS Me­ni­nin­kas

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.