Ri­ta Vers­lo­vie­nė ir Au­re­li­jus Glo­bys Ves­tu­vės – dar po de­vy­nio­li­kos me­tų?

Dar 19 me­tų. Tiek li­ko iki gi­ta­ris­to Au­re­li­jaus GLOBIO (50) ir jo my­li­mo­sios vers­li­nin­kės Ri­tos VERSLOVIENĖS (55) ves­tu­vių. Bū­tent taip ir rei­kia skai­čiuo­ti, nes prieš še­še­rius me­tus su­si­ėju­si pora sa­ko ves­tu­ves kel­sian­ti po kar­tu pra­gy­ven­to ket­vir­čio amž

Zmones - - Zmones - DAIVA KAIKARYTĖ ir GRE­TA SKARAITIENĖ (nuo­trau­kos)

Iš tie­sų nie­ko tik­rin­ti jie­dviem ne­be­rei­kia, ir tai jus­ti lan­kan­tis erd­viuo­se, šur­mu­lio ku­pi­nuo­se jų na­muo­se Vil­niu­je. Net sun­ku nu­sa­ky­ti, kas tą šur­mu­lį ke­lia, nes na­muo­se – tik jie­du, jau daug me­tų Ri­tos de­ši­nio­ji ran­ka na­mų ūky­je – iš­ti­ki­mo­ji po­nia Ni­jo­lė, į sve­čius už­su­kęs 27-erių Ri­tos sū­nus Po­vi­las, bet jis tik­rai ne­triukš­mau­ja. Gal tie­siog čia gy­ve­na... džiaugs­mas?

Au­re­li­jus la­bai tiks­liai pa­sa­ko, kiek lai­ko juo­du su Ri­ta pa­žįs­ta­mi. Skai­čiuo­ti leng­va, nes su­si­ti­ko per jos gim­ta­die­nį, rug­pjū­čio 15 die­ną. Drau­gės už­sa­kė gar­sų gi­ta­ris­tą, kad gim­ta­die­nio ry­tą su­dai­nuo­tų se­re­na­dą po su­kak­tu­vi­nin­kės lan­gu. Vy­rą su­ža­vė­jo už­si­mie­go­ju­si Džul­je­ta su pi­ža­ma, nuo­sta­bą ji mik­liai nu­vi­jo nuo vei­do ir ar­ti­stą bei drau­ges pa­kvie­tė į vi­dų šam­pa­no.

Ri­ta prieš dau­giau nei me­tus bu­vo ta­pu­si naš­le, Au­re­li­jui ėjo šeš­ti vien­gun­gys­tės me­tai po sky­ry­bų, tad mu­zi­ka ne­su­ti­ko jo­kių kliū­čių tuos du žmo­nes su­ves­ti drau­gėn. Į Ri­tos na­mus at­ke­lia­vo for­te­pi­jo­nas, gi­ta­ros, mu­ša­mie­ji, čia nuo­lat vyks­ta rep­e­ti­ci­jos – mo­te­ris lai­min­ga, nes mu­zi­ką vi­suo­met mė­go.

O Au­re­li­jus, gy­ve­ni­me at­si­ra­dus Ri­tai, pra­dė­jo pil­dy­ti sa­vo sva­jo­nes. Tas, ku­rias tu­ri nuo jau­nys­tės, bet vis ati­de­di, nes rei­kia įsi­tvir­tin­ti dar­be, ap­rū­pin­ti šei­mą. Su me­tais bė­gi vis grei­čiau, bet tos ber­niu­kiš­kos sva­jo­nės tols­ta dar la­biau. Pa­ga­liau štai dve­ji me­tai vie­na sva­jo­nių – ga­ra­že. „Har­ley-Da­vid­son“– toks Au­re­li­jaus sva­jo­nės var­das, iki tol mo­to­cik­lą jis pa­lies­da­vo ne­bent prie­šo­kiais pas drau­gus.

„Ri­ta yra vi­sų ma­no sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mas. Mes abu vie­nas ki­tam lei­džia­me jas pil­dy­ti“, – tei­gia Au­re­li­jus.

Mo­to­cik­lu mė­gau­ja­si ne jis vie­nas – ži­no­ma, Ri­ta sė­da už nu­ga­ros ir abu le­kia, pa­vyz­džiui, į pa­mėg­to pa­de­lio tre­ni­ruo­tes ar pa­pie­tau­ti kur to­lė­liau už mies­to ža­vin­go­je vie­to­je.

„Iš pra­džių bi­jo­jau, o dar ir sė­dė­ti tin­ka­mai ne­mo­kė­jau, bet da­bar vis­kas se­ka­si pui­kiai – pa­sta­rą­jį kar­tą vos ne­už­mi­gau va­žiuo­da­ma, – juo­kia­si Ri­ta. – Man sma­gu, kad mu­du su Au­re­li­ju­mi vis­ką da­ro­me kar­tu: va­žiuo­jam, spor­tuo­jam, ba­lia­vo­jam. Tarp mud­vie­jų – drau­gys­tė ir pa­si­ti­kė­ji­mas. Ge­ra bū­ti kar­tu ty­lo­je net su­si­py­kus! Bet su­si­pyks­ta­me ne­bent pus­va­lan­džiui. Mes ne­ri­bo­ja­me vie­nas ki­to lais­vės, ta­čiau jei ži­nau, kad Au­re­li­jus yra na­mie, o aš mer­gai­čių va­ka­rė­ly­je su drau­gė­mis, nuo­šir­džiai no­ri­si sku­bė­ti pas jį.“

„Su­tik­ti tin­ka­mą ant­rą­ją pu­sę – tar­si lai­mė­ti auk­so puo­dą“, – pa­ten­kin­tas Au­re­li­jus.

Iki su­si­ti­ki­mo abu bu­vo su­si­kū­rę sa­vo ma­te­ria­lius gy­ve­ni­mus, bet ga­na sklan­džiai juos su­lie­jo į vie­ną.

„Ku­ris pas ku­rį ke­lia­si, su­ta­rė­me be st­re­so. Ri­ta la­bai pri­si­ri­šu­si prie sa­vo na­mų, tad man te­ko džen­tel­me­niš­kai nu­si­leis­ti. Ma­no na­mą nu­spren­dė­me iš­nuo­mo­ti. Vy­riš­kas oru­mas šiek tiek su­dre­bė­jo – juk tai man rei­kė­jo kel­tis pas mo­te­rį! Ta­čiau sa­vo at­ėji­mu mo­te­riai pa­ro­dai, kad esi tam pa­si­ry­žęs ir dėl jos kei­ti gy­ve­ni­mą. Ne­už­ten­ka žo­džio „my­liu“– tu­ri tai įro­dy­ti ir veiks­mais“, – sam­pro­tau­ja Au­re­li­jus Glo­bys.

Dvi­de­šimt dve­jų sū­nus Ro­kas ne­prieš­ta­ra­vo, kad tė­vas pra­dė­tų nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą. O Ri­tos sū­nui Po­vi­lui, ku­ris ta­da dar gy­ve­no su ja, jųd­vie­jų drau­gys­tė kė­lė šyp­se­ną – Ri­ta ir Au­re­li­jus pra­džio­je šiek tiek dro­vė­jo­si.

„Jie tai­kė­si prie ma­no jaus­mų ir po­žiū­rio. Bet man svar­bu, kad ma­ma bū­tų lai­min­ga, o bū­tent tai ma­čiau. Tad man ge­rai. Au­re­li­jus nė­ra vi­siš­kas me­ni­nin­kas – jis ūkiš­kas, tai ly­gus var­žo­vas šiai mo­te­riai, juk vie­nam sen­ti ne­si­no­ri“, – kalba Po­vi­las ir pra­juo­ki­na ma­mą tuo sa­vo „šiai mo­te­riai“.

Au­re­li­jaus ūkiš­ku­mas pra­ver­tė, kai jis pri­si­jun­gė prie Ri­tos vers­lo, – 12 me­tų Prei­lo­je ji nuo­mo­ja pen­kis apar­ta­men­tus „Pi­lė­ja“. Pora į pa­jū­rį iš­va­žiuo­ja vi­sam šil­ta­jam se­zo­nui, o ten tik spėk suk­tis – tu­rin­tys to­kį vers­lą ži­no, kad vi­suo­met yra ką veik­ti po kiek­vie­nų po­il­siau­to­jų vie­š­na­gės.

„Prei­lo­je pjau­nu, lais­tau žo­lę, pri­žiū­riu na­mus – juk daž­nai tai lem­pu­tė per­de­ga, tai čiau­pas su­gen­da ar ra­dia­to­rius. Na ir kas, kad tu­riu sau­go­ti ran­kas, – juk pir­miau esu vy­ras, o tik pas­kui – mu­zi­kan­tas. Be to, šiais lai­kais pil­na pui­kių įran­kių. Kas per vy­ras, jei ne­su­ge­bi pa­keis­ti lem­pu­tės, įkal­ti vi­nies ar pa­ka­bin­ti pa­veiks­lo, su­tvar­ky­ti in­ter­ne­to ar at­suk­ti su­pu­vu­sios tvo­ros len­tos ir pri­suk­ti nau­jos, – su to­kiu nie­kas ne­no­rė­tų drau­gau­ti. To net ne­lai­kau dar­bais, tai pa­pras­tos smulk­me­nos“, – sa­ko Au­re­li­jus.

„Prei­lo­je ge­ra bū­ti – rit­mas pa­pras­tes­nis nei Vil­niu­je, lė­tas lyg upės tėk­mė ar ša­lia esan­čių ma­rių rai­bu­lia­vi­mas, su­si­lie­ji

Ku­ris pas ku­rį ke­lia­si, su­ta­rė­me be st­re­so. Ri­ta la­bai pri­si­ri­šu­si prie sa­vo na­mų, tad man te­ko džen­tel­me­niš­kai nu­si­leis­ti.

su gam­ta. Ten ne­rei­kia nei ma­ni­kiū­ro, nei šu­kuo­se­nos. Kaip to­kia pa­tin­ku Au­re­li­jui? Aš jam pa­tin­ku ir be šu­kuo­se­nos“, – kva­to­ja Ri­ta.

Su­kan­tis Prei­lo­je mu­zi­ka nuo po­ros ne­nu­tols­ta – ir „Pi­lė­jos“po­il­siau­to­jai ga­li mė­gau­tis va­ka­rais te­ra­so­je vyks­tan­čio­mis Au­re­li­jaus rep­e­ti­ci­jo­mis. Kas­met jis su bend­ra­min­čiais sa­vai­tei su­bu­ria sa­vo­tiš­ką mu­zi­kų sto­vyk­lą ir Kur­šių ne­ri­jos bend­ruo­me­nei su­ren­gia ke­lis ne­mo­ka­mus kon­cer­tus Juod­kran­tė­je, Liud­vi­ko Rė­zos kul­tū­ros cent­re, Ni­dos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čio­je.

Nuo gy­ve­ni­mo Prei­lo­je ne­nu­to­lęs ir Ri­tos sū­nus. Po­vi­las su bend­ra­min­čiais yra įkū­ręs dra­bu­žių pre­kės ženk­lą „My­liu Ni­dą“, ša­lia ta­ko į cent­ri­nį Ni­dos plia­žą – ka­vi­nę „Zui­kio dar­žas“. Pra­ėju­si va­sa­ra „Zui­kio dar­žui“bu­vo ket­vir­ta.

„Tai dau­giau nei ka­vi­nė – tai lais­vų žmo­nių ju­dė­ji­mas, gy­ve­ni­mo bū­das. Prieš ket­ve­rius me­tus va­žia­vau į Ni­dą su min­ti­mi pa­dir­bė­ti, o bi­čiu­lis pa­siū­lė kar­tu iš­si­nuo­mo­ti miš­ke na­mu­ką ir ga­min­ti ką nors gar­daus. La­bai tuo džiau­giuo­si – va­sa­rą dirb­ti Ni­do­je ge­ra. Aiš­ku, kol įsi­siū­buo­ja se­zo­nas, la­biau po­il­siau­ji, nei dir­bi, pas­kui ku­rį lai­ką bū­ni su­sier­zi­nęs, nes krū­vis vis di­dė­ja, o ta­da net pa­jun­ti ma­lo­nu­mą, nes su­ge­bi lai­ky­tis dis­ci­p­li­nos. Mū­sų ta­me miš­ko ra­jo­ne prie ko­pų – ke­lias­de­šimt žmo­nių, be „Zui­kio dar­žo“, dar yra pus­ry­čių ba­ras „Sehr Schön“, kas vo­kiš­kai reiš­kia „la­bai gra­žu“, ba­ras-res­to­ra­nas „Zen­ta“– pui­ki bend­ruo­me­nė, ku­rios da­li­mi tam­pa ir at­vy­kę tik pa­il­sė­ti“, – pa­sa­ko­ja Po­vi­las.

Ri­ta ir Au­re­li­jus vyks­ta pas jį su­val­gy­ti Ne­rin­go­je jau pa­gar­sė­ju­sios pi­cos su rū­ky­ta skumb­re ir ka­ra­me­li­zuo­tais svo­gū­nais. „Zui­kio dar­že“kros­ny­je ke­pa­mas pi­cas iš eko­lo­giš­kų mil­tų pa­mė­go net tie, ku­rie bu­vo nu­si­sta­tę prieš to­kį val­gį. Ge­ra ka­va, pran­cū­ziš­ki svies­ti­niai ra­ge­liai, gra­no­la, sa­lo­tos iš vie­nos pa­jū­rio ūki­nin­kės – Po­vi­las di­džiuo­ja­si įsi­lie­jęs į pa­sau­li­nį slow fo­od ju­dė­ji­mą, ku­rio at­sto­vai ver­ti­na ne­to­lie­se už­au­gin­tus, pa­ga­min­tus pro­duk­tus, mė­gau­ja­si svei­ku mais­tu. Vai­ki­nas bu­vo pra­dė­jęs stu­di­juo­ti eko­no­mi­ką, bet ją iš­stū­mė po­trau­kis vir­tu­vei. La­biau ne pats mais­tas, o su juo su­si­ju­si fi­lo­so­fi­ja. Iš­lė­kė pa­slap­čių sem­tis į vie­ną Ita­li­jos uni­ver­si­te­tą „Uni­ver­si­ty of Gast­ro­no­mic Scien­ce“, pas­kui prak­ti­ką at­li­ko „Mi­che­lin“žvaigž­du­tė­mis be­si­pui­kuo­jan­čiuo­se res­to­ra­nuo­se.

Po­vi­las ne tik Ni­do­je sė­ja ki­to­kį po­žiū­rį į mais­tą – ga­li­ma sa­ky­ti, aukš­tyn ko­jo­mis ap­ver­tė ir ma­mos bei jos my­li­mo­jo mi­ty­bos įpro­čius. Ri­ta ir Au­re­li­jus prieš po­rą me­tų be­veik at­si­sa­kė mė­sos. Ne­ta­po už­kie­tė­ju­siais ve­ge­ta­rais, jei pa­si­tai­ko ūki­nin­ko rū­pes­tin­gai pa­ruoš­tos mė­sy­tės – mie­lai pa­si­vai­ši­na, bet pa­tys nu­ste­bo at­ra­dę nau­jų ne­mė­siš­kų pa­tie­ka­lų, sko­nių ir su­pra­to, kad to už­ten­ka pa­si­so­tin­ti. Tad mais­tas šiuo­se na­muo­se ne­pra­ra­dęs sak­ra­laus tau­ru­mo, ge­le­ži­nė tra­di­ci­ja – sek­ma­die­nio pie­tūs su vi­sais šeimos na­riais ir net su­gu­ž­ėju­siais drau­gais. Gal tik­rai grei­čiau tų ves­tu­vių rei­kė­tų? „Gir­dė­jau ku­ni­gą Ri­čar­dą Do­vei­ką sa­kant, jog vie­na sky­ry­bų prie­žas­čių – kad žmonės la­biau su­si­tel­kia į pa­čias ve­dy­bas, o ne į san­ty­kius. Mu­du su Ri­ta su­si­tel­kę į pa­sta­ruo­sius“, – Au­re­li­jaus žo­džiai už­tik­rin­tai su­si­lie­jo su na­mus už­pil­džiu­sia nau­ja jo kom­pak­ti­nės plokš­te­lės me­lo­di­ja.

Sa­vait­ga­lio tra­di­ci­ja – pie­tūs ir pir­tis, po ku­rios ge­ra įšok­ti į kie­me įreng­tą ba­sei­ną

Au­re­li­jus pri­si­pa­žįs­ta, kad prieš kraus­tan­tis pas my­li­mą­ją, la­bai pri­si­ri­šu­sią prie sa­vo na­mų, oru­mas šiek tiek su­dre­bė­jo, bet to­kiu žings­niu juk pa­ro­dai mo­te­riai, kad esi ryž­tin­gai nu­si­tei­kęs dėl at­ei­ties kar­tu

Ri­tos sū­nus Po­vi­las prieš po­rą me­tų pa­kei­tė šeimos mi­ty­bos įpro­čius – mė­są be­veik iš­stū­mė van­de­nų gė­ry­bių ir dar­žo­vių pa­tie­ka­lai

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.