At­si­ke­liu ir va­rau. Man – tik 62-eji

„Jau bu­vau vi­sus sa­vo gy­ve­ni­mo fai­lus už­da­riu­si. O da­bar tu­riu nau­ją ro­ma­ną! Tik pa­gal­vo­ki­te: man 62 me­tai, o ma­ni­mi kaž­kas do­mi­si. Ir – ne šiaip sau do­mi­si... Tai gal aš ga­liu ir ki­toms mo­te­riš­kėms įkvėp­ti vil­ties, kad gy­ve­ni­mas po 60-ies ne­si­bai­gia?“– p

Zmones - - Ant Bangos - JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Kny­gą pra­de­da­te nuo to, kad jū­sų vai­kams toks pa­va­di­ni­mas pa­si­ro­dė itin bjau­rus. „Net smir­da“, – pa­sa­kė kaž­ku­ris. Ta­čiau jū­sų nuo­mo­nės tai ne­pa­kei­tė...

Ma­nau, žmonės, ku­rie ra­šo au­to­biog­ra­fi­ją, yra la­bai su­si­reikš­mi­nę. To­dėl vi­sai ne­no­rė­jau, kad ši­ta kny­ga bū­tų lyg ko­kios su­si­reikš­mi­nu­sios bo­bel­kos ra­ši­nė­lis. Juo la­biau kad pa­sta­ruo­ju me­tu at­si­ra­do itin keis­tų au­to­biog­ra­fi­jų... Pa­vyz­džiui, po­nios Kil­di­šie­nės. Ži­no­ma, aš to­li gra­žu ne­pa­ty­riau tiek, kiek ji: nei Ang­li­jo­je fab­ri­ke dir­bau, nei tiek daug ger­bė­jų tu­rė­jau... Bet ka­dan­gi pa­va­di­ni­mas „At­vi­rai“jau už­im­tas, o nie­ko ge­res­nio ne­su­gal­vo­jau, tai pri­si­mi­niau, ką apie ma­ne nuo­lat sa­ky­da­vo vie­nas ar­šus ne­ger­bė­jas. Jis ar ji, ne­ži­nau, yra pa­va­di­nęs ma­ne viš­ta stri­me­lės gal­va. Pui­kiai ti­ko au­to­biog­ra­fi­jai! Tie­sa, ne­se­niai per­skai­čiau apie sa­ve dar vie­ną ko­men­ta­rą – „ta žy­del­ka plo­na Pi­no­kio no­si­mi ir ta­ra­ko­no aki­mis“. Pa­va­di­ni­mas nau­jai kny­gai bū­tų gal ir il­go­kas, bet ne­sa­kau, kad ka­da nors ne­pa­si­nau­do­siu ( juo­kia­si).

Be to, žo­dis „viš­ta“lie­tu­vei mo­te­riai tai­ko­mas itin daž­nai: mus nuo­lat va­di­na viš­to­mis. Jei tu – na­mų šei­mi­nin­kė, tai esi viš­ta prie puo­dų, jei pra­si­mu­š­ei į vi­suo­me­nę, tuoj kas nors pa­ko­men­tuos „ ot nag­la viš­ta!“ Kaip pa­siek­ti to­kią bū­se­ną, kad bū­tų „dzin“, ką ki­ti apie ta­ve pa­sa­kys ar pa­gal­vos?

Tai at­ei­na su am­žiu­mi, au­gan­čiu pa­si­ti­kė­ji­mu sa­vi­mi. Ir su dau­gy­be ne­ma­lo­nių ata­kų. Juk jei­gu daug kar­tų per­ser­gi ta pa­čia li­ga, il­gai­niui įgy­ji imu­ni­te­tą. Se­niai ži­nau, kad vos tik ma­no fi­zio­no­mi­ja pa­si­ro­dys in­ter­ne­te, tuoj pat at­si­ras ko­kia 90 pro­cen­tų ko­men­tuo­to­jų, ku­riems da­ro­si blo­ga nuo ma­no pa­var­dės, nuo ma­no no­sies... Na, blo­ga tai blo­ga – tie­siog pri­pra­tau prie to. Man da­bar jau nei skau­da, nei pik­ta. Net ne­be­juo­kin­ga. Tie­siog – tas pats. To­dėl toks kny­gos pa­va­di­ni­mas – pa­ma­lo­ni­ni­mas tų, ku­rie ma­nęs ne­mėgs­ta: gal net­gi jie pirks ma­no kny­gą, nes ras bend­ra­min­tę – sa­vęs aš ir­gi ne­mėgs­tu.

Ko­dėl?!

No­rė­čiau bū­ti ki­tas žmo­gus. No­rė­čiau ne­si­blaš­ky­ti gy­ve­ni­me tiek, kiek blaš­kau­si. Man la­bai pa­tin­ka sta­bi­lūs žmonės: kas pa­si­ren­ka moks­li­nę ka­rje­rą ir lai­ko­si vie­nos va­gos, kas ky­la vi­są gy­ve­ni­mą, daug pa­sie­kia ir se­na­tvės su­lau­kia ra­mūs, san­tū­rūs. Bet man taip nie­ka­da ne­bu­vo ir ne­bus. Ma­no gy­ve­ni­me pro­jek­tas pra­si­de­da ir bai­gia­si, vėl nau­jas pra­si­de­da ir vėl bai­gia­si. Taip yra ir dar­buo­se, ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Vie­nin­te­lis pro­jek­tas be pa­bai­gos – vai­kai. O vi­si dar­bai, veik­la, žmonės – at­ėjo, pa­ki­lo, nu­si­lei­do, iš­ėjo.

Dau­gu­ma Lie­tu­vos mo­te­rų, bū­da­mos to­kio am­žiaus, apie jo­kias nau­jas pa­žin­tis ir ro­ma­nus nė ne­sva­jo­ja. Iš kur tu­ri­te tiek drą­sos vėl at­ver­ti šir­dį?

Pa­va­sa­ris ga­li bet ka­da at­ei­ti! Kar­tais jis ne­pa­si­bel­džia, kai tau aš­tuo­nio­li­ka, bet ne­ti­kė­tai ga­li at­ei­ti, kai tau 62-eji. Ir jam to ne­už­drau­si! Ži­no­ma, jei ta­vo akys už­ge­su­sios, pa­va­sa­ris var­gu ar at­eis...

Šį­kart tie­siog su­ti­kau žmo­gų ir tą pa­čią aki­mir­ką su­vo­kiau: „Oho...“Tie­sa, nuo to su­vo­ki­mo iki ro­ma­no pra­džios pra­ėjo la­bai daug lai­ko. Įro­dy­ta, kad žmo­gus sau skir­tą part­ne­rį pa­ma­to ir at­pa­žįs­ta vos per tris de­šim­tą­sias se­kun­dės. Aiš­ku, kai bio­lo­gi­nis laik­ro­dis tik­si, o tas ta­vo žmo­gus kaip ne­at­ei­na, taip ne­at­ei­na – su­vei­kia ins­tink­tas: „Ai, imam bent ši­tą. Bus ge­rai...“Pai­mi, nes amžius jau ne­be jau­nik­lės, nes vai­kų no­ri, nes drau­gės vi­sos jau iš­te­kė­ju­sios... Pa­pras­tai to­kiais at­ve­jais sky­ry­bų ne­iš­veng­si. Bet ne­gi tu­rė­jau sė­dė­ti ir lauk­ti to sa­vo vie­nin­te­lio net iki 62 me­tų?!

No­ri­te pa­sa­ky­ti, kad pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me iš tie­sų įsi­my­lė­jo­te? Kad tik da­bar pa­ga­liau su­ti­ko­te tą vie­nin­te­lį?

Ne, įsi­my­lė­ju­si bu­vau ne sy­kį. Bet bu­vo

gal tik du kar­tai gy­ve­ni­me, kai pa­ma­čius žmo­gų pa­są­mo­nė su­vo­kė: o Die­ve, juk tai JIS! Ne­įma­no­ma net ap­sa­ky­ti, kas ta­da at­si­tin­ka, – tie­siog ži­nai, kad tai yra žmo­gus, ku­rio ieš­ko­jai, lau­kei. Nė su vie­nu vy­ru ne­bu­vo to­kio jaus­mo. Mes la­bai daž­nai pra­de­da­me ro­ma­ną ar iš­te­ka­me ne iš be­ga­li­nės mei­lės, o dėl vi­sai ki­tų prie­žas­čių – iš vie­na­t­vės ar no­ro tu­rė­ti vai­ką. Abi ma­no san­tuo­kos ne­bu­vo lai­min­gos, nė vie­no­je ne­si­jau­čiau ka­ra­lie­ne. Tai­kiau­si, de­ri­nau­si... Bet kai la­bai tai­kai­si, grei­tai pa­vargs­ti. Te­kė­jau pir­mą kar­tą, nes man jau bu­vo 28-eri. Ar dar tu­rė­jau lai­ko lauk­ti? Ar tai bu­vo mei­lė? Ne­ži­nau, nes kai sė­di pri­plė­ku­sio­je tro­bo­je, o at­jo­ja prin­cas ir sa­ko – va­žiuo­jam, ar­gi žiū­ri, ko­kio ly­gio tas prin­cas? Svar­bu – va­žiuo­jam! Pas­kui ant­ra san­tuo­ka ir ant­ros sky­ry­bos. Ir vi­sai ne­svar­bu, kad pa­ti nu­spręs­da­vau skir­tis, – ne­lai­min­gos san­tuo­kos su­gniuž­do mo­te­rį. Pas­kui bu­vo de­šimt me­tų sun­kios tė­vų slau­gos, jų ir se­sers mir­tys, ga­liau­siai dar ir vai­kai už­au­gę pa­li­ko liz­dą. Gal ir ga­lė­jau ap­si­mes­ti, kad man vis­kas ge­rai, bet taip ne­bu­vo. Bu­vau mo­ra­liš­kai su­žlug­dy­ta sky­ry­bų, vie­na­t­vės. Net akių į jo­kį vy­rą ne­ga­lė­jau pa­kel­ti. „Man jau vis­kas“, – lai­do­jau sa­ve. Ta­da tik tas des­pe­ra­tiš­kas žings­nis su­si­ra­sti drau­gą in­ter­ne­te – iš es­mės bet ko­kį, kad tik ne­bū­čiau vie­na, – iš­gel­bė­jo iš juo­džiau­sios dep­re­si­jos. Ačiū, nes jis ma­ne iš­gy­dė nuo dau­gy­bės komp­lek­sų, aš iš­si­tie­siau ir ta­da kiau­liš­kai jam pa­sa­kiau – vi­so ge­ro.

Be­je, bū­nant su juo gi­mė ir pir­mo­ji sa­vi­gal­bos kny­ga „Ne bo­bų va­sa­ra“. Vie­nas iš svar­biau­sių mo­ty­vų ra­šy­ti man bu­vo Lie­tu­vos mo­te­rys už­ge­su­sio­mis aki­mis. Ma­čiau, kad joms ne­pa­de­da už­sie­nie­tiš­kos sa­vi­gal­bos kny­gos, nes tai – ki­to­kia pa­tir­tis, kitoks mąs­ty­mas, ki­to­kios ga­li­my­bės. O aš sa­vo kny­go­se no­riu joms pa­ro­dy­ti, kad ne vien pi­ni­gai le­mia lai­min­gą gy­ve­ni­mą. Taip, pi­ni­gai svar­bu, bet akys ne­tu­ri bū­ti už­ge­su­sios tik dėl to, kad jų trūks­ta. Pa­čios sa­ve esa­me už­da­riu­sios, pa­slė­gu­sios po ak­me­niu. Nes pir­miau­sia mus už­da­rė ag­ra­ri­nė vi­suo­me­nė (bo­bos vie­ta prie pe­čiaus ar bul­vių lau­ke), pas­kui mus už­da­rė Ta­ry­bų Są­jun­ga ir ga­liau­siai – lau­ki­nė ne­pri­klau­so­my­bė, ku­rią įgi­ję ne­tu­ri­me nei dar­bo, nei pi­ni­gų. Ne­pri­klau­so­my­bė ne mums – ji jau ki­tai kar­tai. Tos trau­mos ko­ne vi­sus ma­no kar­tos ir net ge­ro­kai jau­nes­nius žmo­nes pri­len­kė prie že­mės. Ska­re­lių gal ir ne­už­si­ri­ša­me, bet sie­lo­je ta ska­re­lė už­riš­ta, to­dėl ir jau­čia­mės ne­lai­min­gos, nie­kam ne­rei­ka­lin­gos, vie­ni­šos nuo ko­kios ke­tu­rias­de­šim­ties. Vil­niu­je gal mo­te­riš­kės dar žvit­res­nės, bet pro­vin­ci­jo­je vi­sai liūd­na.

Ge­ra jums kal­bė­ti ir įsi­my­lė­ti, kai vy­rai ap­link bū­riais laks­to...

Oi, nie­kas čia ap­link ma­ne ne­laks­to. Tie­siog ne­sė­džiu ant so­fu­tės prie te­le­vi­zo­riaus. Iš jo tik­rai joks vy­ras ne­iš­lips – ši­tai ga­liu pa­ža­dė­ti. Bet jei­gu iš­ei­si iš na­mų, sė­si į au­to­bu­są ir nu­va­žiuo­si į eks­kur­si­ją ar bent nu­ei­si į ko­kį mu­zie­jų Vil­niu­je, tik­rai su­tik­si nau­jų žmo­nių. Jei nu­ei­si į bi­b­lio­te­ką, ki­ną – vis tiek kas nors at­si­ras.

Pui­kiai ži­nau, kaip jau­čia­si vie­ni­ša mo­te­ris liūd­no­mis aki­mis. Į ka­vi­nę nu­ei­ti bi­jo, nes ten – tik jau­ni. Į ki­ną nu­ei­ti bi­jo – kaip čia vie­na ei­siu... Aš tų bai­mių ir­gi tu­rė­jau: at­ei­da­vau į ki­ną pa­vė­la­vu­si, kad nie­kas ne­ma­ty­tų, jog Va­na­gai­tė vie­na. Nu­si­pirk­da­vau bi­lie­tą sė­dė­ti kur pa­kraš­ty, įslink­da­vau, jau kai švie­sas iš­jun­gia, ir dar prieš įjun­giant iš­sliū­kin­da­vau. Ar­gi tai – ne ne­są­mo­nė?! Jau ke­lin­ti me­tai va­ži­nė­ju į su­si­ti­ki­mus pro­vin­ci­jo­je – ma­tau, kad mo­te­rys iš­ei­na bent su ma­žy­te ki­birkš­tė­le aky­se. Kai ku­rios įsi­drą­si­nu­sios net pa­klau­sia: „Koks ten tas pus­la­pis, kur ka­va­lie­rių su­si­ra­do­te?..“Ir pa­ta­riu, ir pa­sa­kau – kad tik ne­grįž­tų na­mo prie to te­le­vi­zo­riaus se­ria­lų žiū­rė­ti ir val­džios keik­ti. Kad tik gy­ven­tų – kaip nors.

Jū­sų nau­ja­sis drau­gas, spė­ju, – ne lie­tu­vis. Grei­čiau­siai – žy­dų tau­ty­bės. Nes kur­gi dar, jei ne į Iz­ra­e­lį, tu­rė­jo nu­ves­ti itin daug dė­me­sio su­lau­ku­si jū­sų kny­ga apie ho­lo­kaus­tą „Mū­siš­kiai“?

Aiš­ku, ne lie­tu­vis. Kur tu čia jų ra­si to­kio

Bu­vo tik du kar­tai gy­ve­ni­me, kai pa­ma­čius žmo­gų pa­są­mo­nė su­vo­kė: o Die­ve, juk tai JIS!

am­žiaus pro­tin­gų, daug pa­sie­ku­sių ir dar jau­na­tviš­kų šir­di­mi? Jau grei­tai me­tai, kai tu­riu drau­gą Iz­ra­ely­je. Kas ke­lias sa­vai­tes skren­du pas jį į Je­ru­za­lę. Tik vėl ne­ži­nau, kur čia rei­kės gyventi... Iz­ra­ely­je at­ei­ties man nė­ra, nes re­li­gi­jų skir­tu­mai – per stip­rus da­ly­kas. Ar re­li­gi­niai skir­tu­mai ga­li truk­dy­ti san­ty­kiams?

San­ty­kiams – ne, bet, pa­vyz­džiui, san­tuo­kai tai bū­tų di­džiu­lė kliū­tis. Ne­per­žen­gia­ma kliū­tis. Nes ti­kin­tis, ju­daiz­mą iš­pa­žįs­tan­tis žmo­gus ne­ga­lė­tų tuok­tis su ki­to ti­kė­ji­mo at­sto­vu. Nors aš, pa­vyz­džiui, ne­su net krikš­ty­ta, ne­su ir ti­kin­ti. Ki­ta ver­tus, ves­tu­vės man nė­ra svar­bu – aš jau pri­si­te­kė­jau ( juo­kia­si).

Bet man la­bai sma­gu po ke­lias sa­vai­tes pra­leis­ti Je­ru­za­lė­je. Net ne­įsi­vaiz­duo­ja­te, su ko­kia mei­le ir pa­gar­ba ma­ne ten pri­ėmė! Ga­li­te sa­ky­ti, ką no­ri­te: kad žy­dai už tą kny­gą man su­mo­kė­jo, kad nu­pir­ko ma­ne. Lie­tu­vo­je jos nie­kas ne­no­rė­jo leis­ti. Sa­kė: „Lie­tu­viai ne­skai­tys. Bet ka­dan­gi to­kia ta­vo są­ly­ga, kad pas­kui vėl ga­lė­tum sės­ti prie nor­ma­lios kny­gos – ra­šyk. „Mū­siš­kiai“tik­rai bus nuo­sto­lin­gi...“Ir kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad kny­ga apie ho­lo­kaus­tą taps be­st­se­le­riu? Kad su­kels to­kį triukš­mą, ažio­ta­žą? Kad va­ži­nė­siu su paskai­to­mis po vi­są pa­sau­lį? Pa­vyz­džiui, ki­tą mė­ne­sį va­žiuo­ju skai­ty­ti paskai­tos į Har­var­dą! Pas­kui tris sa­vai­tes va­ži­nė­siu po Ame­ri­ką...

Ap­mau­du, kad Lie­tu­vo­je prie­šiš­ku­mas kny­gai „Mū­siš­kiai“te­bė­ra di­džiu­lis. Net kai ku­rie drau­gai man už ją ne­at­lei­do. Bend­rau­ja­me, bet at­si­ra­do ne­ra­šy­tas (o kar­tais – ir ra­šy­tas) su­si­ta­ri­mas žy­dų te­mos ne­lies­ti. Liūd­na, kad kar­tais tu­riu sa­ve net su drau­gais cen­zū­ruo­ti. Už­tat Iz­ra­ely­je kny­ga netru­kus iš­eis heb­ra­jų kalba. Ten su­ti­kau be ga­lo daug įdo­mių ir pro­tin­gų žmo­nių – pro­fe­so­rių, gy­dy­to­jų, moks­li­nin­kų, jau­čiu be­ga­li­nę jų pa­gar­bą, kad pa­ra­šiau to­kį vei­ka­lą. Ne­gi per ši­tą lai­ką ne­bu­vo lie­tu­vių vy­rų, sie­kian­čių jū­sų pa­lan­ku­mo? Juk pa­ra­šė­te ir kny­gą apie vy­rus „Jis“.

Pa­me­nu, kaž­kur pro­vin­ci­jo­je per su­si­ti­ki­mą bi­b­lio­te­ko­je pa­si­skun­džiau: „Apie vy­rus vis­ką ži­nau, bet vy­ro ne­tu­riu ir te­be­vaikš­tau vie­na. Kad nors kas te­le­fo­no pa­pra­šy­tų...“Li­pu nuo sce­nos, o du vy­rai jau tie­sia po­pie­riu­kus su sa­vo te­le­fo­no nu­me­riais... Bet jūs tur­būt net ne­paskam­bi­no­te...

Ne­paskam­bi­nau ( juo­kia­si). Vie­nas ger­bė­jas feis­buke vis ra­šo, kad lau­kia ne­su­lau­kia, ka­da pa­ga­liau ma­no

na­muo­se su­ges koks čiau­pas ir jis ga­lės at­ei­ti su­tai­sy­ti. Vie­nas lyg ir var­va, bet... Juk aš ne­be vie­na. Dau­gu­ma už­sie­nie­čių vy­rų yra įdo­mes­ni jau vien to­dėl, kad la­biau iš­si­la­vi­nę, ma­žiau ge­rian­tys, ma­žiau komp­lek­suo­ti ir gy­ve­na daug ores­nį gy­ve­ni­mą, nes ga­li pra­gy­ven­ti iš sa­vo dar­bo. Lie­tu­vo­je ge­rų vy­rų tik­rai yra de­fi­ci­tas, kur kas dau­giau pa­lū­žu­sių, pra­si­gė­ru­sių. Ge­ri jau se­niai už­im­ti, o blo­go man ne­rei­kia. Gal pa­ga­liau lei­si­te sau nie­ko ne­veik­ti ir bū­ti tie­siog po­nia?

Aš ir lei­džiu. Pa­bun­du Je­ru­za­lė­je, iš­ge­riu ka­vos, sė­du prie kom­piu­te­rio ir tris ke­tu­rias va­lan­das ra­šau. Pas­kui iš­ei­nu pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą, sė­du ir va­žiuo­ju į ara­bų ra­jo­nus ar Tel Avi­vą mau­dy­tis jū­ro­je. Mo­kau­si kal­bos. Je­ru­za­lė – įdo­miau­sias pa­sau­lio mies­tas, ku­ria­me esu bu­vu­si. O bu­vau gal pen­kias­de­šim­ty­je vals­ty­bių. Ji la­biau­siai įe­lekt­rin­ta, tie­siog pul­suo­jan­ti. Pa­me­nu, kai su pir­mu vy­ru gy­ve­nau Hel­sin­ky­je, man tas mies­tas at­ro­dė mi­ręs. Ir Vie­na, kur gy­ve­na ma­no duk­ra, – tar­si mi­ru­si. O čia vis­kas ki­taip, kaip nie­kur ki­tur. Die­no­mis ma­no drau­gas dir­ba, va­ka­rais su­si­tin­ka­me, ei­na­me va­ka­rie­nės, sa­vait­ga­liais kar­tu kur nors va­žiuo­ja­me, lan­ko­me jo drau­gus. Kai su­sė­da prie sta­lo ko­kia pen­kio­li­ka nuo­sta­bių, daug pa­sie­ku­sių žmo­nių, aš tik klau­sau­si jų iš­si­žio­ju­si: Tels – tai Tel­šiai, Vil­ko­mir – Uk­mer­gė, Slo­bod­ka – Vi­li­jam­po­lė... Iš­ti­sai lie­tu­viš­ki ter­mi­nai, nes vi­sų jų se­ne­liai ir pro­se­ne­liai bu­vo iš Lie­tu­vos. Li­tva­kas Iz­ra­ely­je – tar­si aukš­tes­nė kas­ta, in­te­lek­tu­alai, dau­giau­sia jie bend­rau­ja tik tar­pu­sa­vy­je. At­ro­do, kad vėl su­si­gal­vo­jo­te sau nuo­ty­kį...

Ne­ee... šį­kart tai jau vi­sam gy­ve­ni­mui ( juo­kia­si). Aš tik­rai la­bai my­liu ši­tą žmo­gų. Esa­te to­kia tik­ra, kad vi­sam gy­ve­ni­mui?

O kiek jo be­li­ko? De­šimt? Dvi­de­šimt me­tų? Nors sa­ve aš jau ir­gi pa­žįs­tu, to­dėl dėl nie­ko ne­be­su tik­ra... Kad ir ko­kia nuo­sta­bi bū­tų Je­ru­za­lė, ne­ma­nau, jog ga­lė­čiau ten iš­si­kraus­ty­ti ir gyventi nuo­lat. Kai kny­ga jau bu­vo su­ma­ke­tuo­ta, su­pra­tau, kad ne­pa­ra­šiau ke­lių svar­bių sa­ki­nių: „Bet kiek lai­ko aš ga­lė­siu iš­bū­ti be ta­vęs, lie­taus mer­kia­ma ma­no Tė­vy­ne? Be ta­vo sun­kių de­be­sų? Juk aš gi­miau su bo­tais.“Va, čia ir yra es­mė, nes nuo sa­vęs ir tė­vy­nės nie­kur ne­pa­bėg­si. Ki­ta ver­tus, Lie­tu­vo­je ma­nęs nie­kas ne­be­lai­ko: sū­nus gy­ve­no Ki­ni­jo­je, grį­žo čia tik mo­ky­tis. Pas jį tuoj mer­gai­tė ki­nė at­va­žiuos. Duk­ra įsi­kū­rė Aust­ri­jo­je ir že­n­i­ja­si su in­du. O aš įsi­my­lė­jau žy­dą. Štai taip Lie­tu­va ir iš­si­vaikš­to ( juo­kia­si)... Bet tu­riu pa­si­tei­si­ni­mą: ši­to žy­do se­ne­liai iš Lie­tu­vos. Tai­gi čia – mū­sų abie­jų tė­vy­nė. O mo­te­ris be san­ty­kių, be part­ne­rio gyventi ne­ga­lė­tų?

Ga­li, bet ta­da rei­kia dau­gy­bės žmo­nių ša­lia. Mo­te­riai ir taip rei­kia daug: drau­gų, vai­kų, ko­le­gų, ar­ti­mų­jų. Vie­nas žmo­gus tik­rai vi­sų ši­tų ni­šų ne­už­pil­dys. Bet jei­gu ne­tu­ri part­ne­rio, ta­da tau rei­kia dar dau­giau žmo­nių, ypač drau­gų, ap­lin­kui. Pa­me­nu, kaip man bū­da­vo: nuo pir­ma­die­nio iki penk­ta­die­nio dar kaž­kaip prat­rau­ki, nes daug dir­bi. Bet penk­ta­die­nio va­ka­ras, šeš­ta­die­nis ir sek­ma­die­nis – vi­siš­ka tra­ge­di­ja. To­dėl ko­ne nuo pir­ma­die­nio pra­dė­da­vau pla­nuo­ti: „At­ei­nan­tį sa­vait­ga­lį bū­siu su tais ar­ba tais... vel­nias, ir tie, ir ki­ti ne­ga­li... tai gal šeš­ta­die­nį tie ga­lės...“Tu vi­są lai­ką žiū­ri, prie ko pri­lip­ti, prie ko pri­siš­lie­ti, kad tik ne­bū­tum vie­na. O ato­sto­gos, ke­lio­nės... Kad ne­pul­tum į dep­re­si­ją, ne­pra­si­ger­tum iš vie­na­t­vės, rei­kia tu­rė­ti di­džiu­lį bū­rį žmo­nių, ku­rie ta­ve nuo­lat gelbs­ti. Tik ne vai­kai – jiems mes ma­žiau­siai rei­ka­lin­gi, ypač jei ban­do­me įsi­ki­b­ti į juos kaip į gel­bė­ji­mo­si ra­tą.

Ši­tas sa­vi­gal­bos kny­gas ra­šiau ne tam, kad sa­ve iš­lie­čiau. Net au­to­biog­ra­fi­ja yra ne vien apie ma­ne – ir apie laik­me­tį, pa­tir­tus is­to­ri­nius įvy­kius, pa­žin­tus žmo­nes. Juk esu va­ka­rie­nia­vu­si ir su Joh­nu Mal­ko­vi­chiu­mi, ir strip­ti­zą žiū­rė­ju­si su Fi­li­pu Kir­ko­ro­vu, ren­gu­si fes­ti­va­lį „Li­fe“ir da­ly­va­vu­si pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je... Jau­čiuo­si nu­gy­ve­nu­si gal ko­kius de­vy­nis gy­ve­ni­mus. Ir jei per­skai­čius kam nors taps tru­pu­tį links­miau, ge­riau, leng­viau, jei­gu ką nors ma­no pa­tir­tis ir is­to­ri­jos įkvėps, pri­kels iš pe­le­nų, va­di­na­si, bu­vo ver­ta ra­šy­ti. Pa­ti kar­tais at­si­ver­čiu pir­mą sa­vo kny­gą „Ne bo­bų va­sa­ra“– pa­si­skai­tau, ką ki­toms pa­ta­riau. „Ko­dėl taip ne­siel­giu?“– pri­me­nu sau, kad ne­da­ry­čiau tų pa­čių ne­są­mo­nių, klai­dų ir vėl ne­tap­čiau ne­lai­min­ga. O kny­go­je „Jis“ra­šiau, kaip rei­kia elg­tis su vy­ru, kaip bū­ti jam „trys M“: ma­ma, mū­za ir mei­lu­že. Kol kas vi­sų sa­vo pa­ta­ri­mų griež­tai lai­kau­si ( juo­kia­si). Bet ne­pa­mirš­ki­te, jog ir vy­ras tu­ri bū­ti ver­tin­gas, kad dėl jo taip steng­tu­mei­si.

Kad ne­pul­tum į dep­re­si­ją, ne­pra­si­ger­tum iš vie­na­t­vės, rei­kia tu­rė­ti di­džiu­lį bū­rį žmo­nių, ku­rie ta­ve nuo­lat gelbs­ti.

„At­si­ke­liu ir va­rau. Man – tik 62-eji. Gy­ve­ni­mas tik pra­si­de­da. Pra­si­de­da dar vie­ną – pas­ku­ti­nį kar­tą“, – ci­ta­ta iš jū­sų nau­jos kny­gos. Iš tie­sų taip jau­čia­tės?

Taip, to­dėl ir yra tru­pu­tį bai­su, įdo­mu, ne­ra­mu, lyg kas pa­dus ada­tė­lė­mis ba­dy­tų. Bet ge­riau taip, ne­gu smilk­ti na­mie ir lauk­ti li­gos ar mir­ties. Sta­tis­ti­nės lie­tu­vės mo­ters svei­kas amžius yra 62 me­tai, o vi­du­ti­nė gy­ve­ni­mo truk­mė – 78-eri. Va­di­na­si, lau­kia 16 li­gų li­ge­lių ku­pi­nų me­tų. Ne­no­riu taip gyventi, to­dėl man nie­ko ir ne­skau­da! Nie­ko: nei nu­ga­ros, nei ran­kų, nei ko­jų! Ži­nau, kad kiek­vie­na die­na, pra­leis­ta na­mie prie te­le­vi­zo­riaus, yra žu­vu­si die­na: tik už­si­da­ryk tarp ke­tu­rių sie­nų, at­si­sėsk ant so­fu­tės, ir vis­kas – gy­ve­ni­mas iš­kart su­stos. O jei lai­kai du­ris vi­sa­da at­vi­ras ir sto­vi skers­vė­jy­je, gy­ve­ni­mas bū­ti­nai ką nors įdo­maus at­pūs. Grei­čiau­siai at­pūs dar vie­ną pa­va­sa­rį. Juk tam ir yra vė­jas.

Su nau­juo­ju drau­gu Rū­ta bend­rau­ja ang­liš­kai: nors vy­ro pro­tė­viai – iš Lie­tu­vos, lie­tu­viš­kai jis ne­be­mo­ka

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.