44 ANT BANGOS

„Grai­kų rink­ti­nė­je ži­no­da­vo­me, kad po vie­ną esa­me ge­res­ni, ta­len­tin­ges­ni nei jū­siš­kiai, bet prieš Lie­tu­vos ko­man­dą ne­pa­me­nu, kad bū­tu­me lai­mė­ję. Kaip už­kei­ki­mas koks“, – šyp­so­si Lou­kás MAV­RO­KE­FA­LÍDIS (33), šiuo me­tu ko­vo­jan­tis lie­tu­vių pu­sė­je. Jis – Vil­ni

Zmones - - Šiame Numeryje: - DA­LIA MUSTEIKYTĖ

Lou­kás Mav­ro­ke­fa­lídis. Krep­ši­nis – ma­no mei­lė

Lie­tu­viai ly­di ma­no ka­rje­rą: žai­džiau klu­buo­se su Min­dau­gu Ti­minsku, Ar­vy­du Ma­ci­jaus­ku, Li­nu Klei­za, Jo­nu Ma­čiu­liu, Re­nal­du Sei­bu­čiu, grai­kų rink­ti­nę tre­ni­ra­vo Jo­nas Kaz­laus­kas. Ne­be­pa­me­nu, bet kaž­ką dar iš jū­siš­kių esu gy­ve­ni­me su­ti­kęs...“– sa­ko krep­ši­nin­kas.

Su­si­ti­ki­mo vie­tą pa­ski­ria Lou­kás. Vi­sų Grai­ki­jos krep­ši­nio ti­tu­lų lai­mė­to­jas pa­siū­lo Vil­niaus „Ak­ro­po­lį“. „Sa­ko­te, sim­bo­liš­ka, kad su grai­ku su­si­ma­to­te taip pa­va­din­ta­me pre­ky­bos cent­re? – juo­kia­si gar­siuo­se klu­buo­se Pi­rė­jo „Olym­pia­cos“, „Bar­ce­lo­na“, Atė­nų „Pa­na­thi­nai­kos“ir ki­tuo­se rung­ty­nia­vęs spor­ti­nin­kas. – Bet juk ir vi­si ki­ti – „Pa­no­ra­ma“, „Eu­ro­pa“– taip pat graikiš­ki žo­džiai. Čia ga­li ras­ti vis­ko, ko šir­dis gei­džia, už­tat man ir pa­tin­ka.“Po sun­kios ry­ti­nės tre­ni­ruo­tės dvie­jų met­rų aš­tuo­nių cen­ti­met­rų ūgio krep­ši­nin­kas al­ka­nas, tad ren­ka­si ke­lis su­šių de­ri­nius, man­da­giai pa­si­tei­rau­da­mas, ar nie­ko, jei kal­bė­da­mie­si val­gy­si­me. Kar­tais su­žyb­si jo te­le­fo­nas, ku­rio ek­ra­ne – mie­los ma­žu­tės mer­gy­tės nuo­trauka. Gal čia – jū­sų dukry­tė?

Taip, ma­no Ad­ria­na. Jai vie­nuo­li­ka mė­ne­sių. Pats įdo­miau­sias vai­ko au­gi­mo lai­kas, bet jos da­bar ne­ma­tau... La­bai lau­kiu, kol po ke­lių die­nų ji ir ma­no žmo­na An­ge­li­ki at­skris į Vil­nių. Žiau­riai jų pa­si­il­gau. Iki tol čia bu­vau vie­nas. Ar Lie­tu­vo­je jau ap­si­pra­to­te?

Man čia pa­tin­ka, nes Vil­nius – gra­žus is­to­ri­nis mies­tas. Gal­būt oras nė­ra pats mie­liau­sias graikams, bet... Dve­jus me­tus gy­ve­nau ir žai­džiau krep­ši­nį Ru­si­jo­je, tai­gi esu pra­tęs ir prie lie­taus, ir prie šal­čių. Iš­gy­ven­si­me ( juo­kia­si). Įsi­kū­riau ne­blo­gai, gre­ta pre­ky­bos cent­ro „Eu­ro­pa“. Ma­nau, ši vie­ta tin­ka­ma gyventi su šei­ma, o ir tre­ni­ruo­čių sa­lė ne­to­li, ne­rei­kia gaiš­ti lai­ko spūs­ty­se. Ko­man­dos ko­le­gos iš­kart pa­ta­rė ne­si­rink­ti Se­na­mies­čio, nes ten, ypač žie­mą, bū­na di­de­lių eis­mo prob­le­mų. Pa­ly­gin­ti su Atė­nais, Vil­niaus spūs­tys jums tu­rė­tų bū­ti juo­kin­gos.

Eis­mas Atė­nuo­se – bai­sus, bet ir Vil­niu­je, ne­pai­sant to, kad mies­tas ma­žas, tam tik­ro­mis va­lan­do­mis spūs­tys yra ne­men­kos. Ir net ne­ži­nau, kodėl. Gal tai bū­din­ga vi­soms sos­ti­nėms, ne­svar­bu, ko­kio dy­džio bū­tų?

Gal­būt „Lie­tu­vos ry­to“ko­man­dos vi­ce­pre­zi­den­tas Li­nas Klei­za pats jums ap­ro­dė mies­tą? Jis – tas žmo­gus klu­be, ku­rį at­vyk­da­mas čia ne­blo­gai pa­ži­no­jo­te.

Li­nas – žmo­gus, ku­ris ne­ma­žai lė­mė, jog esu čia. Mu­du – to pa­ties am­žiaus, drau­ge rung­ty­nia­vo­me „Olym­pia­cos“, tai­gi tu­rė­jau pro­gos jį ge­rai pa­žin­ti. Li­nas – am­bi­cin­gas ir pa­ti­ki­mas, to­dėl jo bu­vi­mas ši­to­je ko­man­do­je tik pas­ka­ti­no ma­no spren­di­mą at­vyk­ti į Vil­nių. Spė­jo­te pa­ste­bė­ti, kad krep­ši­nis Lie­tu­vo­je – ypa­tin­gas, pa­ky­lė­tas, ki­toks nei ki­tos spor­to ša­kos?

Iš pra­džių taip ypa­tin­gai ne­pa­ju­tau, bet ži­no­jau Lie­tu­vos krep­ši­nio is­to­ri­ją, kad krep­ši­nin­kai čia die­vi­na­mi. Kiek­vie­nam spor­ti­nin­kui ma­lo­nu ir ge­ra bū­ti to­kio­je at­mos­fe­ro­je, kai jau­čia­si ger­bia­mas, kai jam plo­ja. Žai­dęs gar­siau­siuo­se grai­kų klu­buo­se, tik­riau­siai pa­ju­to­te, kad lie­tu­viai sir­ga­liai pa­ly­gin­ti la­bai mie­li ir ra­mūs?..

O taip! Jei at­sto­vau­ji pag­rin­di­nėms ko­man­doms Grai­ki­jo­je, esi die­vas. Ta­čiau kai pra­lai­mi, tam­pi la­bai la­bai blo­gas. Grai­kai – karš­ti žmonės, ku­rie kar­tais į įvy­kius aikš­tė­je rea­guo­ja, kaip čia pa­sa­kius, – ne itin pa­do­riai. Mė­to mo­ne­tas?

Mo­ne­tos – to­kia smulk­me­na. Į žai­dė­jus skrie­ja mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai, bu­te­liu­kai van­dens. Pa­me­nu, vie­na­me fi­na­li­nių ma­čų kaž­ku­rie fa­nai su­ge­bė­jo įsi­neš­ti ne­tik­rų pis­to­le­tų su ne­tik­ro­mis kul­ko­mis ir šau­dė į mus. Bet ko­kie pen­ke­ri ar še­še­ri me­tai are­no­se įreng­tos spe­cia­lios ap­sau­gos, gau­bian­čios pa­čią aikš­tę. Rung­ty­niau­ja­me lyg cir­ke ir jau­čia­mės tais dre­suo­tais žvė­ri­mis ja­me. Skam­ba ne itin pa­trauk­liai, bet tai – Grai­ki­ja ir grai­kai, ku­rie vi­sa­da dėl ko nors strei­kuo­ja, pro­tes­tuo­ja, mi­tin­guo­ja.

Kai at­va­žia­vau, vi­si man kal­bė­jo, kad rung­ty­nės su „Žal­gi­riu“bus ypa­tin­gos. Taip, tai svar­bus ma­čas, bet po Grai­ki­jos ma­nęs joks sir­ga­lių spau­di­mas ne­be­iš­gąs­di­no. Man la­biau pa­tin­ka žais­ti pas jus, jei ly­gin­čiau „Olym­pia­cos“ir „Pa­nai­thi­nai­kos“at­mos­fe­rą. Ši­ta ap­lin­ka man pa­tin­ka ne tik dėl to, kad ra­mes­nė, ji tie­siog ma­žiau pa­vo­jin­ga svei­ka­tai.

Bet, lai­mė­jau ar pra­lai­mė­jau, bu­vau šlo­vi­na­mas ar kei­kia­mas, ma­no ka­rje­ra, ma­no dar­bas – pa­lai­min­ti Die­vo. Nes da­rau tai, ką drą­siai ga­liu va­din­ti sa­vo mei­le. To­dėl ne­ga­liu dėl nie­ko skųs­tis. O ko skųs­tis, kai da­rai tai, apie ką sva­jo­ji? Iš­ko­vo­jęs vi­sus ti­tu­lus Grai­ki­jo­je, no­ri­te ir lie­tu­viš­ko tro­fė­jaus?

Ži­no­ma. Su kiek­vie­nu nau­ju ti­tu­lu lai­mi ir tiks­lą ne­su­sto­ti, tam­pi al­ka­nas nau­jų. La­bai no­rė­čiau prie tu­ri­mų pri­dė­ti ir lie­tu­viš­ką. Sir­ga­liai, ypač – už­sie­nie­čiai, jū­sų su­dė­tin­gos ir il­gos pa­var­dės grei­čiau­siai ne­iš­ta­ria. Kaip jus daž­niau­siai šau­kia ko­man­dos drau­gai ir ger­bė­jai?

Man pa­tin­ka, kai ma­ne va­di­na tie­siog Lou­ku. Kar­tais gir­džiu šau­kiant pu­se pa­var­dės – Mav­ro, kas graikiš­kai reiš­kia „juo­da“. Kaip nu­ti­ko, kad jūs, grai­kas, gi­mė­te tuo­me­tė­je Če­ko­slo­va­ki­jo­je?

Kai Grai­ki­jo­je vy­ko pi­lie­ti­nis ka­ras tarp pa­lai­kan­čių JAV ir ko­mu­nis­tus, ma­no se­ne­liai iš tė­čio pu­sės per­si­kė­lė į so­cia­lis­ti­nę ša­lį. Ma­no ma­ma – če­kė, aš tu­riu pu­sę če­kiš­ko, pu­sę graikiš­ko krau­jo, bet šir­dy­je tik­rai esu grai­kas. Ir la­bai di­džiuo­juo­si sa­vo ša­lies istorija. Ži­no­ma, ne­si­di­džiuo­ju da­bar­ti­nės kar­tos po­li­ti­kų spren­di­mais, bet – nie­ko ne­pa­kei­si.

Kai man su­ka­ko tre­ji, per­si­kė­lė­me į Grai­ki­ją, į ma­žą Kil­kio mies­tu­ką ne­to­li Sa­lo­ni­kų. Ma­no tė­tis iš ten. Da­bar tė­vai bai­gė sa­vo dar­bus, abu yra lai­min­gi Grai­ki­jos kai­me. Ten taip ra­mu, ap­link – kal­nai. La­bai juos su­pran­tu. Mie­lai ir pats gy­ven­čiau to­je jau­kio­je ža­lio­je ap­lin­ko­je, bet kol kas ma­no na­mai – Atė­nuo­se.

Kai tik esi pa­si­ren­gęs, tu­ri gim­dy­ti vai­kus. Aš, pa­vyz­džiui, no­rė­čiau de­šim­ties.

Ir kaip tik­ras grai­kas mo­ka­te šok­ti sir­ta­kį? Ar čia tik mums, tu­ri­s­tams, bū­din­gas įsi­vaiz­da­vi­mas?

Tik­rai tu­ris­ti­nis ( juo­kia­si). Ta Grai­ki­jos da­lis, iš ku­rios esu aš, tu­ri la­bai spe­ci­fi­nių na­cio­na­li­nių dai­nų ir šo­kių, juos mes sau­go­me, o vi­sa ki­ta, įskai­tant sir­ta­kį, te­lie­ka tu­ri­s­tams.

Kaip at­ėjo­te į krep­ši­nį? Vi­suo­met bu­vo­te pra­au­gęs bend­ra­am­žius?

Kiek pa­me­nu – vi­sa gal­va di­des­nis nei jie. Vie­nu me­tu, kai bu­vo Ni­kos Ga­lio era, kai 1987-ai­siais grai­kai Eu­ro­pos čem­pio­na­to fi­na­le nu­ko­vė So­vie­tų Są­jun­gą su lie­tu­viais, krep­ši­nis pas mus ta­po spor­tu „nu­me­ris vie­nas“. O Ga­lis – idea­lu vi­siems. Nuo ta­da krep­ši­niu su­sir­go vi­si grai­kai nuo vai­ko iki šim­ta­me­čio. Šian­dien gal tiek ne­be­ser­ga vi­si, bet šis spor­tas svar­bus. Ga­lis at­ne­šė ame­ri­kie­tiš­kos mo­kyk­los tra­di­ci­jų, kaip pro­fe­sio­na­liai tre­ni­ruo­tis, so­li­des­nio po­žiū­rio į spor­tą vi­soms ša­koms ir kar­toms. Jis bu­vo ma­no idea­las, ne­svar­bu, kad aš – di­de­lis, jis – ma­žiu­kas.

Į sa­vo mies­to krep­ši­nio aka­de­mi­ją nu­ėjau sep­ty­ne­rių ar aš­tuo­ne­rių. O to­liau – kaip ir vi­siems, sun­kiau ar leng­viau, kaps­čiau­si, spor­ta­vau. Ma­no tė­tis žai­dė fu­tbo­lą, do­mė­jo­si krep­ši­niu, tu­riu dau­giau nei de­šim­čia me­tų vy­res­nius bro­lį ir se­se­rį, jie su spor­tu ne­su­si­ję, – mes skir­tin­gų tė­čių, tos pa­čios ma­mos. Kaip pra­ėju­sį se­zo­ną at­si­dū­rė­te Ki­ni­jo­je?

Ge­ri ten pi­ni­gai – du­kart ar tri­skart di­des­ni nei Eu­ro­po­je, dėl to žai­dė­jai te­nai va­žiuo­ja. Aš bu­vau po trau­mos, rei­kė­jo su­žais­ti daug rung­ty­nių, kad at­si­ties­čiau. Pa­tir­tis – iš­ties ge­ra, nors man ir ne­pa­ti­ko. Krep­ši­nis Ki­ni­jo­je – ki­toks nei pas mus?

Kaip die­na ir nak­tis. Ban­dy­da­vau žais­ti NBA sti­liu­mi, bet to nie­kam ne­rei­kė­jo. O krep­ši­nis te­nai po to, kai ki­nas Yao Min­gas iš­vy­ko rung­ty­niau­ti į Vals­ti­jas, su­lau­kia dau­giau dė­me­sio nei, tar­kim, fu­tbo­las. Bet pag­rin­di­nė­mis spor­to ša­ko­mis tur­būt te­be­lie­ka bad­min­to­nas ir sta­lo te­ni­sas. Pro­fe­sio­na­lo ka­rje­rą pra­dė­jo­te 2001-ai­siais. Kiek dar, ma­no­te, jū­sų ka­rje­ra tę­sis?

Kai esi jau­nas, nie­kas ne­at­ro­do su­dė­tin­ga. Kaip mes sa­ko­me Grai­ki­jo­je – ma­žiau pi­ni­gų, ma­žiau ir prob­le­mų. Ka­rje­ros pra­džia – ge­riau­sias lai­kas, kai esi dėl vis­ko už­tik­rin­tas, ne­abe­jo­ji sa­vi­mi. Mes, pro­fe­sio­na­lai, gal­vo­ja­me, kad ji tę­sis tol, kol mū­sų kū­nai su­grius. O iš­ties ma­nau, kad ji to­liau tę­sis pa­na­šiai – dirb­siu krep­ši­nio sri­ty­je. Dar tiks­liai ne­ži­nau, ką da­ry­siu, bet, tik­rai ži­nau, tu­rė­siu dau­giau lai­ko šei­mai. Ji man svar­biau­sia. Aiš­ku, vi­sa­da il­gė­siuo­si po­kal­bių rū­bi­nė­je su ki­tais krep­ši­nin­kais – apie krep­ši­nį ir bet ką ki­ta, ke­lio­nių su ko­man­do­mis, tre­ni­ruo­čių, di­de­lių rung­ty­nių, tos at­mos­fe­ros, kaip kad aną­syk, prieš ma­čą su „Žal­gi­riu“, kai ži­no­jau, jog su­eis pil­na are­na žiū­ro­vų. Vi­suo­met at­sto­vau­da­vo­te gar­siems klu­bams, gau­da­vo­te di­de­lę al­gą. Ką, ma­no­te, žmo­gui duo­da pi­ni­gai?

Jie – ir ge­rai, ir blo­gai. Daug kam pi­ni­gai su­ga­di­na gy­ve­ni­mą. Ki­ta ver­tus, pi­ni­gai – svar­bu, tu­rė­da­mas jų ga­li vis­ką da­ry­ti dėl sa­vo svei­ka­tos, jau­tie­si lais­vas. Bet ir už­dirb­da­mas pi­ni­gų ne­ga­li pa­mirš­ti gy­ve­ni­mo tiks­lo – bū­ti su šei­ma, ją my­lė­ti, au­gin­ti vai­kus: jie man at­ro­do svar­biau­si gy­ve­ni­me. Su An­ge­li­ki esa­me kar­tu de­šimt me­tų, nuo 23-ejų, mes – iš to pa­ties mies­to. Dukry­tė, re­gis, jums šian­dien svar­biau­sia. No­ri­te dau­giau vai­kų?

Jos mes il­gai lau­kė­me ir, ma­nau, ji ge­riau­sia, kas mums nu­ti­ko. Tai­gi, ma­nau, kai tik esi pa­si­ren­gęs, tu­ri gim­dy­ti vai­kus. Aš, pa­vyz­džiui, no­rė­čiau de­šim­ties. De­šim­ties?..

( Juo­kia­si.) Jei tik tai bū­tų įma­no­ma. Bet to pa­da­ry­ti ne­be­spė­si­me, tai­gi lau­kia­me tiek, kiek Die­vas duos. Bet tik­rai – dar ne vie­no. Ką vei­kia jū­sų žmo­na, be to, kad au­gi­na Ad­ria­ną?

Ma­no žmo­na vi­sa­da no­rė­jo mo­ky­tis. Sa­kiau jai, kad pra­džio­je te­gul rū­pi­na­si ma­ni­mi, – tą daug me­tų ir da­rė. Da­bar stu­di­juo­ja sla­vų kal­bas. Keis­tas pa­si­rin­ki­mas grai­kei. Koks jū­sų ho­bis – be krep­ši­nio?

Iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti ar iš­ger­ti ka­vos su žmo­na, drau­gais, į ki­ną. Tik­rai nie­ko ypa­tin­go. Vil­niu­je ki­ne dar ne­bu­vau, lau­kiu An­ge­li­ki. Ke­lio­nė­se į iš­vy­kos rung­ty­nes daž­niau­siai bend­rau­ju su šei­ma, drau­gais – šiais in­ter­ne­to lai­kais tam yra vi­sos ga­li­my­bės. Ži­no­ma, sma­giau­sia bus, kai su šei­ma bend­rau­siu gy­vai. Li­ko ke­lios die­nos!

An­ge­li­ki ir ma­žo­ji Ad­ria­na jau ne­tru­kus at­vyks pas Lou­ką į Vil­nių

„Lie­tu­vos ry­to“aukš­ta­ūgis prie ko­man­dos pri­si­jun­gė pas­ku­ti­nis, ta­čiau į žai­di­mą įsi­lie­jo grei­tai ir sėk­min­gai

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.