SUSITIKIMAI

Da­vi­dui GARRETTUI (37) rū­pi vien mu­zi­ka, o vi­sa ki­ta tė­ra gro­ti kliu­dan­čios smulk­me­nos. Ta­čiau jis – per daug ža­vus, kad tie­siog im­tum ir pa­ti­kė­tum, jog tas il­ga­p­lau­kis gy­ve­na kaip as­ke­tas ir glau­džia prie krū­ti­nės tik St­ra­di­va­ri­jaus smui­ką. Nors, koks sk

Zmones - - Šiame Numeryje: -

Da­vi­das Gar­ret­tas. As­ke­tas su smui­ku

Kas ki­ta – žur­na­lis­tai, iš anks­to ži­nan­tys, kad Gar­ret­tas tu­ri ką pa­pa­sa­ko­ti. Apie ny­kią vai­kys­tę Ache­ne ir tė­vą, ver­tu­sį gro­ti nuo ket­ve­rių me­tų: ne­bu­vo drau­gų, fu­tbo­lo, mul­ti­kų, tik – sam­do­mi mo­ky­to­jai ir aša­ros. Apie pa­bė­gi­mą iš na­mų ir mo­de­lio dar­bą. Is­to­ri­ją apie smui­ką – mi­li­jo­ną sva­rų ster­lin­gų kai­na­vu­sį 1772 me­tų Gu­adag­ni­ni inst­ru­men­tą, ku­rį vai­ki­nas su­dau­žė pa­sly­dęs, nė ne­spė­jęs iš­mo­kė­ti sko­los. Dar bu­vo Nic­col Pa­ga­ni­ni vaid­muo fil­me „Vel­nio smui­ki­nin­kas“, po ku­rio Gar­ret­tas nu­si­blu­ki­no plau­kus ir iš žvaigž­dės vir­to su­per­žvaigž­de. Taip pat bu­vo mo­te­rų, pa­si­ro­dy­da­vu­sių su mu­zi­kan­tu, tik – trum­pam, o ato­sto­gas jis leis­da­vo su ma­ma, bu­vu­sia pri­ma­ba­le­ri­na Do­ve Gar­rett... Na, o šian­dien vi­sas jo gy­ve­ni­mas – rep­e­ti­ci­jos, kon­cer­tai. Smui­ki­nin­kas, tu­rin­tis na­mus Ber­ly­ne ir Niu­jor­ke, tur­būt ne­be­pa­me­na, kaip jie at­ro­do, nes gy­ve­na ant ra­tų. Gruo­džio 7-ąją mu­zi­kan­tas su­rengs pa­si­ro­dy­mą Vil­niu­je. Kiek per me­tus tu­ri­te kon­cer­tų?

Apie 60–80. Pu­sė jų – kla­si­ki­niai, so­li­niai ar­ba smui­ko so­lo su or­kest­ru, ki­ta pu­sė – kro­so­ve­riai, įvai­rios mu­zi­kos šou, kaip kad bus Vil­niu­je. Kai esa­te sce­no­je, at­ro­do, kad tie­siog mė­gau­ja­tės mu­zi­ka ir kad tai ne­kai­nuo­ja jo­kių pa­stan­gų. Gal taip ir yra?

Vi­si, kas ma­ne ge­rai pa­žįs­ta, pa­tvir­tin­tų, kad kiek­vie­ną die­ną in­ten­sy­viai dir­bu. Ir jei tik tu­riu ke­lias lais­vas mi­nu­tes, imu smui­ką: to­bu­li­nu tech­ni­ką, to­bu­li­nu gar­są. Šie da­ly­kai ne­at­ei­na iš dan­gaus ar iš ta­len­to. Man iš­vis at­ro­do, kad pa­si­se­ka tik tiems, ku­rie ne­si­jau­čia to­bu­li, nuo­lat klau­sia: „Ar tik­rai vis­ką pa­da­riau?“Nes vi­sa­da ga­li­ma pa­siek­ti dau­giau. Tai ir ska­ti­na ma­ne kiek­vie­ną die­ną ieš­ko­ti sun­ku­mų ir juos įveik­ti. Svar­biau­sia – iš­sau­go­ti abe­jo­nę, ku­ri ver­čia ta­ve ne­pa­si­ten­kin­ti 99 pro­cen­tais, siek­ti 101, dar dau­giau. Ir tie ma­ži pro­cen­tu­kai tam­pa di­de­lė­mis gy­ve­ni­mo per­mai­no­mis... Ta­len­tu ga­li džiaug­tis, kai esi la­bai jau­nas; jis tam­pa mo­ty­va­ci­ja tęs­ti tai, ką pra­dė­jai. O vi­sa ki­ta da­ro dar­bas, bent jau man jis yra vie­nin­te­lis ke­lias į sėk­mę. Jaus­min­gą, ro­man­tiš­ką mu­zi­ką ren­ka­tės to­dėl, kad tai ati­tin­ka jū­sų pri­gim­tį? Ar tie­siog pub­li­kai to­kia la­biau pa­tin­ka?

Vi­si mes ro­man­tiš­kos pri­gim­ties. Pa­ti­kė­ki­te. Vie­ni žmonės ro­do jaus­mus, ki­ti juos sle­pia, bet vi­si ieš­ko­me gro­žio, no­ri­me mei­lės. O aš sa­vo emo­ci­jas iš­reiš­kiu per mu­zi­ką. Mo­te­rims jūs – kaip ap­sė­di­mas. O vy­rams?

Ne­si­rink­čiau to­kio žo­džio sa­vo ger­bė­jams api­bū­din­ti. Jie tie­siog la­bai pa­lai­ko ma­ne, kiek­vie­nas sa­vaip. Vie­ni plo­ja, ki­ti se­ka ma­ne so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Tre­ti kiek­vie­ną die­ną man ra­šo, ir tai vyks­ta la­bai daug me­tų, nors nė į vie­ną laiš­ką ne­su at­sa­kęs... Ne­kal­bė­čiau apie ap­sė­di­mą, nes jis tu­ri nei­gia­mą at­spal­vį. O aš sa­vo ger­bė­jams esu dė­kin­gas už vi­sas pa­lai­ky­mo for­mas. Jei ne jie, ne­gy­ven­čiau taip, kaip da­bar gy­ve­nu, ir ne­bū­tų kuo džiaug­tis. Se­niau bu­vo­te va­di­na­mas vun­der­kin­du, da­bar esa­te žvaigž­dė. Ka­da po­pu­lia­ru­mas la­biau glos­to (ar var­gi­na) – vai­kys­tė­je, pa­aug­lys­tė­je, da­bar? Tai kad aš ne­ži­nau, ką reiš­kia bū­ti žvaigž­de. Tik­rai – ne. Žmonės, ku­rie su­po ir su­pa ma­ne, yra la­bai že­miš­ki, ir su to­kiais pat dir­bu. Jie ne­da­ro man nuo­lai­dų, ne­siel­gia su ma­ni­mi kaž­kaip ypa­tin­gai. Taip, su­pran­tu, kad aš la­bai ge­rai grie­žiu smui­ku. Bet gal­vo­ti, kad esi iš­skir­ti­nis, – kas ki­ta. Man svar­bu ži­no­ti, kad kaž­ką su­ge­bu, tik gy­ve­ni­mas ne­si­bai­gia mu­zi­ka, o vi­sa, kas yra ana­pus me­no, man ke­lia keb­lu­mų.

Svar­biau­sia – ne­pa­si­ten­kin­ti 99 pro­cen­tais, siek­ti 101, dar dau­giau.

O mu­zi­ko­je jums, tu­rin­čiam to­kią pa­tir­tį, dar bū­na sun­kių už­duo­čių?

Aš pats jų pri­si­gal­vo­ju, kiek­vie­ną se­zo­ną. Tik­rai ne­su iš tų, ku­rie ven­gia iš­šū­kių. Pa­vyz­džiui, šie me­tai man bu­vo la­bai ne­leng­vi, gro­jau Piot­rą Čai­kovskį, to­dėl nu­ta­riau, kad ki­tą­met pa­ieš­ko­siu

pa­pras­tes­nių kū­ri­nių. Bet pa­ieš­kos bai­gė­si tuo, kad pa­si­rin­kau Je­aną Si­be­lių, o jo opu­sai – vie­ni su­dė­tin­giau­sių. Man vi­sa­da bu­vo la­bai svar­bu su­ži­no­ti sa­vo ri­bas, kaip to­li ga­liu ei­ti. Gal dėl to ki­ti mu­zi­kai per va­ka­rą su­ren­gia vie­ną kon­cer­tą, o aš ga­liu – du, tris. Kar­tą pa­sakė­te, kad jums gra­žu vis­kas, kas lė­ta. Kaip tuo­met pa­aiš­kin­ti fak­tą, kad esa­te Gu­in­nes­so re­kor­dų kny­go­je kaip grei­čiau­siai gro­jan­tis smui­ki­nin­kas?

Tas lė­tu­mas ne­tu­ri nie­ko bend­ra su mu­zi­ka, nors, aiš­ku, ji ga­li bū­ti ir lė­ta, ir grei­ta. Kal­bė­jau apie gy­ve­ni­mą, o ja­me vis­kas, kas vyks­ta be sku­bos, man tu­ri di­džiu­lę ver­tę. Tai to­dėl (aš ne­si­skun­džiu), kad pats vi­są lai­ką sku­bu. Ry­tais tu­riu pen­kias mi­nu­tes du­šui, de­šimt – pus­ry­čiams. Man at­ro­do nuo­sta­bu, kad kaž­kas ga­li il­gam už­si­da­ry­ti vo­nio­je, ra­miai ap­si­reng­ti, pus­va­lan­dį sė­dė­ti prie pus­ry­čių sta­lo. Ir ne­gir­dė­ti, kaip gal­vo­je ka­la: „Tik tak, tik tak, pra­ėjo dvi mi­nu­tės, trys, pen­kios.“Nie­ko keis­ta, kad man gra­žu vi­sa, kas lė­ta. Jums pa­tin­ka ty­la? Jos rei­kia?

La­bai. Man pa­kan­ka pen­kių mi­nu­čių ty­los, kad vi­siš­kai at­si­pa­lai­duo­čiau. Ki­ta ver­tus, kaip ga­li­ma mė­gau­tis mu­zi­ka, ne­mo­kant mė­gau­tis ty­la? Ką vei­kia­te li­kus pen­kio­li­kai mi­nu­čių iki pa­si­ro­dy­mo?

Iš­ge­riu puo­de­lį ar­ba­tos, nes daž­nai ner­vi­nuo­si. Sten­giuo­si su­tvar­ky­ti kvė­pa­vi­mą, at­si­pa­lai­duo­ti. Pa­da­rau po­rą jė­gos pra­t­imų, kad sce­no­je ge­rai jaus­čiau ran­kas ir inst­ru­men­tą. Tai įpras­ti da­ly­kai, ku­rių man rei­kia, kad iš­ei­čiau į sce­ną ra­mus ir tik­ras, jog, kas be­nu­tik­tų, ma­nęs ne­iš­muš iš vė­žių ir ge­rai pra­lei­siu lai­ką. Mu­zi­kui la­bai svar­bu ko­mu­ni­kuo­ti, gir­dė­ti ne tik sa­ve, bet ir vis­ką, kas vyks­ta ap­lin­kui, – tuos, ku­rie gro­ja su ta­vi­mi, tuos, ku­rie klau­so­si. Kodėl taip daug ir sun­kiai dir­bu? Kad sce­no­je ga­lė­čiau bū­ti spon­ta­niš­kas. Aš ne­si­mo­kau gro­ti kū­ri­nių kaž­kaip konk­re­čiai, aš mo­kau­si juos gro­ti tūks­tan­čiais įvai­rių bū­dų. To­dėl vi­si ma­no kon­cer­tai yra skir­tin­gi, o aš pats ne­ži­nau, kas yra ru­ti­na. Tik­rai ne­ži­no­te? O 300 die­nų per me­tus va­ži­nė­ti iš vie­no vieš­bu­čio į ki­tą nė­ra ru­ti­na?

De­ja, taip. La­ga­mi­nų pa­ka­vi­mas, oro uos­tai, skry­džiai, už­si­re­gist­ra­vi­mai,

iš­si­re­gist­ra­vi­mai yra ru­ti­na. Vi­si tie veiks­mai, ku­riuos da­rai tūks­tan­čius kar­tų. Bet šiaip jau ru­ti­na yra ge­ras da­ly­kas. Jei ke­liau­čiau re­čiau, tur­būt bū­tų tas: „Jė­zau, ir vėl!“, o da­bar tie­siog ži­nau, kad toks yra ma­no gy­ve­ni­mo bū­das ir nie­ko čia ne­pa­kei­si. Bū­na, kad pa­bu­dęs vieš­bu­čio lo­vo­je ban­do­te su­si­vok­ti, ko­kia­me mies­te, ko­kio­je ša­ly­je esa­te?

O, tai nu­tin­ka še­šias die­nas per sa­vai­tę ar net daž­niau: gu­liu ir ban­dau pri­si­min­ti, kur esu. Ypač sun­ku po ko­kių nors ryš­kių sap­nų. Nors ir be jų ne­leng­va, kai nuo­lat kei­ti vie­tas, per me­tus ap­lan­kai 90 ar 100 mies­tų; gal jų ir dau­giau, nes il­gai­niui pa­me­ti skai­čių... Blo­giau­sia nak­ti­mis, kai pa­bun­di, nes rei­kia vo­nios kam­ba­rio, ir tu­ri ge­rai pa­gal­vo­ti, kur jį ras­ti. Ma­no va­dy­bi­nin­kas pa­sa­ko­jo juo­kin­gą is­to­ri­ją, kaip jis pu­siau mie­go­da­mas ieš­ko­jo tu­ale­to. Ati­da­rė ne­va tas du­ris, ku­rių rei­kia, o kai jas pas­kui sa­ve už­tren­kė, iš­aiš­kė­jo, kad at­si­dū­rė ne vo­nio­je, o ko­ri­do­riu­je. Aiš­ku, be rak­to. To­kių da­ly­kų nu­tin­ka, kai ne­ži­nai, kur esi, ir su ma­ni­mi vi­saip bū­na. Kaip pra­si­de­da jū­sų die­na ir kaip bai­gia­si?

Vi­sa­da vie­no­dai. Ry­tas pra­si­de­da tuo, kad į ma­no kam­ba­rio du­ris ima bels­tis va­dy­bi­nin­kas, o va­ka­ras pa­pras­tai bai­gia­si, kai va­dy­bi­nin­kas man skam­bi­na ir sa­ko: „La­ba­nakt.“Po to už­mie­gu. Vil­ki­te kla­si­ki­nį švar­ką, mū­vi­te ka­rei­viš­kus ba­tus, ant pirš­tų – ro­ke­riš­ki žie­dai. Ne­ma­no­te, kad jū­sų iš­vaiz­da pa­na­ši į jū­sų mu­zi­ką – ta pa­ti ek­lek­ti­ka?

Tik­rai? Nie­ka­da ne­bū­čiau pa­gal­vo­jęs. Šiaip jau aš vi­sa­da sa­kau, kad ren­kuo­si apran­gą, ku­ri man yra pa­to­gi. Tu­riu to­kią tei­sę, net jei kam nors tai ne­pa­tin­ka. Pa­ti­kė­ki­te, bū­tų daug pa­pras­čiau vil­kė­ti tvar­kin­gą kos­tiu­mą – vi­sos du­rys man at­si­ver­tų ne­pa­ly­gin­ti leng­viau. Bet, ži­no­te, mėgs­tu iš­šū­kius. To­dėl du­ris at­si­da­rau pats. Gal iš­mo­ko­te sti­lin­gai vil­kė­ti dirb­da­mas mo­de­liu?

Mo­de­liu dir­bau trumpai ir tik tam, kad ga­lė­čiau mo­kė­ti už moks­lus. Man tai ne­bu­vo sva­jo­nių dar­bas. Tie­siog kai bū­da­mas sep­ty­nio­li­kos pa­li­kau na­mus, tė­vai ma­nęs ne­rė­mė, san­tau­pų ne­tu­rė­jau, o stu­di­jos mu­zi­kos ko­le­dže bu­vo la­bai bran­gios, kai­na­vo tūks­tan­čius do­le­rių. Rei­kė­jo jų kaž­kur gau­ti. Mo­de­liu ta­pau, nes ki­ti dar­bai bū­tų truk­dę moks­lams, o čia ga­lė­jau dirb­ti sa­vait­ga­liais. Kaip įsi­vaiz­duo­ja­te sa­vo se­na­tvę? La­bai ti­kiuo­si, kad bū­siu toks svei­kas,

Šei­ma? Na, jei nu­sprę­siu, kad man jos trūks­ta, okei, gal pa­ban­dy­siu kur­ti. Duo­ki­me jai šan­są.

kaip tik įma­no­ma, ga­lė­siu ju­dė­ti, kal­bė­ti, mąs­ty­ti, iš­veng­siu ma­raz­mo. O vi­sa ki­ta kol kas man ne­rū­pi, nes jei esi fi­ziš­kai stip­rus ir tu­ri blai­vią gal­vą, ga­li pri­im­ti ge­rus spren­di­mus, tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Šei­ma? Na, jei nu­sprę­siu, kad man jos trūks­ta, okei, gal pa­ban­dy­siu kur­ti. Duo­ki­me jai šan­są. Kaip jūs įsi­gud­ri­na­te bū­ti ge­ros fi­zi­nės for­mos, juk ke­liau­jant rū­pin­tis sa­vi­mi nė­ra leng­va?

Tu­riu vie­ną teo­ri­ją – st­re­so teo­ri­ją. Jei per me­tus ta­vo st­re­so ly­gis ne­kin­ta, bū­si svei­kas ir tvir­tas. Ta­vo kū­no ap­sau­gos me­cha­niz­mai su juo su­si­tvar­kys. Ar­ba ga­li­ma pa­sa­ky­ti at­virkš­čiai. Jei ta­vo pa­ti­ria­ma įtam­pa ban­guo­ja – tai dir­bi, tai il­sie­si, tai per­vargs­ti, tai le­pi­nie­si, – ta­vo kū­nui ne­pa­ly­gin­ti blo­giau. Man at­ro­do, emo­ci­jų ar kit­ko kai­ta yra daug pa­vo­jin­ges­nis da­ly­kas už nuo­lat aukš­tą įtam­pos ly­gį. Esa­te vis­kuo pa­ten­kin­tas?

O, taip. Ne­bent no­rė­čiau ge­ro re­gė­ji­mo. Kad ne­rei­kė­tų kiek­vie­ną ry­tą dė­tis kon­tak­ti­nių lę­šių. Sva­jo­ju ry­te pa­bus­ti ir ryš­kiai ma­ty­ti pa­sau­lį. Ži­no­ma, kar­tais bū­na, kad lo­vo­je pra­si­mer­kiu ir vis­ką la­bai aiš­kiai ma­tau. Bet pas­kui iš­aiš­kė­ja, iš kur tas ste­buklas: ir vėl pa­mir­šau prieš nak­tį iš­si­im­ti kon­tak­ti­nius lę­šius! O ope­ruo­ti akis bi­jau. Tai­gi no­rė­čiau ge­rai ma­ty­ti, nie­ko dau­giau. Kas jums ge­riau – bū­ti vie­ni­šam ar tu­rė­ti mo­te­rį ir nuo­lat grauž­tis, kad ne­ran­da­te jai lai­ko?

Man pa­tin­ka, kai klau­si­mas yra ir at­sa­ky­mas. Pui­ku, ačiū. Ta­da pa­klau­siu ki­taip: kas tie žmonės, ku­riems ne­gai­li­te lai­ko?

98 pro­cen­tus sa­vo lai­ko ski­riu tiems, su ku­riais dir­bu. Ar­ti­mie­siems – tė­vams, bro­liui, se­sei – duo­du tik du pro­cen­tus, ir tai pag­ra­ži­nu pa­dė­tį. Pa­pras­tai sa­ko­ma, kad drau­gys­tė tarp bend­ra­dar­bių – ne­ga­li­ma; ir tik­rai bū­na si­tu­aci­jų, kai tu­ri dirb­ti su sve­ti­mais žmo­nė­mis, ku­rie tau ne­rū­pi ar yra ne­sim­pa­tiš­ki. Man tai su­pran­ta­ma. Bet aš pats mu­zi­kos ver­s­le esu taip se­niai, kad ga­liu rink­tis. Tad ren­kuo­si žmo­nes, su ku­riais ma­ne sie­ja drau­gys­tė: jie pir­miau­sia – bi­čiu­liai, o tik pas­kui – vers­lo part­ne­riai. Ir jei aš ga­liu juos rink­tis bū­tent to­kia tvar­ka, pa­vy­dė­ki­te man. Vi­sa mū­sų kalba su­ka­si apie mu­zi­ką. O kas dar jums svar­bu?

Bū­ti ge­ru žmo­gu­mi: kil­niu, pa­do­riu, ati­džiu, tei­sin­gu. No­riu iš­spaus­ti iš sa­vęs vi­sa, ką tu­riu ge­ra. Ta­da ei­nu mie­go­ti ra­mia są­ži­ne. Man tai yra la­bai svar­bu, gal net svar­biau už mu­zi­ką. Po ne­pa­vy­ku­sio kon­cer­to aš pui­kiai mie­gu. Bet jei tik imu gal­vo­ti, kad kaž­ką ne taip pa­sa­kiau, kad ga­lė­jau bū­ti kant­res­nis ar ma­lo­nes­nis, su mie­gu at­si­ran­da prob­le­mų. Kas jums ar­ti­mes­ni – ame­ri­kie­čiai ar vo­kie­čiai?

Pa­ty­lė­siu, nes ma­no tė­vas – vo­kie­tis, ma­ma – ame­ri­kie­tė. Kaip sau­go­te ran­kas?

Plau­nu jas du tris kar­tus per die­ną. Kar­pau na­gus, kai jie truk­do man griež­ti. Pa­ti ma­to­te, kad ma­no de­ši­nės ran­kos na­gai il­ges­ni nei kai­rės, nes pa­sta­rą­ja gro­ju sty­go­mis. Jūs juo­kau­ja­te, o aš įsi­vaiz­duo­ju vi­sai ti­kė­ti­ną si­tu­aci­ją: prieš pat kon­cer­tą įsi­pjau­na­te pirš­tą, jis krau­juo­ja... Kas ta­da?

Ta­da vi­si ta­vo bi­čiu­liai stai­ga tam­pa vers­li­nin­kais: pro­tin­gais vei­dais ap­žiū­ri­nė­ja kru­vi­ną pirš­tą ir ti­ki­na, kad tas įpjo­vi­mas – vi­siš­kas menk­nie­kis, ku­ris nie­kaip ne­ga­li su­truk­dy­ti kon­cer­tui. Aš ir pats su­pran­tu, kad jie – tei­sūs, kad tu­riu ei­ti į sce­ną: žmonės mo­kė­jo už bi­lie­tus, lau­kė šou, sky­rė jam sa­vo lai­ką. Tu­ri bū­ti la­bai rim­ta prie­žas­tis, kad tas šou ne­įvyk­tų, o ne ko­kia nors nie­kin­ga žaiz­de­lė. Jei nuo to pirš­to vi­sai kri­stų mė­sa ir ky­šo­tų kau­las, ta­da gal ir tu­rė­čiau tei­sę pa­reikš­ti: „Klau­sy­kit, žmonės, pa­g­ro­siu jums ke­tu­ris ga­ba­lus, na, pen­kis, bet, at­lei­s­ki­te, kai jau bus vi­sai blo­gai, ei­siu ieš­ko­ti dak­ta­ro.“ Jū­sų he­ro­jus Pa­ga­ni­ni bu­vo azar­tiš­kas kor­tų lo­šėjas. O jūs tu­ri­te ko­kių nors pri­klau­so­my­bių?

Tai kad joms ne­lie­ka lai­ko. Tie­sa, ma­no azar­tas dar ap­ima mu­zi­kos vers­lą, aš ki­šuo­si į vis­ką, kas su juo sie­ja­si. Man la­bai svar­bu, ko­kie yra ma­no bukle­tai, pla­ka­tai, prog­ra­mė­lės, kaip at­ro­do sce­na, ko­kios ten spal­vos ir švie­sos, kaip jos kin­ta pri­klau­so­mai nuo gro­ja­mo kū­ri­nio. No­riu, kad vis­kas bū­tų ne­prie­kaiš­tin­ga. Ką pa­va­din­tu­mė­te sa­vo ka­rje­ros vir­šu­kal­nė­mis?

La­bai sun­ku at­sa­ky­ti, nes, gar­bės žo­dis, kiek­vie­ną die­ną per pa­sta­ruo­sius de­šim­tį me­tų bu­vo vir­šu­kal­nė. Gro­jau su nuo­sta­biais mu­zi­kan­tais, ge­riau­sio­se pa­sau­lio sa­lė­se ir ma­ne pa­lai­kė tiek daug žmo­nių! Kaip ga­liu sa­ky­ti, kad kaž­kas bu­vo svar­biau, o kaž­kas – ne taip svar­bu? Man nė­ra skir­tu­mo, grie­žiu ke­lio­li­kai tūks­tan­čių ar ke­liems šim­tams, sta­dio­ne ar ma­žo­je sa­lė­je: vi­si kon­cer­tai vie­no­dos ver­tės. To­dėl vir­šu­kal­nės bū­na ta­da, kai gro­ju sce­no­je, kai ži­nau, kad esu pui­kios for­mos, ir kai lie­ja­si mu­zi­ka.

Jei nuo to pirš­to vi­sai kri­stų mė­sa ir ky­šo­tų kau­las, ta­da gal ir tu­rė­čiau tei­sę pa­reikš­ti: „Klau­sy­kit, žmonės, pa­g­ro­siu jums ke­tu­ris ga­ba­lus, na, pen­kis, bet, at­lei­s­ki­te, kai jau bus vi­sai blo­gai, ei­siu ieš­ko­ti dak­ta­ro.“

Jis sa­ko­si da­bar esąs vie­ni­šas – rim­tai įsi­pa­rei­go­ti tie­siog ne­tu­rė­tų lai­ko. Ta­čiau vie­šu­mo­je iš­vaiz­du­sis smui­ki­nin­kas daž­nai pa­ste­bi­mas su efek­tin­go­mis gra­žuo­lė­mis – to­kie pa­si­ro­dy­mai su­tei­kia pe­no kal­boms apie tik­rus ar ta­ria­mus Da­vi­do Gar­ret­to...

Kaip tik­ra pop­žvaigž­dė jis pui­kiai jau­čia­si tiek kon­cer­tų sa­lė­se, tiek mil­ži­niš­kuo­se sta­dio­nuo­se. Nuo­trau­ko­je – Gar­ret­tas gro­ja prieš fu­tbo­lo rung­ty­nes tarp Miun­che­no „Ba­y­ern“ir Lon­do­no „Chel­sea“

„Sa­vo ger­bė­jams esu dė­kin­gas už vi­sas pa­lai­ky­mo for­mas. Jei ne jie, ne­gy­ven­čiau taip, kaip da­bar gy­ve­nu, ir ne­bū­tų kuo džiaug­tis“, – sa­ko po­pu­lia­ru­sis mu­zi­kan­tas

Su tė­vais – tei­si­nin­ku Ge­or­gu Bon­gart­zu ir bu­vu­sia ame­ri­kie­čių pri­ma­ba­le­ri­na Do­ve Gar­rett

Pa­siū­ly­mas iš­leis­ti var­di­nius kve­pa­lus – ne­abe­jo­ti­nas po­pu­lia­ru­mo įro­dy­mas. Įspū­din­gos iš­vaiz­dos smui­ki­nin­ko ne­tru­ko pa­ste­bė­ti ir dra­bu­žių bei ak­se­su­a­rų kū­rė­jai

Da­vi­do Gar­ret­to ka­rje­ra ki­ne kol kas ap­si­ri­bo­ja vie­nu vaid­me­niu – 2013-ai­siais mu­zi­kan­tas su­vai­di­no smui­ko ge­ni­jų Nic­co­lò Pa­ga­ni­ni fil­me „Vel­nio smui­ki­nin­kas“

Cha­riz­ma­tiš­ka­sis smui­ko vir­tuo­zas ypač iš­gar­sė­jo sa­vo cros­so­ver pa­si­ro­dy­mais – to­kių kon­cer­tų me­tu skam­ba ir sa­vaip in­ter­pre­tuo­ti pop­mu­zi­kos, ro­ko hi­tai, ir kla­si­ki­nės me­lo­di­jos

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.