Mes esa­me mei­lė

Zmones - - P.s. -

ARi­man­tė KUL­VIN­S­KY­TĖ

š ne­val­gau mė­sos. Aš ne­mėgs­tu sal­du­my­nų. Aš ne­ken­čiu „Lie­tu­vos ryto“. Aš nie­kad ne­bal­suo­čiau už li­be­ra­lus. Aš ne­žiū­riu te­le­vi­zo­riaus. Aš ne­skai­tau „Del­fi“. Aš ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs su dirb­ti­niu įde­giu ir prik­li­juo­tom blaks­tie­nom. Aš nie­ka­da ne­tu­rė­siu vai­kų. Aš ne­ma­tau pra­s­mės tu­rė­ti aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą. Aš ne­ken­čiu Lie­tu­vos orų. Aš ne­vaikš­tau į „Ak­ro­po­lį“. Aš ne­se­ku Ja­ge­la­vi­čiū­tės. Aš ne­per­ku „Žmo­nių“.

Ko­dėl mes vis daž­niau sa­ve api­bū­di­na­me per tai, ko ne­mėgs­ta­me, ne­my­li­me, ne­ken­čia­me? Ko­dėl mus la­biau vie­ni­ja ne­apy­kan­ta, nu­si­sta­ty­mai ir sie­nos? Ko­dėl bū­riu sku­ba­me bur­bė­ti ir lo­ti, ap­kal­bi­nė­ti ir juok­tis, o ne gir­ti, guos­ti ir glos­ty­ti? Ko­dėl įvy­kiai, ku­riuo­se ra­si­me ką pa­smerk­ti, vi­suo­met su­lau­kia di­des­nio at­gar­sio už per­ga­les, įveik­tus sun­ku­mus ar silp­nu­mą? Mes ne­sa­me tai. Mes ne­sa­me smir­dan­čios pri­ka­k­o­tos saus­kel­nės, mes esa­me mui­lu kve­pian­tys mū­sų vai­kų bu­či­n­iai. Mes ne­sa­me tru­pi­nių pil­nos kla­via­tū­ros ir vir­š­va­lan­džiai. Mes esa­me pra­smin­gi dar­bai ir drau­gais ta­pę ko­le­gos. Mes ne­sa­me sun­kūs pal­tai ir mo­kes­čiai už šil­dy­mą. Mes esa­me žmonės, ku­rie su­ge­ba gyventi bet ko­kiu oru ir dė­ko­ti už kas­kart pa­si­ro­dan­čią sau­lę. Mes ne­sa­me au­to­mo­bi­lių spūs­tys ir sun­kūs pir­ki­nių krep­šiai. Mes esa­me na­mai, į ku­riuos sku­ba­me ir dėl ku­rių sku­ba­me.

Tai gal pra­dė­ki­me? Man pa­tin­ka verk­ti. Pa­tin­ka daug spir­gų ant ce­pe­li­nų. Aš my­liu po­ras, ku­rios vaikš­to su­si­ki­bu­sios už ran­kų. Man pa­tin­ka pra­links­min­ti pre­ky­bos cent­rų ka­si­nin­kes. Ir gar­siai rėk­ti per krep­ši­nio var­žy­bas. Aš die­vi­nu iš lau­ko par­neš­tų skal­bi­nių kva­pą. Ir man la­bai pa­tin­ka klau­sy­tis, kai tė­vai mei­liai bur­be­na vie­nas ant ki­to. Aš die­vi­nu ry­tus, kai duk­ra gu­li vy­ro pa­žas­ty­je ir jie­du skai­čiuo­ja ran­kų pirš­tus. Ma­ne vi­sa­da nu­gink­luo­ja mū­sų šuns džiaugs­mas, kai ei­na­me į lau­ką, – jam nie­ka­da nė­ra blo­go oro. Man pa­tin­ka bū­ti pa­var­gu­siai po die­nos dar­bų. Pa­tin­ka vi­są die­ną vaikš­čio­ti su pi­ža­ma. Ir val­gy­ti tie­siai iš ka­ti­lo. Man pa­tin­ka žiū­rė­ti į ki­tų žmo­nių lan­gus ir svars­ty­ti, apie ką jie kal­ba­si sė­dė­da­mi ant so­fos. Man pa­tin­ka lie­žu­vau­ti su drau­gė­mis. Ir elg­tis taip, kad vy­ras pa­sa­ky­tų: „Na ir dur­na tu, ma­no mei­le.“Man pa­tin­ka ka­pi­nės.

Lap­kri­čio 1-osios va­ka­rą į jas nu­va­žia­vo­me vi­sa šei­ma. Už­deg­ti žva­kių ant ne­a­p­lan­ky­tų ka­pų. Juos rin­ko­si Lu­na. Su­spau­du­si lū­pas at­sa­kin­gai dė­lio­jo žva­ku­tes ant ka­pų. Tiks­liau, ka­pe­lių. Vi­si jos pa­si­rink­ti bu­vo vai­kų ka­pai. Paglos­ty­da­vo ak­me­nį, pa­sa­ky­da­vo „pra­aaaašom“ir džiaugs­min­gai pa­reikš­da­vo „ei­nam to­liau“! Ir mes ėjom to­liau, ir tam­so­je de­gėm žva­kes – ab­so­liu­tų mei­lės sim­bo­lį.

Mei­lė. Tai vie­nas vie­nin­te­lis mus vi­sus jun­gian­tis da­ly­kas. Ji mus mo­ty­vuo­ja, ji įkve­pia, ji guo­džia. Mei­lė ir švel­nu­mas yra di­džiau­sia do­va­na, ko­kią tik esa­me ga­vę iš sau bran­gių žmo­nių. Be jos mes vi­si, kiek­vie­nas mū­sų, nu­mir­tu­me. Taip, vie­na­t­vė ga­li bū­ti ir yra mir­ties prie­žas­tis. Ir tuo­met, kai ne tik pa­sau­ly­je, bet ir jū­sų gat­vė­je siau­čia vie­na­t­vės epi­de­mi­ja, sie­nas rei­kia griau­ti, o ne sta­ty­ti. Ne baks­no­ti pirš­tais ieš­kant kal­tų, o ties­ti ran­ką pa­gal­bai. Mei­lė ne­tu­ri ra­sės, tau­ty­bės, po­li­ti­nių pa­žiū­rų, sek­su­a­li­nės orien­ta­ci­jos. Mei­lei ne­svar­bu, tu iš Vil­niaus, Kau­no ar Pa­ne­vė­žio. Ap­ka­bi­nus pa­mirš­ta­ma, kiek li­ke’ų su­rin­kai „Fa­ce­bo­ok“ar ko­kį kont­rak­tą šian­dien pa­si­ra­š­ei, pa­mir­šai iš­plau­ti grin­dis ar po lo­va pa­spy­rei ne­šva­rias ko­ji­nes. Svar­biau­sia – ta­vo mei­lė.

Ir tą tam­sų, lie­tin­gą va­ka­rą, kai klam­po­da­mi po ka­pi­nių pur­vą mu­du su Po­vi­lu niurz­gė­me ir bur­bu­lia­vo­me, Lu­na prie ka­pi­nių var­tų mu­du su­stab­dė ir pa­sa­kė: „Ačiū!“

Kiek­vie­nas mū­sų gi­męs my­lė­ti. Net ir ak­me­nis su lai­ko nu­trin­tais var­dais.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.