Mo­des­ta Vžes­niauskai­tė Pra­ban­ga dvi­ra­ti­nin­kės ne­iš­le­pi­no

Bu­vu­sios pro­fe­sio­na­lios dvi­ra­ti­nin­kės Mo­des­tos VŽESNIAUSKAITĖS (34) gy­ve­ni­mas iš ša­lies at­ro­do pa­sa­kiš­kas – ji su­ka­si Mo­na­ko grie­ti­nė­lė­je, ša­lia – drau­gas bri­tų mi­li­jar­die­rius Joh­nas Caud­wel­las (65) ir nuo­sta­bus sū­ne­lis Leo­nar­do (5), ji vyk­do di­džiu­lius l

Zmones - - Zmones - DA­LIA MUSTEIKYTĖ

Iš­ties Mo­des­ta, ne­se­niai bai­gu­si di­džiu­lį Joh­no lab­da­ros pro­jek­tą pra­ban­giu po­ky­liu Mon­te Kar­lo vieš­bu­čio „Bay Ho­tel“so­duo­se ant jū­ros kran­to, jam sky­ru­si la­bai daug ener­gi­jos ir jė­gų, klau­sy­da­ma to­kių įver­ti­ni­mų tik šyp­so­si: net ir to­kios gra­žios, iš pa­žiū­ros sėk­min­gos mo­te­rys ver­kia, ne­dirb­ti – jau ant­ri me­tai ji pui­ki ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to Žyd­ro­jo­je pa­kran­tė­je par­da­vė­ja – ne­ga­lė­tų vien dėl to, kad ne­leis­tų spor­to iš­ug­dy­tas cha­rak­te­ris. O jei dar ran­da lai­ko pa­min­ti dvi­ra­tį, kar­tais – ir pa­tre­ni­ruo­ti šio spor­to en­tu­zias­tus, jau­čia­si lai­min­giau­sia pa­sau­ly­je. Di­džiau­sias jos šir­dies skaus­mas – nie­kaip ne­pa­si­bai­gian­čios sky­ry­bos su Leo­nar­do tė­čiu ita­lu, taip pat bu­vu­siu dvi­ra­ti­nin­ku: „Mo­na­ko įsta­ty­mai pa­lan­kūs vy­rams, vie­tos pi­lie­čiams. Teis­mo po­sė­dis šįmet ati­dė­tas tre­čią­kart – tu­rė­jo vyk­ti lap­kri­čio 7-ąją. Dar vie­nas bus gruo­dį. Ge­rai bent, kad ne ki­tą­met... No­rė­čiau kel­tis į Ang­li­ją ir gy­ve­ni­mą kur­ti te­nai su Joh­nu ir sa­vo Leo­nar­do, bet – ne­ga­liu. Jau ir sū­nus ten bu­vo už­ra­šy­tas į mo­kyk­lą, bet iš­si­vež­ti jo man ne­lei­do. Sun­ku, kai esi val­do­mas kaž­kie­no ki­to.“

Per ge­ro­kai prail­gu­sį sky­ry­bų pro­ce­są Mo­des­ta įro­dė, kad yra nuo­sta­bi ma­ma, ge­ban­ti iš­lai­ky­ti vai­ką ir juo rū­pin­tis, nors kar­tais ir te­ko vers­tis per gal­vą dir­bant ke­liuo­se dar­buo­se.

„La­bai nuo tų sky­ry­bų pa­var­gau“, – liūd­nai pri­pa­žįs­ta ket­vir­tus me­tus Mo­na­ko teis­mų ir val­diš­kų ins­tan­ci­jų slenks­čius mi­nan­ti lie­tu­vė ir čia pat ima šyp­so­tis – op­ti­miz­mo ir po­zi­ty­vu­mo iš jos nie­kas ne­at­ims. Be to, tu­rė­da­ma dau­gy­bę dar­bų, gau­na daug džiaugs­mo. „Dar­bai, ke­lio­nės ma­ne la­bai pra­blaš­ko nuo as­me­ni­nių sun­ku­mų. Be jų nu­vys­čiau kaip gė­ly­tė“, – sa­ko Mo­des­ta, 2008-ai­siais at­sto­va­vu­si Lie­tu­vai Pe­ki­no olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se.

Toks ne­sta­bi­lu­mas as­me­ni­nė­je erd­vė­je ma­žiau op­ti­mis­tiš­ką žmo­gų jau bū­tų pa­lau­žęs.

Nie­kas juk ne­no­ri bū­ti gre­ta verkš­le­nan­čių. Sten­giuo­si vi­sur įžvelg­ti po­zi­ty­vu­mo. Net ir šio­je si­tu­aci­jo­je. Ma­tau, kaip aš pa­ti su­au­gau, subren­dau, kiek iš vi­so to iš­mo­kau. Ka­dan­gi dir­bu lab­da­ros sri­ty­je, ma­tau, kaip gy­ve­na ki­ti, kaip sun­ku tė­vams au­gin­ti ser­gan­čius vai­kus. Joh­no lab­da­ros pro­jek­tai skir­ti Ang­li­jai, o ji – tik­rai ne tik Lon­do­nas, ži­nau, kaip vargs­ta žmonės pro­vin­ci­jo­je. Ypač – at­vy­kė­liai. Svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gos kai ku­riems ne­pa­tvir­ti­na re­tų li­gų, tuo­met gy­dy­mo nie­kas ne­pa­den­gia. Jei tė­vai ne­tu­ri pi­ni­gų, nė­ra šan­sų, kad vai­kai at­si­stos ant ko­jų. Ta­da ne­ky­la dve­jo­nių, kad man nė­ra taip blo­gai.

Da­bar Joh­no lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­ja glo­bo­ja sep­ty­nis tūks­tan­čius to­kių li­go­niu­kų. Šiuo me­tu jis sta­to di­džiu­lę kli­ni­ką nuo au­tiz­mo ken­čian­tiems vai­kams, ji bus ati­da­ry­ta jau gruo­dį. Ten juos tirs ir pri­žiū­rės ge­riau­si šios sri­ties me­di­kai. Prieš iman­tis to­kio mil­ži­niš­ko pro­jek­to Joh­nui dak­ta­rai įro­dė, jog au­tiz­mą ga­li­ma jei ne iš­gy­dy­ti, tai bent pa­leng­vin­ti jo sta­di­ją. Tie vai­kai, ga­vę tin­ka­mą prie­žiū­rą, ga­lė­tų nor­ma­liai in­te­gruo­tis ir gyventi vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Ma­nau, Lie­tu­vo­je tai ir­gi di­de­lė prob­le­ma, ne tik Ang­li­jo­je, kur su šiuo su­tri­ki­mu su­si­du­ria be­ga­lė šei­mų.

Vie­nu me­tu Mo­na­ke dir­bai spor­to tre­ne­re, sklei­dei dvi­ra­čių vi­ru­są. Da­bar nė­rei į vi­sai nau­ją sri­tį – ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą.

Man tai pa­tin­ka. Ir ko­kius įdo­mius pro­jek­tus įgy­ven­di­nu! Pa­va­sa­rį ke­ti­nu su­k­vies­ti apie tris šim­tus žur­na­lis­tų iš vi­so pa­sau­lio ir ap­ro­dy­ti vie­ną pra­ban­giau­sių gy­ve­na­mų­jų re­zi­den­ci­jų Žyd­ro­jo­je pa­kran­tė­je – su SPA, te­niso kor­tais, gro­žio sa­lo­nais, su ap­sau­ga dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą, ka­me­ro­mis – kol žmo­gus nu­eis iki sa­vo bu­to, jį ste­bės net ke­tu­rios. Už tų būs­tų ko­ky­bę tik­rai ga­ran­tuo­ju ir in­ten­sy­viai gal­vo­ju, kaip ži­nią apie juos pa­skleis­ti kuo pla­čiau ir juos par­duo­ti. Jau da­bar te­nai ve­žu įdo­mius rim­tus žmo­nes. Ši­tas pro­jek­tas – nau­ja ma­no mei­lė.

Lab­da­rai taip pat ski­riu la­bai daug lai­ko. Dirb­ti jai bū­tų daug sma­giau nei prie vers­lo pro­jek­tų. Gal taip gal­vo­ju to­dėl, kad tu­riu fi­nan­si­nį Joh­no pa­lai­ky­mą? Ži­nau, kad jis bet ka­da pa­dė­tų, jei pri­reik­tų. Už­tat jau­čiu ra­my­bę ir daž­niau ren­kuo­si šir­dies veik­lą. Bet ne­at­si­pa­lai­duo­ju – rei­kia da­ry­ti ir ki­tą dar­bą, kad už­si­dirb­čiau, kad mes su sū­ne­liu iš kaž­ko gy­ven­tu­me.

Ma­no gy­ve­ni­mo bū­das, kaip ir na­mai, pa­sta­rai­siais me­tais ne­pa­si­kei­tė. Dvi­ra­tis man te­bė­ra svar­bus. Kad ir šįryt – iš­va­žia­vau pa­si­va­ži­nė­ti ši­to­mis gra­žio­mis apy­lin­kė­mis su sa­vo drau­gais. Toks sma­gu­mas, to­kia ra­my­bė! Va­ži­nė­ji­mas dvi­ra­čiais – tam tik­ras so­cia­li­nis gy­ve­ni­mas: ir pa­bend­rau­ja­me, ir pa­dūks­ta­me, ir pa­si­mai­vo­me, ir ad­re­na­li­no gau­na­me. Ka­dan­gi klu­bą, ku­rį bu­vau įstei­gu­si, už­da­riau, žmo­nes tre­ni­ruo­ju be pi­ni­gų, sa­vo ma­lo­nu­mui. Kai ku­rie pra­šo, kad su­da­ry­čiau tre­ni­ruo­čių prog­ra­mą. Taip

Ma­nau, čia pa­de­da Joh­no me­tai – ne­bė­ra jo­kio karš­ta­ko­šiš­ku­mo. Jo as­me­ni­nės ver­ty­bės, są­ži­nin­gu­mas da­ro di­džiu­lį įspū­dį.

ge­ra, kad žmonės va­žiuo­ja dvi­ra­čiais, o kai ku­rie tai pra­dė­jo da­ry­ti ma­no dė­ka. Tai­gi, sa­ky­čiau, ma­no pa­šau­ki­mas – kuo dau­giau žmo­nių pa­so­din­ti ant dvi­ra­čio!

Net ir lab­da­ros žy­gį kas­met or­ga­ni­zuo­ji dvi­ra­čiais. Kaip pa­vy­ko pa­sta­ra­sis?

Šįmet pa­kei­tė­me tra­są. Dvi­de­šimt

ke­tu­ri žy­gio da­ly­viai, tarp jų, be ma­nęs, – dar trys lie­tu­viai, my­nė­me iš To­ska­nos, vie­no įspū­din­giau­sių Ita­li­jos mies­te­lių San Dži­min­ja­no, iki Mo­na­ko. Vi­są at­stu­mą įvei­kė­me per tris die­nas, su­sto­da­mi gra­žiau­sio­se vie­to­se, o jos ten, pa­ti­kė­kit, nuo­sta­bios. Per žy­gį ir va­ka­rie­nę su­rin­ko­me dau­giau kaip 140 tūks­tan­čių sva­rų! Per die­ną nu­va­žiuo­ti tek­da­vo dau­giau kaip šim­tą ki­lo­met­rų kal­vo­to­mis vie­to­vė­mis. Vi­si, įskai­tant le­gen­di­nį „For­mu­lės 1“lenk­ty­ni­nin­ką Mi­ką Häk­ki­ne­ną, taip ge­rai fi­ziš­kai pa­si­ren­gę?

Pa­si­ren­gę. O ku­rie ma­žiau – juk šiais lai­kais ne prob­le­ma, kai dvi­ra­čiai tu­ri elekt­ra va­ro­mus va­rik­lius ( juo­kia­si). Ir sa­vo Joh­ną su­ti­kai vie­na­me dvi­ra­čių žy­gių. Nuo to po­ky­lio Lon­do­ne „Butterf­ly Ball“, kur pir­mą­syk vie­šu­mo­je pa­si­ro­dė­te su, kaip jis įvar­di­ja­mas, bri­tų te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jos mag­na­tu, žmo­gu­mi, Ang­li­jai pri­sta­čiu­siu mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, gar­siu ir ger­bia­mu fi­lant­ro­pu, pra­bė­go dau­giau nei me­tai. Pa­nei­gė­te skep­ti­kų kal­bas, kad jau­nos gra­žuo­lės lie­tu­vės ir vy­res­nio bri­tų tur­tuo­lio istorija bus trum­pa.

Taip, su­si­pa­ži­no­me min­da­mi dvi­ra­čius. Rug­pjū­tį at­šven­tė­me tre­jus me­tus, kai rim­tai drau­gau­ja­me kaip po­ra. Per tą lai­ką ga­lė­jo vis­ko bū­ti, vis­ko įvyk­ti, bet, su­ra­dęs žmo­gų, ku­rio ieš­ko­jai vi­są gy­ve­ni­mą, vi­saip sten­gie­si iš­sau­go­ti tuos san­ty­kius, nors ir ko­kių sun­ku­mų bū­tų. Sten­giuo­si aš, sten­gia­si ir jis. Kol kas Joh­nas kant­riai lau­kia, kol baig­sis ma­no sky­ry­bos ir ga­lė­si­me su sū­ne­liu at­va­žiuo­ti pas jį. Konk­re­čiai pla­nuo­ti to ne­ga­liu, nes ne­ži­nau, kiek ma­no as­me­ni­nis ne­sta­bi­lu­mas, tai, kad esa­ma si­tu­aci­ja er­zi­na kas­dien, dar truks. Man la­bai pa­si­se­kė, kad Joh­nas ir­gi yra mo­ty­vuo­tas, mes ban­do­me ei­ti per gy­ve­ni­mą kar­tu, nes taip la­bai ge­ra. Bet... kiek jis iš­lauks? Kiek iš­lauk­siu aš? Kol kas abu esa­me su­pra­tin­gi. Ir, ži­no­te, ma­nau, čia pa­de­da jo me­tai – ne­bė­ra jo­kio karš­ta­ko­šiš­ku­mo. Jo as­me­ni­nės ver­ty­bės, są­ži­nin­gu­mas da­ro di­džiu­lį įspū­dį – to­kio vy­ro dar ne­su su­ti­ku­si. Kaip žmo­gų, jį la­bai la­bai ger­biu. Di­de­lė lai­mė kiek­vie­nam jį tu­rė­ti kaip drau­gą – vi­siems, jei ko­kia prob­le­ma, jis ran­da lai­ko. Man kar­tais net at­ro­do, kad per daug da­li­ja sa­ve.

Joh­no dė­ka su­ti­kau la­bai daug įdo­mių žmo­nių – apie kai ku­riuos net ne­ga­liu kal­bė­ti, jų fo­to­gra­fuo­ti. Su­si­pa­ži­nau ir su bri­tų ka­ra­liš­ko­sios šei­mos na­riais, pri­va­čiai va­ka­rie­nia­vo­me su Bil­lu Ga­te­su, Leo­nar­do DiCa­p­rio ap­lin­kos žmo­nė­mis – no­rė­tu­me kar­tu at­ei­ty­je dirb­ti lab­da­ros sri­ty­je. Kaip se­ka­si ta­vo Leo­nar­do?

Jis – nuo­sta­bus vai­kas. Mo­na­ko ir mū­sų švie­ti­mo sis­te­ma ki­to­kia, net ne­ži­nau, ko­kius tin­ka­mus lie­tu­viš­kus ati­tik­me­nis ras­ti. Iki tre­jų jis lan­kė vai­kų dar­že­lį, nuo ket­ve­rių pra­dė­jo ei­ti į pa­ren­gia­mą­ją mo­kyk­lė­lę. Tai lyg tik­ra mo­kyk­la, kur kiek­vie­nas at­ei­na su sa­va kup­ri­ne, gau­na už­duo­tė­lių. Vi­saip sten­giuo­si jį mo­ty­vuo­ti mo­ky­tis, ko nors siek­ti. Jis pui­kiai kal­ba ke­tu­rio­mis kal­bo­mis – lie­tu­vių, pran­cū­zų, ita­lų ir ang­lų. Kar­tą ma­ne pra­juo­ki­no sa­ky­da­mas: „Ma­ma, no­rė­čiau iš­mok­ti dar ki­tą kal­bą, kur sa­ko­ma „da da, cho­ro­šo“.“Net ir ne­ži­nau, kur ru­siš­kai nu­gir­do. Gal aš su kuo nors kal­bė­jau­si? Kar­tais jis mo­ka taip pra­juo­kin­ti. Di­džiu­lė lai­mė, kad tu­riu nuo­sta­bią ma­mą. Ji man la­bai pa­de­da au­gin­ti Leo­nar­do, kai tu­riu ke­liau­ti. Jis net kar­tą man pa­sa­kė, kad da­bar tu­ri dvi ma­mas. Ma­ne ir ją – ba­bą. Bet kam tau tiek plė­šy­tis, tiek tų ke­lio­nių – ga­lė­tum juk bū­ti tie­siog Joh­no pa­puo­ša­las ir di­džiuo­tis do­va­no­tais dei­man­tais?..

Bet ar dei­man­tai lai­mę ne­ša? Gal – kai ku­rioms. Man tai nė­ra ver­ty­bė. Ne­su ta mo­te­ris, ku­rią va­di­nu prin­ce­se. Man kar­tais gai­la tų, ku­rios jau­čia­si lai­min­gos, per pie­tus ger­da­mos šam­pa­ną. Man rei­kia ne to.

Bu­vu­si dvi­ra­čių spor­to pro­fe­sio­na­lė, olim­pie­tė Mo­des­ta Vžes­niauskai­tė sva­jo­ja su sū­ne­liu Leo­nar­do kraus­ty­tis pas Joh­ną į Ang­li­ją, ta­čiau kol kas Mo­na­ke ją lai­ko ne­si­bai­gian­tys sky­ry­bų rei­ka­lai

Mo­des­tą ir Joh­ną su­ve­dė bū­tent dvi­ra­čių spor­tas

Per Mo­des­tos or­ga­ni­zuo­tą dvi­ra­čių žy­gį ir iš­kil­min­gą puo­tą Mon­te Kar­lo vieš­bu­čio „Bay Ho­tel“so­duo­se su­rink­ta so­li­di su­ma ke­liau­ja lab­da­rai

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.