Vla­di­mi­ras ir Ser­ge­jus Aza­no­vai

„Bū­ti aiš­ki­a­re­giu, ekst­ra­sen­su, bū­rė­ju ar pa­rap­si­cho­lo­gu – pa­vo­jin­gas dar­bas. Bet mes jau­čia­mės ap­sau­go­ti – mes esa­me vie­nas ki­to an­ge­lai sar­gai“, – pa­aiš­ki­na pa­rap­si­cho­lo­gai, ast­ro­lo­gai Vla­di­mi­ras ir Ser­ge­jus AZA­NO­VAI. Vos ke­lių mi­nu­čių skir­tu­mu gi­mę bro

Zmones - - Šiame Numeryje: - JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Bū­ti ekst­ra­sen­su – pa­vo­jin­gas dar­bas

Juos sun­ko­ka at­skir­ti. Ne­bent ša­lia įsi­tai­so žmo­nos: Vla­di­mi­ro – Da­nu­tė (59) ir Ser­ge­jaus – Eg­lė (48). Kai jie kar­tu, na­muo­se skam­ba bro­liš­ki vardai – Vo­va ir Se­rio­ga. „Tik bro­liui lei­džia­ma į ma­ne kreip­tis Vo­va. Tik aš ga­liu bro­lį va­din­ti Se­rio­ga. Sve­ti­miems ne­ga­li­ma, – kvies­da­mas į na­mus pa­aiš­ki­na Vla­di­mi­ras. – Be­je, kar­tą tai mus iš­gel­bė­jo, nes virš šei­mos jau bu­vo pa­ki­bęs di­džiu­lis pa­vo­jus – mir­tis. Mes su bro­liu tuo me­tu la­bai ak­ty­viai ieš­ko­jo­me din­gu­sių žmo­nių, aiš­ki­no­mės dėl pa­vog­tų ma­ši­nų. Tai bu­vo 1990-ie­ji – pats ban­di­tiz­mo su­kles­tė­ji­mas. Kar­tą bu­vau iš­bė­gęs į miš­ką pa­s­por­tuo­ti, grįž­tu, o žmo­na sa­ko: „Bu­vo at­va­žia­vęs kaž­koks žmo­gus, ta­vęs ieš­ko­jo.“„Kaip jis ma­ne pa­va­di­no?“– pa­klau­siau. „Vo­lo­dia“, – iš­gir­dau. Iš­kart su­pra­tau, kad tai sve­ti­mas ir pa­vo­jin­gas žmo­gus, ku­ris ban­dė ap­si­mes­ti sa­vu. Bė­gio­da­mas kaip tik bu­vau pa­ju­tęs šal­tį – mir­ties šal­tį. Po ši­tos is­to­ri­jos mes nu­sto­jo­me ieš­ko­ti din­gu­sių žmo­nių, nes tai – per daug ri­zi­kin­ga veik­la, pa­vo­jų už­trau­kian­ti ne tik mums, bet ir mū­sų žmo­noms, vai­kams. Ne­ga­lė­jo­me ri­zi­kuo­ti.“

Taip pra­si­dė­jęs po­kal­bis vie­ną po ki­tos į di­džiu­lį gy­ve­ni­mo ka­muo­lį pi­na su dar­bu su­si­ju­sią bro­lių pa­tir­tį, iš­gy­ven­tus li­ki­mo kir­čius ir lai­min­gas mi­nu­tes. Vla­di­mi­ras ga­lė­tų va­lan­dų va­lan­das pa­sa­ko­ti sa­vo su­kaup­tas is­to­ri­jas. Ser­ge­jus – ty­les­nis, pir­me­ny­bę tei­kian­tis ke­lio­mis mi­nu­tė­mis anks­čiau gi­mu­siam Vla­di­mi­rui. „Be­je, ma­žai kas Lie­tu­vo­je ži­no, kad mes – ne dvy­niai, o try­niai“, – šyp­so­da­mie­si ro­do nuo­trau­kas bro­liai Aza­no­vai. Tą lap­kri­čio 7-osios va­ka­rą Azer­bai­dža­no sos­ti­nės Ba­ku gim­dy­mo na­muo­se už­fik­suo­tas ga­na re­tas at­ve­jis: gi­mė try­nu­kai – du ber­niu­kai ir mer­gai­tė. Lai­min­ga ma­ma vai­kams da­vė Vla­di­mi­ro, Tat­ja­nos ir Ser­ge­jaus var­dus. O na­muo­se try­nu­kų lau­kė dar vie­na, vie­nuo­li­ka me­tų vy­res­nė, se­suo Vik­to­ri­ja. Tie­sa, li­ki­mas bro­lius ir se­se­ris iš­blaš­kė po pa­sau­lį: Vla­di­mi­ras ir Ser­ge­jus ap­si­gy­ve­no Lie­tu­vo­je, se­suo Tat­ja­na – Ru­si­jo­je, o vy­res­nė­lė Vik­to­ri­ja – Iz­ra­ely­je. Dvy­nių ir try­nių ry­šys iš tie­sų eg­zis­tuo­ja, nė­ra iš­gal­vo­tas? Vla­di­mi­ras: Se­rio­ga Kau­ne, aš Vil­niu­je – jam skau­da ir man skau­da. Mū­sų ry­šys iš tie­sų la­bai stip­rus. Pa­me­nu, 1993 me­tais bu­vau pa­te­kęs į pa­vo­jų: va­žia­vau į Azer­bai­dža­ną ap­lan­ky­ti ma­mos, o jau bu­vo pra­si­dė­jęs Ru­si­jos ka­ras su Če­čė­ni­ja. Kas­kart trau­ki­niui su­sto­jus pa­ke­lės sto­ty­se, įlip­da­vo gink­luo­ti vy­rai ir au­to­ma­tų vamz­džius įrem­da­vo į krū­ti­nę. Iš tie­sų žiū­rė­jau mir­čiai į akis. O Ser­ge­jus to­mis aki­mir­ko­mis pa­si­ro­dy­da­vo man vi­zi­jo­se kaip sau­go­to­jas, kaip ap­sau­ga. Tai bu­vo la­bai stip­ru. Ser­ge­jus pas­kui pa­sa­ko­jo ke­lio­nės me­tu ma­ne ir­gi jau­tęs taip, lyg pats bū­tų va­žia­vęs tuo trau­ki­niu.

Ser­ge­jus: Su try­nu­ke se­se­ri­mi tas ry­šys ir­gi stip­rus, ta­čiau su bro­liu – ypa­tin­gas.

Vla­di­mi­ras: Gal to­dėl, kad su Se­rio­ga vi­sur bū­da­vo­me kar­tu – dar­že­ly­je, mo­kyk­lo­je, spor­te, net ar­mi­jo­je. Mū­sų nie­kas ne­at­skir­da­vo, kai vie­nas už ki­tą ins­ti­tu­te lai­ky­da­vo­me eg­za­mi­nus: jis už mus abu lai­kė is­to­ri­ją, aš – ma­te­ma­ti­ką.

Ser­ge­jus: Aš – che­mi­ją, Vo­va – fi­zi­ką. Tie­siog kak­la­raiš­čiais ap­si­keis­da­vo­me. Bū­da­vo, kad at­skir­tų, mus pa­so­din­da­vo į skir­tin­gus kla­sės kam­pus. Kvie­čia at­sa­ki­nė­ti Vo­vą – aš vie­toj jo at­si­sto­ju. Ori­en­tuo­da­vo­mės pa­gal tai, ku­ris ko­kį da­ly­ką ge­riau iš­ma­no.

Vla­di­mi­ras: Net ma­ma! Kol tu­rė­jau ap­ga­mą ant šo­no, ji mus su Se­rio­ga dar kaž­kaip at­skir­da­vo: pa­mai­ti­na ma­ne, ta­da – se­se­rį Ta­nią ir ga­liau­siai – Ser­ge­jų. Bet pas­kui tas ap­ga­mas iš­ny­ko: ma­ma ėmė ma­ne mai­tin­ti po du kar­tus, o Ser­ge­jaus – nė kar­to. Ji mus pai­nio­jo iki ko­kių dve­jų me­tų, o tė­vas – net iki še­šio­li­kos ar sep­ty­nio­li­kos! Se­no­se vai­kys­tės nuo­trau­ko­se mes ir pa­tys ne­la­bai at­ski­ria­me, ku­ris yra ku­ris. Ta­čiau su am­žiu­mi dvy­nu­kų ar try­nu­kų skir­tu­mai iš­ryš­kė­ja – ne tik cha­rak­te­rio, bet ir iš­ori­niai. Pa­vyz­džiui, pir­ma­sis yra pla­tes­nio vei­do, o ke­lio­mis mi­nu­tė­mis vė­liau gi­męs dvy­nys ar try­nys – siau­res­nio. Ką ži­no­jo­te apie Lie­tu­vą prieš per­si­kraus­ty­da­mi čia gyventi?

Vla­di­mi­ras: Jau­nys­tė­je mes su Se­rio­ga daug spor­ta­vo­me, bu­vo­me leng­va­atle­čiai – už­si­ėmė­me kliū­ti­niu bė­gi­mu. Bu­vo­me spor­to meis­trai, abu pri­klau­sė­me Azer­bai­dža­no rink­ti­nei ir

la­bai rim­tai ruo­šė­mės olim­pi­nėms žai­dy­nėms, ku­rios 1980 me­tais tu­rė­jo įvyk­ti Mask­vo­je. Kar­tą su rink­ti­ne at­va­žia­vo­me į var­žy­bas Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je. At­ei­nu į ma­nie­žą tre­ni­ruo­tis, o ma­no nu­si­žiū­rė­to­je vie­to­je sė­di kaž­koks vai­kė­zas. Pa­va­rau jį, at­si­grę­žia – mer­gi­na! Me­ta iš­di­dų žvilgs­nį ir nu­ei­na šo­ki­nė­ti į to­lį. Tą pa­čią aki­mir­ką pa­ju­tau, kad ji ypa­tin­ga. Su­lau­kiau, kol baigs tre­ni­ruo­tis, pa­ly­dė­jau na­mo. O ki­tą die­ną prieš var­žy­bas sė­dė­jo­me lauk­da­mi sa­vo ei­lės, kaž­kaip žvilg­te­lė­jau į jos pro­fi­lį ir la­bai už­tik­rin­tai iš­ta­riau: „Tu bū­si ma­no žmo­na.“Ji, aiš­ku, tik pa­si­juo­kė ir dar pa­reiš­kė, kad tur­būt tu­riu žmo­ną, du vai­kus ir jai tik „ma­ka­ro­nus ka­bi­nu“. Ne­ži­no­jo, kad bū­da­mas ke­tu­rio­li­kos ma­čiau vi­zi­ją. Ėjau per Ba­ku se­na­mies­tį ir stai­ga prieš akis iš­ki­lo tar­si koks di­džiu­lis ek­ra­nas: ja­me išvy­dau mo­te­rį – bū­si­mą sa­vo žmo­ną, su­pra­tau, kad gy­ven­siu Pa­bal­ti­jy­je (tuo me­tu ne­sky­riau Lie­tu­vos nuo Lat­vi­jos ir Es­ti­jos) ir bū­da­mas 28-erių sto­vė­siu prie mir­ties slenks­čio. To­dėl kai Vil­niu­je su­ti­kau Da­nu­tę, pri­si­mi­niau ši­tą vi­zi­ją. O kai vie­tos val­gyk­lo­je dar pa­ra­ga­vau lie­tu­viš­ko troš­ki­nio ir iš­gir­dau mo­te­ris kal­bant lie­tu­viš­kai – taip švel­niai, me­lo­din­gai, pa­sa­kiau už­tik­rin­tai, kad no­riu čia gyventi. Dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rių aš iš tie­sų mi­riau...

Kai var­žy­bos bai­gė­si, grį­žo­me į Azer­bai­dža­ną. Su Da­nu­te ta­da bu­vo­me pa­žįs­ta­mi pen­kias die­nas, per jas ma­t­ėmės gal tik du kar­tus. Bet vė­liau pu­san­t­rų me­tų su­si­ra­ši­nė­jo­me – kas­dien po laiš­ką. Tre­ne­ris ma­tė, kad kaž­kas su ma­ni­mi vyks­ta: „Gal san­ty­kiai su ta mer­gi­na ir rim­ti, bet tu­ri pa­si­rink­ti: ar­ba ar­tė­jan­ti olim­pia­da, ar­ba ji.“„Ji“, – pa­si­rin­kau aki­mirks­niu. Kai bai­giau tar­ny­bą, at­va­žia­vau į Lie­tu­vą ir mes su­si­tuo­kė­me.

Da­nu­tė: Sau­sį bus 40 me­tų, kai su­si­pa­ži­no­me. Su­si­tuo­kę – jau 38-eri.

Ser­ge­jus: Tu­rė­jau da­ly­vau­ti to­se pa­čio­se var­žy­bo­se Vil­niu­je, ku­rio­se Vo­va su­si­pa­ži­no su Da­nu­te. Ta­čiau pa­ty­riau ko­jos trau­mą ir rei­kė­jo grįž­ti na­mo. Tas ke­lias die­nas bū­ti Lie­tu­vo­je man ir­gi la­bai pa­ti­ko: po ar­mi­jos at­va­žia­vau čia, įsi­dar­bi­nau sta­ty­bo­se. Ta­da man la­biau­siai trū­ko bro­lio, o kai po pus­me­čio ir jis at­si­kraus­tė, vis­kas tar­si sto­jo į sa­vo vie­tas – gy­ve­ni­mas ta­po pil­nas. Pas­kui aš pir­mą kar­tą ve­džiau, su­si­lau­kė­me dvie­jų vai­kų, ta­čiau ne­su­ta­po cha­rak­te­riai ir pa­su­ko­me sa­vais ke­liais. Po ku­rio lai­ko su­ti­kau sa­vo ant­rą­ją pu­se­lę – Eg­lę. Vos ją pa­ma­čius at­ėjo su­vo­ki­mas: ji – man skir­ta. Mu­du su­si­tuo­kę jau 18 me­tų, au­gi­na­me sū­nų. Ka­da pa­ju­to­te ge­bė­ji­mus gy­dy­ti žmo­nes, re­gė­ti vi­zi­jas ir pra­na­šys­tes?

Ser­ge­jus: Vo­va ne­leis su­me­luo­ti – aš dar bū­da­mas vai­kas nak­tį ma­ty­da­vau dva­sias. La­bai bi­jo­jau jų, to­dėl ža­din­da­vau bro­lį, kad su ma­ni­mi nu­ei­tų iki tu­ale­to. Vo­va ir­gi kaž­ką ma­ty­da­vo, bet ne­la­bai kreip­da­vo dė­me­sio. Mums ta­da bu­vo še­še­ri ar sep­ty­ne­ri. Kai pa­ban­džiau pa­sa­ko­ti ma­mai, ji nu­til­dė, kad tur­būt man taip tik ro­do­si tam­so­je. Su­pra­tau, kad, be ma­nęs ir Vo­vos, to nie­kas ne­ma­to, to­dėl ge­riau gar­siai apie tai ne­kal­bė­ti. Užau­gau ne­ti­kė­da­mas į Die­vą. Ta­čiau kar­tą Nau­jų­jų iš­va­ka­rė­se su­sap­na­vau sap­ną: kad po vi­dur­nak­čio, sau­sio 1-osios nak­tį, 3 va­lan­dą 47 mi­nu­tės, tu­riu iš­ei­ti į lau­ką. Aiš­ku, iš­ėjau ir pa­ma­čiau... Šven­to­sios Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mą. Pas­kui ma­no gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė. Pa­bu­dęs ki­tą ry­tą pra­dė­jau ma­ty­ti kiau­rai sie­nas: ma­čiau, kas vyks­ta ki­tuo­se ka­bi­ne­tuo­se dar­be, grį­žęs na­mo ma­čiau, ką už ke­lių sie­nų vei­kia kai­my­nai. Tie­są sa­kant, tai bu­vo koš­ma­ras – ne­ga­lė­jau mie­go­ti, dirb­ti, ne­ga­lė­jau iš­ei­ti į gat­vę. Tas koš­ma­ras tru­ko maž­daug dvi sa­vai­tes. Ži­no­ma, pa­pa­sa­ko­jau Vo­vai. Tais lai­kais daug li­te­ra­tū­ros apie tai ne­bu­vo, to­dėl su­pras­ti ir to­bu­lin­ti sa­vo ge­bė­ji­mus ga­lė­jai tik Mask­vo­je ar Ki­je­ve, kur dės­tė pa­ty­rę ma­gai, ekst­ra­sen­sai. Ke­le­rius me­tus dir­bau kaip aiš­ki­a­re­gys.

Vla­di­mi­ras: Ma­no ge­bė­ji­mai at­si­vė­rė kiek vė­liau nei Ser­ge­jaus. Ma­nau, jie bu­vo pas­ka­tin­ti li­gos. Kaip ir ma­čiau sa­vo vi­zi­jo­je, bū­da­mas 28-erių sun­kiai su­sir­gau.

Da­nu­tė: Tai bu­vo bai­si au­to­i­mu­ni­nė odos ir glei­vių li­ga, jos net dia­g­no­zuo­ti nie­kas il­gai ne­su­ge­bė­jo. Vla­di­mi­ras ne­ga­lė­jo nei val­gy­ti, nei ger­ti. Bū­da­mas be­veik dvie­jų met­rų ūgio svė­rė vos 74 ki­lo­gra­mus.

Vla­di­mi­ras: Už­tat po švi­ti­ni­mo ir che­mo­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­rų iš­si­pū­čiau – svė­riau 134 ki­lo­gra­mus, be­veik dvi­gu­bai dau­giau. Ma­nęs gat­vė­je nie­kas ne­pa­žin­da­vo. O ar­ti­mie­siems iš tie­sų bu­vo pa­sa­ky­ta ruoš­tis lai­do­tu­vėms.

Da­nu­tė: Ta­da mes vi­si gy­ve­no­me pra­ga­re... Vla­di­mi­ras gu­lė­jo on­ko­lo­gi­jos li­go­ni­nė­je, aš su ser­gan­čiu jau­nė­liu sū­nu­mi – vai­kų li­go­ni­nė­je, o ki­tas sū­nus bu­vo pa­lik­tas pas kai­my­nus. Im­da­vau­si bet ko­kio dar­be­lio, kad tik duo­nai už­tek­tų. Mes su vai­kais ko­ne ba­da­vo­me. Gy­ve­no­me bend­ra­bu­čio kam­ba­rė­ly­je, o virš mū­sų kaip tik bu­vo lais­vas pa­žįs­ta­mo žmo­gaus kam­ba­rys. Vla­di­mi­ras kar­tais par­va­žiuo­da­vo iš li­go­ni­nės ir ei­da­vo ten nak­vo­ti – kad, ne­duok Die­ve, jei nak­tį mirs, vai­kai ne­pa­ma­ty­tų... Ry­te vėl iš­va­žiuo­da­vo į li­go­ni­nę.

Vla­di­mi­ras: At­va­žiuo­ji ir ma­tai de­gan­čią žva­kę: gy­dy­to­jams aš bu­vau trečias pa­cien­tas, ku­riam bu­vo nu­sta­ty­ta to­kia dia­g­no­zė. Iki ma­nęs gu­lė­jo jau­na mer­gi­na – ji mi­rė pra­ėjus trims mė­ne­siams, ki­ta mo­te­ris iš­gy­ve­no tik du. Aš bu­vau mir­ti­nin­kų ei­lė­je, bet ėjo mė­ne­siai – vie­nas, antras, penk­tas... aš­tun­tas... Tik to­dėl, kad pa­te­kau pas da­bar jau švie­saus at­mi­ni­mo pro­fe­so­rių Jo­ną Le­lį ir jis sky­rė tin­ka­mą gy­dy­mą, li­kau gy­vas.

To­kie ge­bė­ji­mai kaip mū­sų daž­niau­siai įgy­ja­mi gy­ve­ni­me pa­ty­rus ką nors la­bai sun­kaus: kam per li­gas, kam per ko­mą ar di­džiu­lę psi­cho­lo­gi­nę trau­mą tai at­ei­na. To­kių da­ly­kų ne­ga­li tie­siog iš­mok­ti, at­ei­ti ir mo­juo­ti ran­ko­mis – tai ne­įma­no­ma! Ap­ga­vi­kai la­bai grei­tai iš­aiš­kė­ja, o jei žmo­gus iš tie­sų tu­ri ge­bė­ji­mų, bet ne­si­mo­ko jais tin­ka­mai nau­do­tis – ri­zi­kuo­ja sa­vo pa­ties gy­vy­be. Per maž­daug 26 prak­ti­kos me­tus ne vie­ną ko­le­gą ta­ro­lo­gą, bū­rė­ją ir ekst­ra­sen­są esa­me pa­lai­do­ję, ne vie­nas ken­čia ne­ra­dęs šei­my­ni­nės lai­mės, pa­lai­ky­mo ir su­pra­t­imo. Ener­ge­tiš­kai tai yra la­bai pa­vo­jin­gas dar­bas. Kaip pa­čio­je pra­džio­je į jus žiū­rė­jo ar­ti­miau­si žmonės? Vla­di­mi­ras: Dar ir kaip krei­vai... Da­nu­tė: Na, įsi­vaiz­duo­ki­te: Vla­di­mi­ras tik ne­se­niai iš­si­kaps­tė iš mir­ties na­gų ir stai­ga ima pa­sa­ko­ti, kad kaž­ką to­kio ma­to... Na, ką tu­rė­čiau gal­vo­ti? Vis­kas – iš­si­kraus­tė iš pro­to! Bi­jo­jau, kad pa­veik­tas tų vaiz­di­nių prieš sa­ve ran­kos ne­pa­kel­tų, kad nie­ko blo­go mums su vai­kais ne­pa­da­ry­tų. Tai bu­vo net­gi bai­siau nei jo li­ga...

Eg­lė: Kai su­si­pa­ži­no­me, Ser­ge­jus jau dir­bo kaip ekst­ra­sen­sas. Aiš­ku, iš­si­gan­dau ir ga­na il­gai lai­kiau­si ato­kiai nuo jo. Kai kar­tais pa­sa­ko­ja ko­kias su­dė­tin­ges­nes ar įdo­mes­nes is­to­ri­jas iš sa­vo pa­tir­ties, su­pran­tu, kad to­kių da­ly­kų žmo­gus ne­iš­gal­vo­tų. Ne vie­ną, ku­riam jis pa­dė­jo, ma­čiau sa­vo aki­mis – to­dėl da­bar jau ne­ga­liu ne­ti­kė­ti. Ta­čiau iki šiol, bū­na, ste­biuo­si: „Na, kaip tau taip iš­ei­na? Iš kur tu ži­nai?“O jis ži­no, ma­to... Ne kiek­vie­nam tai duo­ta, bet ne kiek­vie­nam skir­ta ir bū­ti ša­lia to­kio žmo­gaus.

Da­nu­tė: Klau­sia­te apie ar­ti­mų­jų po­žiū­rį. Jei­gu ne bro­liai, vy­res­nės jų se­sers Vik­to­ri­jos da­bar jau grei­čiau­siai ne­bū­tų gy­vos. Prieš pu­san­t­rų me­tų ją iš­ti­ko in­sul­tas, pas­kui ke­tu­rias­de­šimt die­nų bu­vo ko­ma.

Vla­di­mi­ras: Kaip tik ar­tė­jo se­sers sep­ty­nias­de­šimt­me­tis ir mes su šei­mo­mis pla­na­vo­me ją ap­lan­ky­ti Iz­ra­ely­je. Iš anks­to nu­si­pir­ko­me bi­lie­tus, o per pa­čias Ka­lė­das – ži­nia apie in­sul­tą. Skri­do­me pa­ma­ty­ti jos pas­ku­ti­nį kar­tą, at­si­svei­kin­ti – va­žia­vo­me į lai­do­tu­ves. Vaiz­das, ku­rį išvy­do­me, su­krė­tė: vie­toj gy­vy­bin­gos, ener­gin­gos mo­ters, ko­kią pa­ži­no­jo­me, li­go­ni­nės lo­vo­je gu­lė­jo žmo­gus dar­žo­vė.

Da­nu­tė: O pa­la­to­je – vaiz­do ka­me­ros, ste­bė­ji­mo pul­tai. Bro­liai nie­ko ne­ga­lė­jo da­ry­ti, nes tuoj pat bū­tų bu­vę iš­pra­šy­ti lauk iš li­go­ni­nės. Pa­š­nabž­dė­jau jiems ta­da: sė­s­ki­te iš abie­jų pu­sių, im­ki­te ją už ran­kų ir tie­siog glos­ty­ki­te gal­vą. Nie­kas nie­ko ne­pa­gal­vos – juk se­suo. Ir stai­ga ji po ke­tu­rias­de­šim­ties die­nų ko­mos at­si­mer­kė! Ki­tą die­ną vėl at­va­žia­vo­me į li­go­ni­nę, ir vėl Vla­di­mi­ras su Ser­ge­ju­mi at­si­sė­dę iš abie­jų pu­sių glos­tė jai gal­vą. Se­suo tą­dien juos net­gi pa­ži­no.

Ser­ge­jus: Tre­čią die­ną jau so­di­no­me ją į ve­ži­mė­lį ir ve­žė­me į lau­ką pa­kvė­puo­ti gry­nu oru. Iz­ra­ely­je bu­vo­me tik ke­tu­rias die­nas, bet per jas kas­dien po ke­lias va­lan­das bū­da­mi li­go­ni­nė­je su­grą­ži­no­me se­se­rį į šį pa­sau­lį. To­je pa­la­to­je, kur ji gu­lė­jo, vi­si mi­rė. Se­suo vie­nin­te­lė at­si­ga­vo. Da­bar ji vėl kalba, šo­ka, ga­mi­na, šią va­sa­rą bu­vo gi­mi­nės są­skry­dy­je Lie­tu­vo­je. Kaip pa­aiš­kin­ti, kad aiš­ki­a­re­gių, ekst­ra­sen­sų, bū­rė­jų ir ap­si­me­tė­lių tie­siog ma­siš­kai ra­do­si griū­vant So­vie­tų Są­jun­gai, per­vers­mų ir po­ky­čių lai­kais? Ar to­dėl, kad už ne­tra­di­ci­nę veik­lą nie­kas ne­be­bau­dė, jie pra­dė­jo lįs­ti iš pog­rin­džio? Ar ap­si­me­tė­liai pa­ju­to ga­li­my­bę pa­si­pi­ni­gau­ti?

Vla­di­mi­ras: Sunk­me­tis iš tie­sų daug ką – ir gė­rį, ir blo­gį – iš­ke­lia į pa­vir­šių. Na­tū­ra­lu, kad bu­vo to­kių, ku­rie vi­suo­ti­ne st­re­si­ne si­tu­aci­ja nau­do­jo­si. Bet bu­vo ir ki­ta prie­žas­tis: žmonės pa­si­da­li­jo į du kla­nus – li­go­nių ir gy­dan­čių. Šių bu­vo ge­ro­kai ma­žiau nei ser­gan­čių. Bū­tu­mė­te jūs pa­ban­dę tais lai­kais vais­ti­nė­je ras­ti gy­do­mų­jų žo­lių, ne­tra­di­ci­nės me­di­ci­nos prep­a­ra­tų ar net­gi ofi­cia­lių vais­tų! Žmo­nių gy­ve­ni­mą ir mir­tį val­dė blo­ka­dos, ne­pri­tek­liai, de­fi­ci­tas, pre­kės už do­le­rius... To­dėl jie pra­dė­jo ieš­ko­ti al­ter­na­ty­vių bū­dų pa­sveik­ti. At­si­ra­do to­kių, ku­rie pa­ga­liau iš­drį­so pa­ro­dy­ti sa­vo ge­bė­ji­mus. Vi­sa­da sa­kiau: kad iš­mok­tum gro­ti smui­ku, rei­kia daug me­tų mo­ky­tis kon­ser­va­to­ri­jo­je. Ly­giai taip pat tik per­skai­tęs kny­gą apie ma­gi­ją ne­tap­si ma­gu. Tu­ri mo­ky­tis, to­bu­lė­ti.

Pa­me­nu, Se­rio­ga jau dir­bo to­bu­lin­da­mas sa­vo ge­bė­ji­mus, o aš vis blaš­kiau­si: „La­bai no­rė­čiau ma­ty­ti kaip tu! Kodėl man to ne­duo­ta?“„Esi karš­ta­ko­šis, per­ne­lyg eks­p­re­sy­vus. Tau rei­kia tap­ti tru­pu­tį ra­mes­niam, la­biau su­ba­lan­suo­tam“, – pa­ta­rė. Ir kar­tą va­žiuo­da­mas tro­lei­bu­su ne­ti­kė­tai nu­ske­na­vau žmo­gų – pa­ma­čiau, kuo ser­ga ša­lia sto­vin­ti mer­gi­na. „Pri­ei­ki­me prie jos ir pa­klau­ski­me, ar tik­rai?“– ne­ri­mau. „Ir kaip tai at­ro­dys?“– nu­si­juo­kė bro­lis. Mes su juo vi­sa­da daug mo­kė­mės, va­ži­nė­jo­me į se­mi­na­rus Ki­je­ve, Ta­li­ne, Mask­vo­je. Pa­me­nu, Mask­vo­je su­sė­du­si di­džiau­sia pro­fe­so­rių, me­di­ci­nos dak­ta­rų ko­mi­si­ja. Iškvie­čia ma­ne. „Ko­kiais bū­dais jūs dia­g­no­zuo­ja­te?“– klau­sia. „Žiū­rė­da­mas į žmo­gų, pa­gal nuo­trau­ką, pa­gal bal­są, pa­gal vaiz­di­nį, pa­gal var­dą“, – var­di­ju. „Ge­rai, pa­sa­ky­ki­te, kuo skun­džia­si ma­no asi­sten­tas?“– klau­sia. „Jis ne­tu­ri de­ši­nio inks­to“, – at­sa­kau. „Jūs iš­lai­kė­te eg­za­mi­ną“, – gir­džiu.

Ser­ge­jus: Ar­ba Ki­je­ve: į di­džiu­lę sa­lę su­si­ren­ka ko­kie še­ši šim­tai žmo­nių – vie­nas po ki­to li­pa į sce­ną, dia­g­no­zuo­ja, pa­sa­ko­ja, ką ma­to, gy­do, bet eg­za­mi­ną iš­lai­ko gal tik ko­kia dvi­de­šimt iš jų. Il­gą lai­ką bu­vo­me vie­nin­te­liai ekst­ra­sen­sai iš Lie­tu­vos. „Žiū­rė­ki­te, pro­fe­sio­na­lai at­va­žia­vo“, – sa­ky­da­vo apie mus.

Vla­di­mi­ras: Ta­čiau bū­ti tik ekst­ra­sen­su, aiš­ki­a­re­giu ar­ba tik gy­dy­ti žmo­nes – ga­na siau­ra sri­tis. Mus ly­giai taip pat do­mi­na ast­ro­lo­gi­ja, pa­rap­si­cho­lo­gi­ja, psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba spren­džiant ne tik svei­ka­tos prob­le­mas. Tar­ki­me, ar ver­ta žmo­gui va­žiuo­ti į už­sie­nį? In­ves­tuo­ti pi­ni­gus į vers­lą? Keis­ti dar­bą ar kur­ti šei­mą? Klau­si­mų ky­la pa­čių įvai­riau­sių, kai žmo­gus at­si­du­ria gy­ve­ni­mo kryž­ke­lė­je. La­bai ge­ra, kai ga­li­me pa­dė­ti žmo­gui ras­ti sa­vo ke­lią.

Ser­ge­jus: Bu­vo toks at­ve­jis, kai pas ma­ne at­ėjo žmo­gus: „Tu­riu pi­ni­gų – maž­daug pu­sę mi­li­jo­no. No­riu in­ves­tuo­ti į kom­pa­ni­ją Ame­ri­ko­je.“„Ge­riau ne­rei­kia. Nes jūs – ne vers­li­nin­kas“, – pa­ta­riau. Jis dar taip pa­si­pik­ti­no, iš­ėjo vos ne du­ri­mis trink­te­lė­da­mas. Po ko­kio pus­me­čio vėl at­ei­na: „Pri­si­me­na­te ma­ne? Vis­gi nu­va­žia­vau į Ame­ri­ką, in­ves­ta­vau pi­ni­gus ir da­bar bank­ru­ta­vau. No­rė­jau jums pa­dė­ko­ti ir at­si­pra­šy­ti, kad ne­pa­ti­kė­jau jū­sų žo­džiais.“Tas žmo­gus iki šiol kar­tais at­ei­na pa­si­kon­sul­tuo­ti dėl svar­bių spren­di­mų, kad dau­giau to­kių skau­džių klai­dų ne­pa­da­ry­tų.

Tais lai­kais žmo­nių gy­ve­ni­mą ir mir­tį val­dė ne­pri­tek­liai. To­dėl jie pra­dė­jo ieš­ko­ti al­ter­na­ty­vių bū­dų pa­sveik­ti.

O jūs, su­lau­kę to­kio gra­žaus ju­bi­lie­jaus, at­si­grę­žia­te at­gal, kad įver­tin­tu­mė­te, ką esa­te su­kū­rę, pa­sie­kę?

Vla­di­mi­ras: Pa­me­nu, sė­dė­jau sa­vo še­šias­de­šimt­me­čio iš­va­ka­rė­se vie­nas, žiū­rė­jau pro lan­gą ir gal­vo­jau: na, kiek čia man be­li­ko... Pas­kui paskam­bi­no pa­žįs­ta­mas pa­svei­kin­ti, apie kaž­ką pa­si­kal­bė­jo­me ir aš pa­klau­siau, kiek jam me­tų. 75-eri. „O Die­ve, koks aš dar jau­nas!“– džiu­giai pa­gal­vo­jau. Kai at­si­grę­ži, ma­tai, koks bu­vai dvi­de­šim­ties ar ke­tu­rias­de­šim­ties – tar­si ke­lis gy­ve­ni­mus jau nu­gy­ve­nai.

Ser­ge­jus: Aš gal la­biau žiū­riu į prie­kį. Toks jaus­mas, lyg ki­tą kny­gos pu­sę bū­čiau pra­dė­jęs ra­šy­ti – tiek daug yra ką pa­pa­sa­ko­ti... Gal tai – tik gy­ve­ni­mo vi­du­rys? Aš tik­rai esu nu­si­tei­kęs gyventi iki 120 me­tų!

„Jei­gu sa­vęs ir vie­nas ki­to ne­bū­tu­me sau­go­ję, pa­tys jau se­niai bū­tu­me bu­vę po ve­lė­na, – ne­sle­pia su įvai­riau­sio­mis jė­go­mis per sa­vo prak­ti­kos me­tus su­si­dū­rę bro­liai. – La­bai svar­bu tos in­for­ma­ci­jos, ku­rią su­ne­ša ser­gan­tys, ne­lai­min­gi, ne­ap­si­spren­dę žmonės, ne­par­si­neš­ti na­mo, į sa­vo šei­mą. Nuo­lat at­lie­ka­me spe­cia­lią ener­ge­ti­nę, kar­mi­nę ap­sau­gą“

Šią va­sa­rą gi­mi­nės są­skry­dy­je vi­si kar­tu: try­niai – Vla­di­mi­ras (kai­rė­je) ir Ser­ge­jus, tarp jų – Tat­ja­na – ir vie­nuo­li­ka me­tų vy­res­nė se­suo Vik­to­ri­ja

Try­nu­kai sa­vai­ti­nia­me dar­že­ly­je Ba­ku

Is­to­ri­nė nuo­trauka iš jau­nys­tės lai­kų var­žy­bų: prie­ky­je – Da­nu­tė, už jos – Vla­di­mi­ras, to­lė­liau juo­du ste­bi Ser­ge­jus

Vla­di­mi­ro ir Da­nu­tės (po­ra kai­rė­je) šei­ma skai­čiuo­ja jau ke­tu­ris de­šimt­me­čius drau­ge, o Ser­ge­jaus ir Eg­lės – ko­ne dvi­de­šimt me­tų

Į ta­py­bą kol kas pa­si­nė­ręs tik Vla­di­mi­ras – na­muo­se tu­ri at­ski­rą dar­bo kam­ba­rį, jau yra su­ren­gęs ne vie­ną sa­vo dar­bų pa­ro­dą

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.