And­re­jus Ma­ka­re­vi­čius

„Jei man ne­pa­tiks pa­ties su­kur­tas pie­ši­nys, aš jo nie­kam ne­ro­dy­siu ir į jo­kias pa­ro­das ne­įt­rauk­siu“, – už­tik­rin­tai pa­reiš­kia į Lie­tu­vą šį­kart ne su kon­cer­tu, o su gra­fi­kos dar­bų pa­ro­da „Po­pie­rius ir Len­tos“at­vy­kęs dai­ni­nin­kas, ru­sų ro­ko gru­pės „Ma­ši­na vre

Zmones - - Šiame Numeryje: - JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Dai­li­nin­kas, ku­ris už­si­ima mu­zi­ka

Mu­zi­kan­tas, dai­ni­nin­kas, gru­pės „Ma­ši­na vre­me­ni“ly­de­ris, poe­tas, bar­das, kom­po­zi­to­rius, pro­diu­se­ris, lai­dų ve­dė­jas... Bet jei ver­tin­tu­me pa­gal pro­fe­si­ją, pir­miau­sia šis žmo­gus yra pro­fe­sio­na­lus dai­li­nin­kas, ar­chi­tek­tas. „Aš – ne mu­zi­kan­tas, ku­ris pie­šia. O dai­li­nin­kas, ku­ris už­si­ima mu­zi­ka, – taip vie­na­me in­ter­viu yra sa­kęs And­re­jus. – Nes dai­li­nin­ko pro­fe­si­jos aš mo­kiau­si. Be to, pie­šiu vi­są gy­ve­ni­mą. Anks­čiau sa­vo dar­bų pa­ro­dų ne­ren­giau tik to­dėl, kad si­tu­aci­ja ne­bu­vo la­bai pa­lan­ki, o ir šiaip – ne gra­fi­ka rū­pė­jo... Da­bar esu la­bai lai­min­gas, kad ga­liu ro­dy­ti ne tik mu­zi­kos, bet ir dai­lės kū­ri­nius.“Eks­po­nuo­ti sa­vo pa­veiks­lus dai­ni­nin­kas pra­dė­jo tik 1990 me­tais. Pa­ro­dos Ru­si­jo­je ir už­sie­ny­je pa­sklei­dė ži­nią, kad dai­lė yra kur kas dau­giau nei tik gar­saus mu­zi­kan­to ho­bis. Tai – rim­ta. Rim­tu­mas, tie­sa, ne­įvei­kė vi­sai šio žmo­gaus kū­ry­bai bū­din­gos iro­ni­jos ir žais­min­gu­mo. Lie­tu­vo­je jus la­biau pa­žįs­ta kaip mu­zi­kan­tą, dai­ni­nin­ką. Kiek lai­ko ski­ria­te dai­lei?

Dau­giau­sia jo vis­gi ski­riu mu­zi­kai. Nors... Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad es­mi­nė ma­no gy­ve­ni­me yra mu­zi­ka. Vis­kas, ką da­rau, man vie­no­dai svar­bu: ir gra­fi­ka, ir mu­zi­ka, ir li­te­ra­tū­ra, ir ei­lės...

Kaip sa­ve ly­gio­mis da­li­mis pa­da­ly­ti vi­soms sri­tims?

O kam po ly­giai? Tie­siog kar­tais rei­kia per­si­jung­ti. Kai iš­va­žiuo­ja­me į di­de­les gast­ro­les ar ką nors įra­šo­me su gru­pe, ži­no­ma, už­si­imu tik mu­zi­ka. O pas­kui ga­liu vi­są lai­ką skir­ti tik gra­fi­kai ar­ba tik ei­lėms. Be­je, tai la­bai at­pa­lai­duo­ja. Ko­kia tu­ri bū­ti at­mos­fe­ra, sa­vi­jau­ta ir lai­kas, kad pri­sės­tu­mė­te prie po­pie­riaus la­po?

Rei­kia, kad nie­kas ne­truk­dy­tų. Ir kad po ran­ka bū­tų vis­kas, ko rei­kia pieš­ti. Il­gai ju­tau tam tik­rą ne­pa­to­gu­mą, nes ne­tu­rė­jau tin­ka­mų dirb­tu­vių. Jos tu­ri bū­ti ga­nė­ti­nai di­de­lės, kad bū­tų ga­li­ma kur­ti di­de­lius dar­bus. Pa­sta­ruo­sius aš­tuo­ne­rius me­tus to­kias tu­riu. Ir jo­se pui­kiai jau­čiuo­si. Ten iš es­mės ga­liu da­ry­ti vis­ką, nes vie­na­me kam­pe sto­vi ma­no mu­zi­kos inst­ru­men­tai, o ki­ta pu­sė skir­ta ta­py­bai ir gra­fi­kai. Ne­bū­na taip, kad pra­dė­jus pieš­ti stai­ga ky­la min­tis su­gro­ti ko­kią na­tą ar šau­na į gal­vą bū­si­mos dai­nos ei­lu­tė?

Jei­gu taip blaš­ky­čiau­si, ma­tyt, bū­tų keis­ta. Bet ka­dan­gi vis­ką da­rau ga­na są­mo­nin­gai ir ne taip des­pe­ra­tiš­kai, man taip ne­bū­na.

Dirb­tu­vė­se pra­lei­džiu ga­nė­ti­nai daug lai­ko – kiek no­riu ir kiek ga­liu, bet tik­rai ne nuo ry­to iki va­ka­ro. Nes yra dar ir ma­no džia­zo klu­bas – ga­liu bū­ti ten. Re­pe­tuo­ja­me su gru­pe ir­gi ne ma­no dirb­tu­vė­se, o ki­to­je vie­to­je. Te­le­vi­zi­jos įra­šai – dar ki­tur. Net­gi ei­les ra­šau ki­tur – tam skir­tas ka­bi­ne­tas yra aukš­tu že­miau. Jis ma­žiu­kas. Ten yra kom­piu­te­ris, bran­gių ar­ti­mų­jų fo­to­gra­fi­jos, ma­no bi­b­lio­te­ka. Tie­siog idea­li vie­ta ra­šy­ti. Nors, ži­no­ma, dai­na ga­li gim­ti, kur tik už­si­ma­no, – ji pa­ti nu­spren­džia.

Dar­bo kam­ba­rys ar dirb­tu­vės pir­miau­sia tu­ri bū­ti pa­to­gūs. Kal­bant apie gra­fi­ką, yra ke­li es­mi­niai da­ly­kai, ku­rie pa­de­da kur­ti, – ge­ras ap­švie­ti­mas, di­de­lis sta­las, gal net ke­le­tas sta­lų. Ir ge­ros me­džia­gos – bū­tent to­kios, ko­kių rei­kia: po­pie­riaus tu­ri bū­ti daug rū­šių, įvai­raus sto­rio, fak­tū­ros. Len­tų ir­gi rei­kia ne bet ko­kių. Iš kur jas ima­te?

Pats po lentp­jū­ves va­ži­nė­jau, rin­kau­si, ieš­ko­jau. Ko­kios tu­ri bū­ti len­tos? Gra­žios. Kad ant jų no­rė­tų­si ką nors nu­p­ieš­ti. Be to, pa­gei­dau­ti­na, kad bū­tų sau­sos. Ant­raip ten­ka džio­vin­ti pa­čiam. O tai trun­ka il­gai ir nė­ra jo­kios ga­ran­ti­jos, kad pa­vyks. Tai­gi pra­dė­si pieš­ti ar net baig­si dar­bą, o len­ta ims ir su­s­kils ar­ba iš­si­krei­vins džiū­da­ma. Aiš­ku, daž­nai bū­na, jog len­tos ski­li­mas dar­bui su­tei­kia ypa­tin­gu­mo, bet ji juk ga­li skil­ti ir taip, kad su­by­rės per pu­sę. O tai jau – ka­ta­st­ro­fa.

Menas yra ne „apie ką“, o „kaip“. Tik vi­sus kaž­ko­dėl ka­muo­ja klau­si­mas: „Kodėl žu­vys?“O kodėl ne?!

Jums gai­la skir­tis su sa­vo dar­bais? Net čia, vos iš­ka­bi­nus pa­ro­dą, prie ke­lių dar­bų jau yra lip­du­kas „par­duo­ta“.

Il­gą lai­ką su sa­vo gra­fi­kos ir ta­py­bos dar­bais iš­vis ne­si­sky­riau. Pas­kui vie­nas nuosta­bus dai­li­nin­kas, su ku­riuo ren­gė­me bend­rą pa­ro­dą Ita­li­jo­je, pa­sa­kė to­kį da­ly­ką: „Aš ir­gi il­gai taip el­giau­si. O pas­kui su­pra­tau, kad ge­riau­sias bū­das pri­vers­ti sa­ve pa­da­ry­ti ką nors ge­res­nio yra iš­si­skir­ti su tuo dar­bu, ku­ris pa­vy­ko.“Iš tik­rų­jų, ko­kia pra­s­mė kaup­ti dar­bus? Jie sto­vi dirb­tu­vė­se nu­suk­ti į sie­ną ir dul­ka. O par­duo­ti ka­bo kie­no nors na­muo­se, džiu­gi­na žmo­gų – tam juk jie ir bu­vo pieš­ti. Il­gai­niui pa­ju­tau, kad pie­ši­nys man ap­skri­tai įdo­mus tik iki to mo­men­to, kol ku­riu. Baig­tas jis jau ne­be ma­no. Pie­šia­te nuo vai­kys­tės, ta­čiau dai­lė ne­su­ge­bė­jo nu­kon­ku­ruo­ti mu­zi­kos.

Ma­no tė­vas bu­vo pui­kus dai­li­nin­kas, ar­chi­tek­tas. Kiek pri­si­me­nu, jis vi­są lai­ką pie­šė. Mes su juo gy­ve­no­me vie­na­me kam­ba­ry­je: ten sto­vė­jo abie­jų lo­vos ir tė­vo ra­šo­ma­sis sta­las. So­vie­ti­niais lai­kais gy­ve­no­me ga­na ankš­tai... Ta­čiau nuo vai­kys­tės ste­bė­ti, kaip kas nors ką nors

ge­rai da­ro, – pa­ti ge­riau­sia mo­kyk­la, pats ge­riau­sias mo­ky­mo­si bū­das. Ga­li­my­bė aug­ti ša­lia to, ku­ris vis­ką da­ro to­bu­lai, tu­ri la­bai di­de­lę įta­ką to­les­niam gy­ve­ni­mui. Tė­vas tu­rė­jo vi­di­nį ka­mer­to­ną, su­de­rin­tą pa­gal gro­žio skam­be­sį. Jis ne­ga­lė­da­vo nu­p­ieš­ti ne­gra­žios li­ni­jos – tie­siog jam ne­bū­tų pa­vy­kę! Man la­bai pa­si­se­kė, nes iš­mok­ti ma­ty­ti gro­žį įma­no­ma tik vai­kys­tė­je.

Klau­sia­te apie konf­lik­tą tarp dai­lės ir mu­zi­kos? Ma­nau, tai per daug gi­mi­nin­gos sri­tys, kad konf­lik­tuo­tų. Gal iš­raiš­kos prie­mo­nės skir­tin­gos, bet tai – tas pats menas. Juk į dai­lę sto­jau ne­at­si­tik­ti­nai. Tais lai­kais, kai rei­kė­jo rink­tis pro­fe­si­ją, mu­zi­kos, ku­ri ma­ne do­mi­no, mū­sų ša­ly­je ne­mo­kė. Ro­kas bu­vo lai­ko­mas prie­šų mu­zi­ka. O jo­kia ki­ta ma­nęs ne­trau­kė. To­dėl stu­di­juo­ti mu­zi­kos ir tap­ti pro­fe­sio­na­liu mu­zi­kan­tu net ne­si­ruo­šiau. Ta­čiau bū­ti dai­li­nin­ku at­ro­dė vi­sai pri­im­ti­na, nes bu­vo ga­li­ma ne pieš­ti agi­ta­ci­nius pla­ka­tus, o, tar­ki­me, api­pa­vi­da­lin­ti kny­gas – pa­si­rink­ti tas, ku­rios pa­tin­ka, sė­dė­ti dirb­tu­vė­je ir kur­ti joms vir­še­lius. Be­je, sa­vo kny­gas vi­sa­da pats api­pa­vi­da­li­nau, nes taip kur kas pa­pras­čiau, nei aiš­kin­ti ki­tam dai­li­nin­kui, ko­kios ta­vo vi­zi­jos ir ko no­rė­tum.

Tie­sa, iš Mask­vos ar­chi­tek­tū­ros ins­ti­tu­to ket­vir­to kur­so ma­ne iš­me­tė. Ofi­cia­li prie­žas­tis – per prak­ti­ką sa­va­va­liš­kai me­čiau dar­bą dar­žo­vių ba­zė­je. Bet iš es­mės – to­dėl, kad gro­jau ta­da drau­džia­mą mu­zi­ką. Ta­čiau po ke­le­rių me­tų grį­žau stu­di­juo­ti į va­ka­ri­nį kur­są, bai­giau ir pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą esu dai­li­nin­kas gra­fi­kas ir ar­chi­tek­tas. Kaip ar­chi­tek­tas ka­da nors dir­bo­te?

Ne, tais lai­kais sta­ty­ti ti­piš­kus na­mus bu­vo vi­sai ne­įdo­mu. Da­bar ar­chi­tek­to dar­bas kur kas įdo­mes­nis, ta­čiau aš taip se­niai ne­be­su šios pro­fe­si­jos at­sto­vas, kad į sta­ty­bų sri­tį ma­nęs ne­be­trau­kia. Džiau­giuo­si, jog šiais lai­kais ga­liu pats rink­tis dar­bus ir veik­lą. Di­džiu­lis kom­for­tas tu­rė­ti to­kią ga­li­my­bę.

Tik­ra tie­sa. Gal­vo­ju: jei žmonės ga­lė­tų da­ry­ti tik tai, ką mėgs­ta, vi­si gy­ven­tu­me kur kas ge­riau. Nors vie­nas iš tri­jų vai­kų pa­si­rin­ko jū­sų ke­lią?

Ne­rei­kia vaikš­čio­ti sve­ti­mais ke­liais – kiek­vie­nam yra skir­tas sa­vas. Taip, nuo ma­žens ma­čiau pie­šian­tį tė­vą, to­dėl man tai tu­rė­jo įta­kos. Bet ma­nęs pie­šian­čio ma­no vai­kai ne­ma­tė. Jau­nes­nio­ji dukra pa­si­rin­ko che­mi­jos stu­di­jas, vi­du­ri­nis sū­nus ta­po ak­to­riu­mi, o vy­res­nio­ji dukra, ku­ri gy­ve­na Flo­ri­do­je, yra tei­si­nin­kė. Man sma­gu, kad sa­vo na­muo­se jie tu­ri ma­no gra­fi­kos dar­bų. Da­bar min­ti­mis nu­kly­dau – ban­džiau pri­si­min­ti, ko­kie pa­veiks­lai ka­bo pas juos. Tie­są sa­kant, pa­tys įvai­riau­si, nes jie rin­ko­si pa­gal sa­vo sko­nį, o ne pa­gal ma­no re­ko­men­da­ci­jas.

Gal­vo­ju: jei žmonės ga­lė­tų da­ry­ti tik tai, ką mėgs­ta, vi­si gy­ven­tu­me kur kas ge­riau.

Šios pa­ro­dos pag­rin­das – mo­te­rų veidai ir... žu­vys...

Oi, vi­sai ne­svar­bu, kas nu­p­ieš­ta! Menas yra ne „apie ką“, o „kaip“. Tik vi­sus kaž­ko­dėl ka­muo­ja klau­si­mas: „Kodėl žu­vys?“O kodėl ne?! Ne­gal­vo­ki­te apie žu­vis, ieš­ko­ki­te ma­no dar­buo­se kit­ko. Ieš­ko­ki­te nuo­tai­kos! Na, nuo­tai­ka – to­kia žais­min­ga, verž­li, pu­to­jan­ti...

Pui­ku – lyg šam­pa­nas! Man iš tie­sų vi­sai ne­svar­bu, ką pieš­ti, – žu­vis, paukš­čius, ka­ti­nus. Tai – tik prie­mo­nė, per­so­na­žas sa­vo bū­se­nai iš­reikš­ti po­pie­riu­je. O me­džio len­to­je ir šiaip vis­kas nu­p­ieš­ta iš anks­to – te­rei­kia ati­džiai įsi­žiū­rė­ti. Man be­lie­ka pa­brėž­ti tą pie­ši­nį, ku­rį pa­ma­tau me­džio pa­vir­šiu­je.

Nie­ka­da ne­ga­lė­jau pa­aiš­kin­ti, kaip at­si­ran­da ma­no pie­ši­niai. Čia tas pats, kas ba­le­ri­nos pa­klaus­ti, kaip ji šo­ka: tie­siog iš­ei­na į sce­ną ir šo­ka – iš es­mės mo­juo­ja ran­ko­mis ir ko­jo­mis. O, žiū­rėk, gims­ta menas. Ap­skri­tai gra­fi­kos žan­ras yra ga­na spe­ci­fi­nis – ši­tų dar­bų nė ne­rei­kia ban­dy­ti aiš­kin­ti ar in­ter­pre­tuo­ti. Gra­fi­ką rei­kia tie­siog jaus­ti – ji tau ar­ti­ma ar­ba ne. Pa­tin­ka ar­ba ne. Tai – ab­so­liu­čiai deko­ra­ty­vi­nis menas, ku­riam ne­rei­kia jo­kių api­bū­di­ni­mų. Koks jaus­mas va­ži­nė­ti po pa­sau­lį ne su kon­cer­tais, o su pa­ro­do­mis?

Su mu­zi­ka vis dar va­ži­nė­ju ge­ro­kai dau­giau nei su pa­veiks­lais. Bet pa­ro­di­nės ke­lio­nės – ga­na keis­tas rei­ka­las... Kai va­žiuo­ji kon­cer­tuo­ti, gro­ji žiū­ro­vui ir nuo ta­vęs pri­klau­so, kaip pa­vyks kon­cer­tas: žmonės at­ei­na pa­si­klau­sy­ti gy­vo at­li­ki­mo, gy­vos mu­zi­kos. O pa­veiks­lus tu jau nu­p­ie­š­ei – juos at­ve­žė į ku­rios nors ša­lies pa­ro­dų sa­lę, iš­ka­bi­no, su­k­vie­tė žmo­nes pa­žiū­rė­ti, bet nuo ta­vęs nie­kas ne­be­pri­klau­so. Už­tat kaip ma­lo­nu klau­sy­tis komp­li­men­tų, svei­ki­ni­mų...

Och, mal­dau­ju!.. Gy­ve­ni­mas toks trum­pas! Leis­ti jį vien klau­san­tis komp­li­men­tų bū­tų tik­ra kvai­lys­tė. Pri­si­pa­žin­siu, kad da­ly­vau­ti sa­vo pa­ro­dų ati­da­ry­muo­se man yra keis­to­kas lai­ko švais­ty­mo bū­das, bet taip jau pri­im­ta. Nors dėl to, kad vi­sas toks gra­žus čia vaikš­tau, pa­veiks­lai juk ne­be­pa­si­keis...

Su gru­pe „Ma­ši­na vre­me­ni“kon­cer­tuo­jan­tis jau ke­tu­rias­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus, And­re­jus Ma­ka­re­vi­čius iki šiol yra vie­nas gar­siau­sių Ru­si­jos dai­ni­nin­kų ir mu­zi­kan­tų

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.