Su te­le­fo­nu ran­ko­se

Zmones - - Menas Gyventi -

Pub­li­cis­tas And­rius UŽ­KAL­NIS (46) šią va­sa­rą pra­dė­jo žings­niuo­ti to­li­mus at­stu­mus, nes no­rė­jo at­si­kra­ty­ti ne­pa­gei­dau­ja­mų ki­lo­gra­mų. Re­zul­ta­tas aki­vaiz­dus: da­bar jis sve­ria dvi­de­šimt ki­lo­gra­mų ma­žiau. „Bet dar rei­kė­tų nu­mes­ti de­šimt“, – tars­te­li.

Dar gy­ven­da­mas Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je And­rius bu­vo var­tęs bri­tų psi­cho­te­ra­pe­uto Pau­lo McKen­nos kny­gą „I Can Ma­ke You Thin“(„Aš ga­liu jus pa­da­ry­ti liek­ną“). „Jo me­to­do es­mė pa­pras­ta – ne­rei­kia lai­ky­tis die­tų, val­gy­ti tiek, kiek no­ri­si, ir daug ju­dė­ti. Ta­čiau tuo­met šias re­ko­men­da­ci­jas iš­kart ir pa­mir­šau, – pri­si­me­na. – Šią žie­mą Ka­na­do­je kny­gy­ne pa­ma­čiau tą pa­čią kny­gu­tę, ji kai­na­vo tik pen­kis do­le­rius, tad nu­si­pir­kau.“

Šį­kart pag­rin­di­nis psi­cho­te­ra­pe­uto dės­to­mas prin­ci­pas įstri­go į at­min­tį. „Jis tvir­ti­no: jei žmo­gus nu­eis per die­ną 10 000 žings­nių, bus svei­kas, o jei 20 000 žings­nių – ne­nu­mal­do­mai kris svo­ris. Tie­siog ne­įma­no­ma, kad taip ne­nu­tik­tų. Už­si­ka­bi­nau už to tei­gi­nio ir va­sa­rą Ka­li­for­ni­jo­je pra­dė­jau vaikš­čio­ti. Daug vaikš­čio­ti.“

Kiek­vie­ną ry­tą jis iš­si­ruoš­da­vo į Ra­mio­jo van­de­ny­no pa­kran­tę – per pa­plū­di­mius, uo­las vin­gia­vo ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo bū­do pro­pa­guo­to­jų pa­mėg­tas ta­kas. „Vie­nin­te­lis blo­gas da­ly­kas: nu­ei­ti 20 000 žings­nių (tai yra še­šio­li­ka sep­ty­nio­li­ka ki­lo­met­rų) rei­kia daug lai­ko – dau­giau nei tri­jų va­lan­dų, – pa­žy­mi. – Ta­da pa­ban­džiau vaikš­čio­da­mas ra­šy­ti mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu – pa­vy­ko, ir tai bu­vo ma­no kū­ry­bi­nio pa­ki­li­mo lai­ko­tar­pis. Min­tys dė­lio­jo­si sa­vai­me. Šia­me ta­ke vi­suo­met bū­da­vo ne­ma­žai spor­tuo­jan­čių žmo­nių, vie­ni ki­tiems sten­gė­si ne­truk­dy­ti, nė­syk ne­su kur nors at­si­tren­kęs ar par­kri­tęs. Ma­tyt, gelbs­ti pe­ri­fe­ri­nė re­ga – akys žiū­ri į ek­ra­ną, bet kam­pu­čiu se­ka ir tai, kas vyks­ta ap­lin­kui.“

And­rius ne tik pra­dė­jo vaikš­čio­ti, bet ir lai­ky­tis pa­pras­to to pa­ties psi­cho­te­ra­pe­uto pa­ta­ri­mo: „Val­gy­ti ga­li bet ką, ta­čiau tu­ri kreip­ti dė­me­sį į vie­ną da­ly­ką – įsi­klau­sai į sa­vo kū­ną ir val­gai tik tiek, kiek no­ri­si. Kai val­gai, ne­žiū­ri jo­kio te­le­vi­zo­riaus ir nie­ko ne­skai­tai. Vi­są dė­me­sį rei­kia su­telk­ti į mais­tą, jei ky­la abe­jo­nių, ar dar vie­nas kąs­nis bū­ti­nas, su­sto­ji.“

Žings­niuo­ta bu­vo ne vel­tui, ne­pa­gei­dau­ja­mi ki­lo­gra­mai ėmė kri­sti – po po­ros mė­ne­sių grįž­tant iš Ame­ri­kos, jau rei­kė­jo dviem dy­džiais ma­žes­nių dra­bu­žių. Lie­tu­vo­je And­riui ne­bu­vo taip sma­gu žings­niuo­ti sa­vo kas­die­nio maršru­to kaip už At­lan­to: „Kai pra­dė­jau daug vaikš­čio­ti, pa­ma­čiau, koks Vil­nius ne­su­tvar­ky­tas, į akis krin­ta iš­dau­žy­tos ply­te­lės... Ir to­kio­mis do­zė­mis, ko­kio­mis žmonės net ne­įsi­vaiz­duo­ja. Gal­būt to­dėl tiek daug skau­džiai ir kan­džiai apie tai ėmiau ra­šy­ti. Kai at­ėjo niū­rus lie­tin­gas ru­duo, ta­po vi­siš­kai su­dė­tin­ga. Nė­ra ma­lo­nu vaikš­čio­ti per lie­tų tris va­lan­das, tam­pa kan­čia, o ir – kas man la­bai svar­bu – ne­be­ga­liu ra­šy­ti. Ban­džiau ra­šy­ti slėp­da­ma­sis po skė­čiu, bet tai ir ne­kom­for­tiš­ka, ir jau­tie­si kaip cir­ki­nin­kas. Tad kai oras la­bai blo­gas, tą die­ną ei­nu į ba­sei­ną. Ir to­kių vaikš­čio­to­jų kaip aš yra ne­ma­žai: ne iš vie­no iš­gir­dau pri­si­pa­ži­ni­mą – lyg ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų klu­be.“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.