Na­muo­se tu­ri vir­ti GY­VE­NI­MAS

Zmones - - Apie Juos Kalba -

Kar­tais tai, kas ge­riau­sia, yra vi­sai ša­lia – ran­ka pa­sie­kia­ma. Min­ty­se per­me­tu­si ry­to­jaus pla­nus, žvilg­te­lė­ju­si į kny­go­se ir žais­luo­se pa­sken­du­sius de­vy­ne­rių Ado­mą, tre­jų Ana­be­lę ir dve­jų Aro­ną, per­si­me­tu­si ke­liais žo­džiais su vy­ru Ro­lan­du, dai­ni­nin­kė Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė-Da­mi­jo­nai­tie­nė už­si­kai­čia ar­ba­tos. Vai­kai, šei­ma, na­mai, jau­ku­mas ir ši­lu­ma – bū­tent to­kią lai­mę ji daug me­tų ku­ria ir puo­se­lė­ja. Nau­jos minkš­tos so­fos glė­bys ją ke­lioms mi­nu­tėms pa­nar­di­na į jau­kią šei­mos ra­my­bę...

Dar vi­sai ne­se­niai to­kios di­de­lės šei­mos per­si­kraus­ty­mas į nau­ją na­mą Vil­niaus ra­jo­ne, Rie­šė­je, pri­mi­nė la­biau sti­chi­nę ne­lai­mę. Ir svar­biau­sias rū­pes­tis bu­vo: ko­kius bal­dus iš­rink­ti nau­ja­jai sve­tai­nei? „Pir­miau­sia įver­ti­no­me žmo­nių skai­čių – mū­sų yra pen­ki, to­dėl so­fa tu­rė­jo bū­ti to­kia, kad tilp­tu­me vi­si ir dar lik­tų vie­tos“, – da­ly­kiš­kai dės­to dai­ni­nin­kė. Ra­cio­na­lu­mo jai iš tie­sų ne­trūks­ta, bet net au­gin­da­ma tris vai­kus ji ne­iš­mo­ko gal­vo­ti vien apie prak­tiš­ku­mą. Bal­do ele­gan­ci­ja, gro­žis bu­vo to­ly­gūs kri­te­ri­jai pa­to­gu­mui. Gal to­dėl minkš­tą­jį bal­dą sa­vo nau­jam na­mui šei­ma rin­ko­si ne vie­ną ir ne du mė­ne­sius. Va­ži­nė­jo po įvai­rius bal­dų sa­lo­nus, ap­žiū­ri­nė­jo, de­ri­no, bet vis kaž­ko trū­ko. „O pas­kui ne­ty­čia pri­si­mi­nė­me, kad vi­sai ša­lia mū­sų, Rie­šė­je, įsi­kū­ru­si „Magrės bal­dų“ga­myk­la. Kodėl gi ne­pa­žiū­rė­jus ir jų pro­duk­ci­jos? – pa­sa­ko­ja Rū­ta. – Ir la­bai leng­vai, iš pir­mo kar­to, iš­si­rin­ko­me minkš­tą­jį kam­pą, jis pui­kiai ati­ti­ko mū­sų su Ro­lan­du ir sko­nį, ir po­rei­kius. Grei­tai su­si­de­ri­no­me bal­do ga­ba­ri­tus, spal­vą, au­di­nį, ga­vo­me vi­są rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją ir pa­ten­kin­ti grį­žo­me na­mo.“Dai­ni­nin­kę ir jos vy­rą nu­ste­bi­no itin di­de­lis bal­di­nių au­di­nių pa­si­rin­ki­mas ir ko­ky­biš­kas minkš­tų­jų da­lių pa­siu­vi­mas. „Ka­dan­gi na­muo­se yra ma­žų vai­kų, nor­ma­lu, kad jau bu­vo ir vi­so­kiau­sių ne­lai­mių, ir ne­iš­va­lo­mų dė­mių grės­mės. To­dėl ga­na grei­tai pri­rei­kė iš­ban­dy­ti, kaip vi­sos tos minkš­tos pa­gal­vės nu­si­se­ga, kaip au­di­nys skal­bia­si. Pa­aiš­kė­jo, kad vis­kas iš tie­sų vei­kia pui­kiai, – bal­das vėl kaip nau­jas. Ant so­fos val­gy­ti kiau­ši­nie­nę, aiš­ku, ven­gia­me, bet jei, žiū­rėk, ko­kia ba­na­no žie­vė ar sau­sai­nis ant jos jau vo­lio­ja­si, tai ne­su­ke­lia di­de­lio st­re­so, nes ži­nau, kad tuoj pa­va­ly­siu drėg­na ser­ve­tė­le ir nė žy­mės ne­liks, – pa­sa­ko­ja Rū­ta. – Pats bal­das, nors at­ro­do ga­na ma­sy­vus, iš tie­sų yra la­bai pa­to­gus ir leng­vai stum­do­mas, kai rei­kia iš­siurb­ti iš po jo, nes ma­žie­ji nuo­lat ko nors pri­ki­ša po so­fa. Vis­gi di­de­lis pri­va­lu­mas, kad tai – Lie­tu­vo­je pa­ga­min­ti bal­dai. Jau­čiuo­si sau­gi, nes, kas be­nu­tik­tų, ga­liu kreip­tis į bal­dų ga­min­to­ją ir po dau­ge­lio me­tų.“Dai­ni­nin­kė ne­sle­pia da­bar kaip nie­ka­da aiš­kiai pa­ju­tu­si, kad minkš­ta­sis kam­pas ta­po svar­biau­siu bal­du ir pag­rin­di­ne su­si­bū­ri­mų vie­ta jų na­muo­se: „Čia mes ir il­si­mės, ir lei­džia­me lai­ką drau­ge po dar­bų, dar­že­lių ir mo­kyk­lų. Čia ir dūks­ta­me. Na­mai juk nė­ra mu­zie­jus – juo­se tu­ri vir­ti gy­ve­ni­mas.“

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.