Na­mai – ten, kur mes esa­me

Zmones - - Menas Gyventi -

Suo­mi­jos am­ba­sa­do­riaus re­zi­den­ci­jo­je ka­lė­di­nės eg­lu­tės dar ne­ma­ty­ti – suo­miams įpras­ta ją puoš­ti prieš pat Ka­lė­das, ta­čiau jau­kiuo­se na­muo­se jau dvel­kia ar­tė­jan­čios šven­tės nuo­tai­ka, o sve­tai­nė kve­pia šo­ko­la­di­niu py­ra­gu. Sie­ty­nas mir­ga nuo dau­gy­bės ka­lė­di­nių žai­sliu­kų: ryš­kūs po­tė­piai ir įmant­rūs pie­ši­niai aiš­kiai liu­di­ja ran­kų dar­bą. „Su­si­rin­ko­me su Tarp­tau­ti­nės mo­te­rų aso­cia­ci­jos na­rė­mis, pa­si­šne­ku­čia­vo­me, ar­ba­tos iš­gė­rė­me – ir iš­pie­šė­me šiuos žai­sliu­kus. Mu­gė­je ga­lė­si­me juos par­duo­ti, o pi­ni­gai ati­teks lab­da­rai“, – šyp­te­li šei­mi­nin­kė.

Kai per­nai jos vy­ras ta­po Suo­mi­jos am­ba­sa­do­riu­mi Lie­tu­vo­je ir šei­ma at­vy­ko gyventi į Vil­nių, Eb­ba pri­si­jun­gė prie Tarp­tau­ti­nės mo­te­rų aso­cia­ci­jos, o šie­met bu­vo pa­pra­šy­ta va­do­vau­ti ka­lė­di­nės mu­gės or­ga­ni­za­ci­niam ko­mi­te­tui. Su­ti­ko: or­ga­ni­za­ci­niai rei­ka­lai Eb­bai ne­sve­ti­mi, kaip ir tiks­lu­mas, nes ji – ar­chi­tek­tė. Skir­tin­gai nuo dau­gu­mos dip­lo­ma­tų su­tuok­ti­nių, mo­te­ris ne­a­p­lei­do sa­vo ka­rje­ros net ir ke­liau­da­ma po įvai­rias ša­lis, į ku­rias nu­blokš­da­vo vy­ro dar­bas. Mi­chels­so­nų šei­mai yra te­kę gyventi So­vie­tų Są­jun­go­je, Vo­kie­ti­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, Ki­ni­jo­je, Ru­si­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Ukrai­no­je, o da­bar jie džiau­gia­si ra­miu gy­ve­ni­mu Vil­niu­je. Eb­ba dir­ba na­muo­se: „Juk jo­kio skir­tu­mo, kur sto­vi kom­piu­te­ris – Hel­sin­kio biu­re ar čia, na­mie.“Skri­sti į gim­ti­nę jai ten­ka ga­na daž­nai, to­dėl ne­sun­ku iš­sau­go­ti ar­ti­mą ry­šį su Hel­sin­ky­je gy­ve­nan­čiais dukra bei sū­nu­mi ir ke­tu­rio­mis mie­lo­mis anū­kė­mis. „Be to, juk eg­zis­tuo­ja pui­kus iš­ra­di­mas – skai­pas, – link­te­li ji. – Man ro­dos, vie­nos iš ma­no anū­kių pir­ma­sis žo­dis, ku­rį iš­ta­rė, bu­vo ne „ma­ma“ar „tė­tė“, o „kom­piu­te­ris“...“

Kai su­ti­ko­te sa­vo vy­rą, jau nu­ma­nė­te, kad li­ki­mas jus blaš­kys po vi­są pa­sau­lį?

Mu­du su Ch­ris­te­riu su­si­ti­ko­me stu­di­juo­da­mi: aš Šve­di­jo­je – Stok­hol­me stu­di­ja­vau ar­chi­tek­tū­rą, jis Suo­mi­jo­je – tei­sę. Bu­vau me­tams grį­žu­si – ta­da ir su­si­pa­ži­no­me, o kai su­si­ruo­šiau at­gal į Šve­di­ją, jis nu­ta­rė, jog ne­ga­li man leis­ti taip ra­miai iš­va­žiuo­ti, – pa­pra­šė te­kė­ti už jo ir iš­va­žia­vo drau­ge. Esa­me kar­tu jau 38 me­tus.

Kai bai­gė­me stu­di­jas, vy­ras dir­bo Vy­riau­sia­ja­me ad­mi­nist­ra­ci­nia­me teis­me, bet jam vis knie­tė­jo iš­ban­dy­ti dip­lo­ma­to dar­bą. Il­gai tai ap­ta­ri­nė­jo­me: vis­gi dip­lo­ma­tas – tai ne tik pa­rei­gy­bė, bet ir vi­sos šei­mos gy­ve­ni­mo bū­das. Su­pra­tau, kad man teks iš da­lies pa­au­ko­ti sa­vo ka­rje­rą, bet ga­liau­siai tam pri­ta­riau, ir jis pa­da­vė pa­raiš­ką į Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją. Pir­mą­ja ša­li­mi, į ku­rią jį iš­siun­tė, bu­vo So­vie­tų Są­jun­ga: gy­ve­no­me Mask­vo­je nuo 1987-ųjų iki 1990-ųjų.

Spė­ju, tai bu­vo di­de­lis iš­šū­kis...

Taip, laik­me­tis bu­vo ga­na su­dė­tin­gas, bet – ir la­bai įdo­mus. Suo­mi­jo­je jau bu­vau spė­ju­si ne­ma­žai pa­dir­bė­ti ar­chi­tek­te, man vi­sai ne­blo­gai se­kė­si: su­si­lau­kė­me vai­kų Ul­ri­kos ir And­re­aso, ap­gy­niau moks­li­nį dar­bą apie kom­piu­te­ri­zuo­tą di­zai­ną – tuo me­tu tai bu­vo nau­jo­vė. Mask­vo­je, ži­no­ma, jau ne­be­ga­lė­jau taip ak­ty­viai dirb­ti. Juo­kau­da­vau, kad dir­bu tak­si vai­ruo­to­ja: ve­žio­jau vai­kus į dar­že­lį ir iš jo, va­žiuo­da­vau pirk­ti pro­duk­tų į skir­tin­gas par­duo­tu­ves. Prieš tris­de­šimt me­tų vai­ra­vi­mas Mask­vo­je dar ne­bu­vo toks iš­šū­kis kaip da­bar: ži­no­ma, ma­ši­nų bu­vo daug, jos va­ži­nė­jo per grei­tai, ig­no­ra­vo ki­tus vai­ruo­to­jus – Ru­si­jo­je tai įpras­ta. Bet jau­čiau­si pa­kan­ka­mai sau­giai ir ra­miai. Ne­pa­mir­šau ir sa­vo pro­fe­si­jos: už­bai­giau sta­ty­bos dar­bus mū­sų am­ba­sa­do­je, tal­ki­nau Aust­ra­li­jos am­ba­sa­dai, at­li­kau ke­le­tą pro­jek­tų ko­le­goms Suo­mi­jo­je. Mėgs­tu sa­vo dar­bą: ar­chi­tek­tū­ro­je įpras­ta spręs­ti prob­le­mas, o man tai pa­tin­ka. Iš Mask­vos iš­vy­ko­me į Bo­ną Vo­kie­ti­jo­je: ten ir­gi ne­ga­lė­jau nor­ma­liai dirb­ti, nes vai­kai te­be­bu­vo ma­ži, o Vo­kie­ti­jos įsta­ty­mai dėl ar­chi­tek­tų tei­sių bu­vo la­bai griež­ti. Bet vėl ėmiau­si ma­žų už­sa­ky­mų Suo­mi­jo­je, kad ne­pa­mirš­čiau prak­ti­kos.

Jūs – kos­mo­po­li­tiš­ka as­me­ny­bė, grei­tai pri­pran­ta­te prie sve­ti­mų kul­tū­rų?

Iš­mo­kau to nuo vai­kys­tės. Nuo ma­žu­mės daž­nai kraus­t­ė­mės su tė­vais: ma­no tė­tis bu­vo me­di­ci­ni­nės che­mi­jos pro­fe­so­rius, kei­tė dar­bus, tai­gi mums te­ko gyventi ne tik Hel­sin­ky­je, bet ir Šve­di­jo­je bei Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se. Mo­ku suo­mių, šve­dų, ang­lų, vo­kie­čių kal­bas, su­pran­tu pran­cū­ziš­kai, is­pa­niš­kai ir ru­siš­kai. Keis­tas da­ly­kas – kai daug ke­liau­ji po pa­sau­lį, tai la­bai su­sie­ja ir su­stip­ri­na ta­vo šei­mą. Su­si­lie­ja­te į vie­ną kumš­tį, nes pla­čia­me pa­sau­ly­je tu­ri­te tik vie­nas ki­tą. Su vy­ru ir vai­kais ži­no­me se­ną tie­są: na­mai yra ten, kur mes esa­me, ir vi­sai ne­svar­bu, ko­kia tai ša­lis ar mies­tas. Vi­sur ve­žio­ja­mės sa­vo daik­tus, kad iš­sau­go­tu­me tą na­mų jaus­mą.

Ka­da nors prie­kaiš­ta­vo­te vy­rui, kad dėl jo ne­ma­žai pa­au­ko­jo­te?

Ne. Ži­no­ma, bū­čiau dau­giau dir­bu­si ir pa­sie­ku­si, jei bū­tu­me nuo­lat gy­ve­nę Suo­mi­jo­je. Bet ke­liau­da­ma įgi­jau dau­gy­bę ki­to­kios pa­tir­ties, ji ma­no pro­fe­si­jai ir­gi bu­vo nau­din­ga. Pa­žin­da­ma ki­tas kul­tū­ras, su­tik­da­ma daug nau­jų žmo­nių, aš to­bu­lė­jau ir kaip ar­chi­tek­tė, nes iš­mo­kau su­pras­ti žmo­nes. Tai ge­ra sa­vy­bė – su­pras­ti, ko klien­tas iš tie­sų no­ri, nes daž­nai jis ir pats to ne­ži­no.

Be­je, Suo­mi­jo­je ir­gi ne vis­kas tik ro­žė­mis klo­jo­si. Iš Vo­kie­ti­jos mes me­tams iš­vy­ko­me į Švei­ca­ri­ją, ta­da grį­žo­me į Suo­mi­ją. Bu­vo 1990-ųjų pra­džia, re­ce­si­ja, eko­no­mi­nis nuo­smu­kis ir... jo­kio dar­bo ar­chi­tek­tams. Du treč­da­liai ar­chi­tek­tų ta­po be­dar­biais, iš­li­ko tik ke­lios di­džio­sios fir­mos, tad man, kla­jū­nei, ne­bu­vo jo­kių šan­sų gau­ti dar­bo. Ne­su­tri­kau – pa­dė­jau drau­gei įkur­ti ka­vi­nę Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je, ir ji pa­pra­šė pri­si­jung­ti prie jos vers­lo. Ne­tru­kus va­do­va­vo­me jau ke­tu­rioms ka­vi­nėms skir­tin­guo­se mu­zie­juo­se. Vis­ką, ką siū­lė­me klien­tams, ke­pė­me pa­čios – py­ra­gus, ci­na­mo­ni­nes ban­de­les.

Ar­chi­tek­tė, ke­pan­ti ban­de­les? Tru­pu­tį ne­ti­kė­tas ka­rje­ros po­sū­kis...

O taip. Kel­da­vau­si la­bai anks­ti, ry­tą pra­dė­da­vau nuo teš­los min­ky­mo. Ko ne­mo­kė­jau – grei­tai iš­mo­kau. Ma­no any­ta sa­ky­da­vo:

„Jei­gu mo­ki skai­ty­ti, mo­kė­si ir kep­ti.“Be­je, sa­vait­ga­liais prie mū­sų pri­si­jung­da­vo ir ma­no vy­ras – drau­ge suk­da­vo­si vir­tu­vė­je. Vers­lą tu­rė­jo­me ke­le­rius me­tus, o ta­da vėl iš­vy­ko­me į už­sie­nį – šį­kart Ki­ni­ją. Ten jau dir­bau ar­chi­tek­te vo­kie­čių įmo­nei, ku­rios spe­cia­li­za­ci­ja bu­vo biu­rų įren­gi­mas. Iš Ki­ni­jos vėl grį­žo­me į Suo­mi­ją, ir vie­na­me po­bū­vy­je su­si­pa­ži­nau su sta­lo kai­my­nu: jis pa­si­ro­dė be­sąs ar­chi­tek­tų fir­mos va­do­vas. Iš­klau­sęs apie ma­no ne itin di­de­lę pro­fe­si­nę pa­tir­tį, jis ry­žo­si ma­ne pa­sam­dy­ti. Ten dir­bu iki šiol – net ir per at­stu­mą. Te­ko im­tis mies­tų pla­na­vi­mo, ma­žų ir di­de­lių pa­sta­tų pro­jek­ta­vi­mo, re­no­va­ci­jos, o di­džiau­sias ma­no įgy­ven­din­tas pro­jek­tas Suo­mi­jo­je – mor­mo­nų baž­ny­čia. Kai gy­ve­no­me Ki­je­ve, kū­riau in­di­vi­dua­lių na­mų pro­jek­tus. Ga­liau­siai at­vy­ko­me čia.

Kaip jū­sų vai­kams se­kė­si adap­tuo­tis skir­tin­go­se ša­ly­se?

Vi­sos ša­lys, į ku­rias at­vyk­da­vo­me gyventi, vai­kams bū­da­vo nau­jos – net ir tė­vy­nė Suo­mi­ja, iš ku­rios iš­vy­ko bū­da­mi dar ma­ži. Jie mik­liai iš­mo­ko ap­si­pras­ti, tad sun­kiau­sia bū­da­vo iš­vyk­ti iš pa­mil­tos ša­lies ir pa­lik­ti ras­tus drau­gus, ypač pa­aug­lys­tė­je. Kas­kart, kai iš­vyk­da­vo­me iš ko­kios ša­lies, vai­kai į mus žiū­rė­da­vo taip, tar­si griau­tu­me jų gy­ve­ni­mus ( juo­kia­si). Sū­nus stu­di­ja­vo eko­no­mi­ką, dukra – so­cio­lo­gi­ją, vė­liau – ju­ve­ly­ri­ką. Vi­sa­da sten­gė­mės, kad jie jaus­tų, jog Suo­mi­ja yra jų tė­vy­nė: va­žiuo­da­vo­me ten kiek­vie­ną va­sa­rą, pra­leis­da­vo­me ten vi­sas ato­sto­gas. Vai­kai ne vi­sa­da tai su­pra­to: kai gy­ve­no­me Ki­ni­jo­je, jų drau­gai skrai­dy­da­vo ato­sto­gų į Tai­lan­dą ar Fi­li­pi­nus, kur šil­ta ir ge­ra, o mes vi­sa­da ke­liau­da­vo­me į šal­tą kraš­tą... Bet no­rė­jo­me, kad jie ži­no­tų sa­vo šak­nis: kai ke­liau­ji po pa­sau­lį, svar­biau­sia – iš­sau­go­ti sa­vo tra­di­ci­jas. Vie­na gra­žiau­sių, be abe­jo, – Ka­lė­dų. Vi­suo­met jas šven­čia­me taip pat, per Ka­lė­das ga­mi­na­me tuos pa­čius pa­tie­ka­lus: ver­da­me kum­pį, ke­pa­me duo­ną, mė­sos suk­ti­nu­kus, įvai­riais bū­dais ruo­šia­me žu­vis ir sil­kes, bu­ro­kė­lių sa­lo­tas, de­ser­tui ska­nau­ja­me uo­gų sriu­bą. Rei­kia­mų pro­duk­tų at­si­vež­da­vo­me į bet ku­rią ša­lį: na, ar­gi sun­ku į Ki­ni­ją nu­si­vež­ti sil­kių?.. Be to, dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių yra „Ikea“, jo­je ran­da­me vis­ko, ko rei­kia skan­di­na­viš­kam sta­lui.

Ko­kia jums pa­si­ro­dė Lie­tu­va, kai čia at­vy­ko­te?

Tai ne­bu­vo pir­mas kar­tas – pir­mą­syk ap­si­lan­kė­me dar 1988-ai­siais, gy­ven­da­mi Mask­vo­je. Jau ta­da Vil­nius pa­si­ro­dė gra­žus ir la­bai sky­rė­si nuo Mask­vos: ne­bu­vo toks spal­vin­gas kaip da­bar, bet vis­gi – la­bai eu­ro­pie­tiš­kas, pri­mi­nė jau­kius Vo­kie­ti­jos mies­te­lius. Pa­ma­nė­me: bū­tų ge­ra ka­da nors čia gyventi. Ir štai – mes čia, o Vil­nius man vis dar at­ro­do la­bai gra­žus. Žmonės čia ma­lo­nūs ir drau­giš­ki: tai pui­ki vie­ta gyventi.

Kodėl nu­spren­dė­te pri­si­jung­ti prie Tarp­tau­ti­nės mo­te­rų aso­cia­ci­jos?

Bu­vau jos na­rė jau Ki­je­ve – daug dir­bau prie lab­da­ros pro­jek­tų, įsi­ti­ki­nau, kad ga­liu bū­ti nau­din­ga vi­suo­me­nei, pa­no­rau to im­tis ir čia – nes ma­nau, kad tai svar­bu. Su­si­vie­ni­ju­sios mo­te­rys ga­li pa­siek­ti la­bai daug, da­ly­tis ir­gi la­bai svar­bu. No­riu pa­si­da­ly­ti vie­nu iš skau­des­nių sa­vo gy­ve­ni­mo mo­men­tų: 1992-ai­siais man bu­vo nu­sta­ty­tas kiau­ši­džių vė­žys, bet jį pa­si­se­kė lai­ku ap­tik­ti, to­dėl te­be­su gy­va. Pa­vyz­din­gai lan­kiau­si pas sa­vo gi­ne­ko­lo­gą kas­met – ir pa­vy­ko lai­ku iš­si­gel­bė­ti, bet da­bar pa­ti vi­siems kar­to­ju, kaip svar­bu mo­te­rims rū­pin­tis sa­vi­mi ir kas­met tik­rin­tis svei­ka­tą. Be abe­jo, tai svar­bu ir vy­rams!

Ga­lė­čiau die­nų die­nas sė­dė­ti už­si­da­riu­si re­zi­den­ci­jo­je, bet ma­no ne toks bū­das. Kad mė­gau­tu­mei­si gy­ve­ni­mu sve­čio­je ša­ly­je, tu­ri su­si­pa­žin­ti su žmo­nė­mis, bend­rau­ti, pa­žin­ti jų kul­tū­rą. Kai mo­te­rys pa­pra­šė šie­met va­do­vau­ti ka­lė­di­nės mu­gės or­ga­ni­za­ci­niam ko­mi­te­tui, mie­lai su­ti­kau. Mu­gė pra­si­dės gruo­džio 2-ąją, vyks ro­tu­šėje ir jos aikš­tė­je. Ap­si­lan­kys Ka­lė­dų Se­ne­lis – ži­no­ma, iš Suo­mi­jos. Va­do­vau­ju pui­kiam ko­mi­te­tui, ku­rio na­riai at­lie­ka dau­gy­bę dar­bų, be to – mums la­bai pa­de­da Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė ir me­ras. Lie­tu­vo­je ke­ti­na­me lik­ti dar ke­le­rius me­tus, to­dėl įsi­trauk­ti į vie­tos vi­suo­me­ni­nę veik­lą – la­bai sma­gu.

Suo­mi­jos am­ba­sa­do­riaus re­zi­den­ci­ja įreng­ta taip, kad čia bū­tų jau­ku ir šei­mi­nin­kams, ir sve­čiams

Ar­chi­tek­tė pui­kiai mo­ka suk­tis vir­tu­vė­je: vie­nu me­tu Eb­ba Suo­mi­jo­je tu­rė­jo ke­le­tą ka­vi­nių ir vi­sus py­ra­gus kep­da­vo pa­ti

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.