VIRŠELIO ISTORIJA

Mo­ti­nys­tė ne­at­ima iš mo­ters esy­bės – at­virkš­čiai, tik pri­de­da jai sie­los tur­to. Šią va­sa­rą su­si­lau­ku­si tre­čio­jo vai­ko – duk­re­lės Gaios Ma­rios, dai­ni­nin­kė Eri­ca JEN­NINGS (37) jau­čia­si tur­tin­ga kaip nie­ka­da: ne tik džiau­gia­si kū­di­kiš­kos lai­mės už­pil­dy­tais n

Zmones - - Šiame Numeryje: - GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Eri­ca Jen­nings. Jau­čiuo­si tur­tin­ga kaip nie­ka­da

Eri­ca, ko­kie tau bu­vo šie me­tai?

Dos­nūs ir la­bai pro­duk­ty­vūs. Ži­no­ma, svar­biau­sias šių me­tų pro­duk­tas bu­vo duk­re­lė Gaia, bet ne­sti­go ir ki­tų at­ra­di­mų. Per­nai pra­dė­ju­si so­li­nę ka­rje­rą, šį sau­sį ga­vau M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mą kaip ge­riau­sia at­li­kė­ja. Tuo me­tu jau ke­tu­ris mė­ne­sius lau­kiau­si – ir įsi­ti­ki­nau, kad Gaia, ruoš­da­ma­si at­ei­ti į šį pa­sau­lį, kar­tu pa­stū­mė­jo at­ei­ti ir dau­gy­bę ge­rų da­ly­kų. Lauk­da­ma­si ga­vau pa­siū­ly­mą įra­šy­ti džia­zo al­bu­mą su ame­ri­kie­čiais: pa­va­sa­rį nu­vy­kau į Briu­se­lį, įra­šė­me pu­sę al­bu­mo. „Tarp kit­ko, aš nėš­čia“, – pa­sa­kiau mu­zi­kan­tams. „Ge­rai, – su vis­kuo su­ti­ko jie, – mes pa­lauk­si­me, kol vėl bū­si pa­si­ruo­šu­si dirb­ti.“Tai bu­vo la­bai mie­la: vi­si mu­zi­kan­tai – vy­rai, vi­si be­vai­kiai, bet pui­kiai ma­ne su­pra­to, su­stab­dė dar­bus, ne­sku­bi­no ma­nęs. Gaia gi­mė bir­že­lį, ir vi­są va­sa­rą aš ra­miai pra­lei­dau su ja: mud­vi ge­rai pa­ži­no­me vie­na ki­tą. Tai bu­vo gra­žus lai­kas?

Nuosta­bus. Ma­no trečias vai­kas... Kaž­ka­da ma­niau, kad ne­bus jo­kio skir­tu­mo, ke­lin­tas tai vai­kas, – juk vi­sus my­liu vie­no­dai. Bet Gaia yra ki­to­kia jau vien dėl to, kad tre­čia: ji tu­ri iš ko mo­ky­tis, gau­na dau­gy­bę in­for­ma­ci­jos iš sa­vo bro­lių, jos sme­ge­nys nuo­lat sti­mu­liuo­ja­mos, ji nuo­lat kal­bi­na­ma, glos­to­ma ir bu­čiuo­ja­ma... To­dėl to­bu­lė­ja daug grei­čiau. Aš ir­gi su ja el­giuo­si ki­taip nei su ber­niu­kais: nie­ka­da ne­ma­niau, kad taip da­ry­siu, bet ren­giu ją suk­ne­lė­mis, kar­di­ga­nais, vi­sais tais mo­te­riš­kais da­ly­kė­liais... Ne­ma­niau, kad taip su­tirp­siu, bet pa­žvelk į ma­ne da­bar – per­ku mer­gai­tiš­kus dra­bu­žė­lius ir ne­si­liau­ju jais ža­vė­tis!.. Nors iš tie­sų ne­rei­kė­tų nė pirk­ti, nes mums daug ką do­va­no­ja. Ma­tyt, Gaia tu­ri kaž­ką to­kio, kad nuo­lat gau­na do­va­nų.

Dar di­des­nį skir­tu­mą pa­ste­bė­jau vy­ro Jur­gio el­ge­sy­je. Šiaip jis ga­na griež­tas tė­tis ber­niu­kams, bet su da­ma vis­kas yra at­virkš­čiai. Jis vi­siš­kai su­tir­pęs dėl jos, ab­so­liu­čiai įsi­my­lė­jęs! Ber­niu­kus jis juo­kais va­di­na bež­džio­niu­kais, žvė­riu­kais, o duk­rą – tik prin­ce­sy­te. Net juo­kin­ga... Bet juk ži­no­jau, kad taip bus. Ži­no­jai, kad šį­kart gims dukra? Dar prieš gy­dy­to­jams tai pa­tvir­ti­nant?

Iš tie­sų – taip, aš tai jau­čiau. Žmonės kalba, kad ne­šio­ti mer­gai­tes sun­kiau, jos reik­les­nės, at­ima iš ma­mos vi­są gro­žį ir taip to­liau. Ro­dos – tai tik šne­kos, bet man bū­tent taip ir nu­ti­ko. Gaia bu­vo la­bai sėk­min­gas ne­ti­kė­tu­mas: mu­du su Jur­giu lyg ir pa­si­kal­bė­da­vo­me apie ga­li­my­bę tu­rė­ti dau­giau vai­kų, bet tik­rai jos ne­pla­na­vo­me. Atvirai kal­bant, ne­pla­na­vo­me nė vie­no iš sa­vo vai­kų... Ir štai tau. Iš pra­džių kuo nuo­šir­džiau­siai ma­niau, jog man – skran­džio opa: ka­ma­vo to­kie pil­vo skaus­mai, kad nu­ėjau pas gy­dy­to­ją, man at­li­ko ty­ri­mus. „Jūs lau­kia­tės“, – ma­lo­niai pra­ne­šė. Ką?.. Ne­šio­jant ber­niu­kus vis­kas bu­vo ge­rai, ry­tais be­veik ne­py­ki­no, pui­kiai jau­čiau­si, o šį­kart – va­je va­je... Be to, ėmiau val­gy­ti ne­įp­ras­tus pro­duk­tus: varš­kę, ana­na­sus, ėjau iš pro­to dėl kriau­šių. Skir­tu­mas bu­vo toks aki­vaiz­dus, kad lei­dau sau pa­ma­ny­ti: „Tik­riau­siai tai mer­gai­tė.“Kai nuo­jau­ta pa­si­tvir­ti­no, bu­vau la­bai lai­min­ga. Au­gin­ti tre­čią vai­ką tau leng­viau nei pir­muo­sius du?

Ži­no­ma. Nuo pir­mo­jo gim­dy­mo pra­bė­go ne­ma­žai lai­ko: Pra­nas už Gaią vy­res­nis ko­ne de­šim­čia me­tų. Su sū­nu­mis bu­vo ga­na leng­va, bet su Gaia – tik­rai leng­viau­sia: nuo tri­jų mė­ne­sių ji jau iš­mie­ga vi­są nak­tį, pyk­te­li tik tuo­met, kai yra nu­var­gu­si ir al­ka­na, o šiaip vi­sa­da bū­na ge­ros nuo­tai­kos. Aš pa­ti jau­čiuo­si iš­min­tin­ges­nė, la­biau pa­ty­ru­si, kur kas ra­mes­nė. Ne­si­jau­di­nu dėl smulk­me­nų: pir­mą­kart li­go­ni­nė­je pa­ėmu­si Gaią ant ran­kų jau ži­no­jau, kad ji leng­vai ne­su­lūš. Ma­no min­tys ki­tos, mąs­ty­mas ki­toks: juk kai au­gi­ni vai­kus, daug aiš­kiau ma­tai, kaip grei­tai bė­ga lai­kas, ir imi bran­gin­ti kiek­vie­ną aki­mir­ką. Su Gaia kur kas la­biau ver­ti­nu tuos pir­muo­sius kū­di­kio me­tus, nes jau ži­nau, kaip grei­tai jie pra­bėgs – ir aš to dau­giau nie­ka­da ne­be­pa­tir­siu.

La­bai jau­čiu ir laik­me­čio skir­tu­mus. Ma­ma gim­dė ma­no vy­riau­sią se­se­rį bū­da­ma vos dvi­de­šim­ties – šian­die­ni­nė­mis aki­mis, pa­ti bu­vo dar kūdikis. Ma­nęs su­si­lau­kė 33-ejų – ir ver­kė gy­dy­to­jui ant pe­ties, kad ji per se­na gim­dy­ti. O aš esu jau­na 37 me­tų ma­ma ir ma­nau, kad šis lai­kas to­bu­las kū­di­kiams. Žmonės nuo­lat klau­si­nė­ja, kaip su­ge­bu su­de­rin­ti dai­ni­nin­kės ka­rje­rą ir vai­kų au­gi­ni­mą, bet aš ne­jau­čiu jo­kių sun­ku­mų – man la­bai pa­de­da šei­ma. Ma­nau, ai­rių šei­mos šiuo at­žvil­giu pa­na­šios į lie­tu­vių: vi­si rū­pi­na­si vie­ni ki­tais, se­ne­liai pa­de­da au­gin­ti anū­kus. Tė­vai la­bai pa­dė­jo ir se­se­riai, ir man su ber­niu­kais, o da­bar la­bai my­li Gaią. Kai no­riu pa­dir­bė­ti, ne­rei­kia kaž­kur ieš­ko­ti auk­lės – ap­skri­tai ne­rei­kia jau­din­tis, nes ži­nau, kad dukra tik­rai ge­ro­se ran­ko­se. Tai­gi tu jau grį­žai į dar­bus...

Su re­ži­sie­re Da­lia Ibel­haup­tai­te pir­mą­syk pa­si­kal­bė­jo­me dar va­sa­rą. „Tu­riu be­pro­tiš­ką su­ma­ny­mą“, – pri­si­pa­ži­nau jai, o ji at­šo­vė: „Die­vi­nu be­pro­tiš­kus su­ma­ny­mus.“Prie mū­sų pri­si­dė­jo Ge­di­mi­nas Še­dui­kis, ir ėmė ru­tu­lio­tis min­tis su­reng­ti te­at­ra­li­zuo­tą kon­cer­tą, to­kį brod­vė­jiš­ką pa­si­ro­dy­mą. Ėjau pir­myn ne­sku­bė­da­ma, po žings­ne­lį: rug­sė­jį bai­giau įra­šy­ti džia­zo al­bu­mą, jis tuoj iš­ke­liaus į pa­sau­lį ir bus ak­ty­viai po­pu­lia­ri­na­mas – o ta­da ki­bo­me į kon­cer­ti­nius dar­bus. Bet sten­giuo­si ne­per­spaus­ti, ne­si­sku­bin­ti: juk tu­riu rū­pin­tis ir ma­žą­ja dukra, ber­niu­kais, vy­ru. Lap­kri­tį la­bai pa­dau­gė­jo rep­e­ti­ci­jų, nes 23 die­ną jau lau­kia kon­cer­tas, ta­čiau kai vis­ką su­pla­nuo­ji ir su­dė­lio­ji – ne­sun­ku iš­sau­go­ti svei­ką pro­tą.

Gaia bu­vo la­bai sėk­min­gas ne­ti­kė­tu­mas. Iš pra­džių kuo nuo­šir­džiau­siai ma­niau, jog man – skran­džio opa.

Kon­cer­te tu įsi­kū­ny­si į gra­žią ai­rių mer­gi­ną 1930-ųjų Niu­jor­ke. Kie­no bu­vo ši idė­ja?

Da­lia ir Ge­di­mi­nas, iš­klau­sę ma­no al­bu­mų ir nau­jų dai­nų, su­sė­do ir pa­ra­šė kon­cer­to sce­na­ri­jų. Ja­me su­til­po daug te­mų: emig­ra­ci­ja, pro­hibi­ci­ja, mei­lė, pra­ra­di­mas... Vi­si kar­tu lau­ž­ė­me gal­vas, kaip jį pa­va­din­ti, ir aš drį­sau pa­teik­ti po­rą pa­siū­ly­mų. Pas­ta­rai­siais me­tais, ypač pra­dė­ju­si so­li­nę ka­rje­rą, ta­pau jaus­min­ges­nė, at­vi­res­nė, ne­sle­pian­ti sa­vo bai­mių ir silp­ny­bių. Be to, šiais lai­kais ma­din­ga ne­slėp­ti sa­vo tik­ro­jo „aš“, sa­ky­ti, ką gal­vo­ji, elg­tis taip, kaip jau­ti. Tai­gi ty­liai pra­si­ta­riau: „Gal pa­va­din­ti kon­cer­tą „Tik­ro­ji aš“?..“Bet Da­lia ma­ne tie­siog nu­dū­rė bai­siu žvilgs­niu! ( Juo­kia­si.) „Ne, – kar­to­jo ji, – tik ne tai, vi­sur da­bar tie pa­tys pa­va­di­ni­mai...“Ji pa­siū­lė „Is­to­ri­jas iš Niu­jor­ko“, ir tai pui­kiai ti­ko. Die­vi­nu tą laik­me­tį nuo pat vai­kys­tės: nuo ma­žens klau­sy­da­vau­si El­los Fi­tz­ge­rald, Ni­nos Si­mo­ne, da­bar jų klau­so­si ma­no vai­kai. Tai laik­me­tis, kai bu­vo lai­ko, dau­giau ko­ky­bės, nuo­šir­du­mo, ma­žiau tech­no­lo­gi­jų. Daž­nai pa­gal­vo­ju, kad bū­čiau no­rė­ju­si gim­ti tais lai­kais.

Dir­ban­ti ma­ma. Ar tai įpras­ta jū­sų šei­mo­je?

Da­bar – taip, bet anks­čiau – tik­rai ne­bu­vo. Kai ma­no ma­ma iš­te­kė­jo už tė­čio, pa­gal tuo me­tu Ai­ri­jo­je ga­lio­ju­sį įsta­ty­mą pri­va­lė­jo mes­ti dar­bą. Ji ry­žo­si grįž­ti į ko­le­džą tik po ke­lio­li­kos me­tų, kai aš bu­vau ma­ža. Ai­ri­ja anuo­met bu­vo griež­tai ka­ta­li­kiš­ka, ka­muo­ja­ma dau­gy­bės komp­lek­sų ir nu­se­nu­sių pa­tri­ar­cha­li­nių įsta­ty­mų, to­dėl ša­ly­je vyk­da­vo ga­ly­bė pro­tes­tų. Ma­ma bu­vo ko­vo­to­ja už mo­te­rų tei­ses – kaip, be­je, ir tė­tis. Tarp šiuo­lai­ki­nių vy­rų ma­din­ga užs­to­ti mo­te­ris ir pa­si­sa­ky­ti už ly­gias tei­ses, bet tuo­met taip tik­rai ne­bu­vo. Ne­bu­vo pa­pras­čiau­sių da­ly­kų – net kont­ra­cep­ti­kai bu­vo ne­le­ga­lūs. Fe­mi­nis­tės ne­pa­tek­da­vo į ra­di­ją ir te­le­vi­zi­ją, joms ne­bu­vo lei­džia­ma vie­šai kal­bė­ti. Ma­ma sva­jo­jo, kad bent mes, trys duk­ros, tu­rė­tu­me tos lais­vės, ku­rios ji ne­tu­rė­jo, kad nie­kas mū­sų ne­stab­dy­tų sie­kiant sa­vo sva­jo­nių. Iš­vy­ko­me iš ša­lies 1992-ai­siais: ma­no se­se­rys tuo­met bai­gė uni­ver­si­te­tus, ta­čiau gim­ti­nė­je joms ne­bu­vo dar­bo. „Tai ne gy­ve­ni­mas“, – nu­spren­dė tė­tis, įkū­rė sa­vo kon­sul­ta­ci­jų fir­mą, ir pir­ma­sis jo kont­rak­tas mus nu­bloš­kė į Tan­za­ni­ją. Vi­sai ne­no­rė­jau iš­va­žiuo­ti iš Ai­ri­jos – mo­kiau­si šeš­to­je kla­sė­je, tu­rė­jau daug drau­gų, o čia stai­ga – Af­ri­ka... Bet tai vi­siš­kai pa­kei­tė ma­no gy­ve­ni­mą ir pa­sau­lė­žiū­rą, at­vė­rė man akis ir pro­tą, ir po dve­jų me­tų aš jau ne­be­no­rė­jau iš­va­žiuo­ti iš Tan­za­ni­jos, nes ir ten ra­dau drau­gų. Iš ti­piš­kos dub­li­nie­tės ta­pau pa­sau­lie­tiš­ka kos­mo­po­li­te. Pas­kui mū­sų šei­mos lau­kė ket­ve­rių me­tų kont­rak­tas Lie­tu­vo­je... O vi­sa ki­ta, kaip sa­ko­ma, jau istorija.

Kos­mo­po­li­tiš­ku­mą, at­vi­ru­mą pa­sau­liui, aist­rą ke­lio­nėms mu­du su Jur­giu per­da­vė­me ir sa­vo vai­kams. La­biau­siai sie­kia­me jiems su­teik­ti ne daik­tų, o pa­tir­čių. Va­žia­vau su jais į Ai­ri­ją ba­lan­dį, per pa­va­sa­rio ato­sto­gas: no­rė­jau pa­skir­ti tą lai­ką ber­niu­kams, kol dar ne­pa­g­im­džiau. Per ru­dens ato­sto­gas Jur­gis juos nu­si­ve­žė į le­go­len­dą. Ma­nau, vai­kams tai la­bai svar­bu. Ne­se­niai Pra­nui rei­kė­jo mo­kyk­lo­je pa­ra­šy­ti ra­ši­nė­lį, koks mo­men­tas jo gy­ve­ni­me bu­vo gra­žiau­sias, – ir jis ap­ra­šė mud­vie­jų ke­lio­nę į Ber­ly­ną prieš ket­ve­rius me­tus. Ra­šė, kaip švie­tė sau­lė, koks jis bu­vo lai­min­gas, kad mes ten bu­vo­me tik dvie­se... Per­skai­čiu­si vos ne­ap­si­aša­ro­jau. Kas­met vi­si kar­tu mė­ne­siui iš­vyks­ta­me į Ko­lum­bi­ją – ir tą lai­ką ski­ria­me tik šei­mai. Ma­nau, to­kie mo­men­tai vai­kams iš­liks vi­sam lai­kui, ir jo­kie ai­pa­dai to ne­at­stos. Man bū­na šiek tiek keis­ta gir­dė­ti, kai lie­tu­viai, kal­bė­da­mi apie jū­sų šei­mą, ste­bi­si: „Kodėl Eri­ca ir Jur­gis ne­si­kraus­to gyventi į Ai­ri­ją? Kodėl lie­ka Lie­tu­vo­je, kai net pa­tys lie­tu­viai iš­va­žiuo­ja?..“

Man ir­gi keis­ta. Žmonės kaž­ko­dėl įsi­vaiz­duo­ja, kad ma­ne kaž­kas ver­čia gyventi Lie­tu­vo­je, – ne, aš čia gy­ve­nu, nes man čia la­bai pa­tin­ka. Pra­šau, liau­ki­tės klau­si­nė­ti, kodėl aš vis dar čia, nes pa­si­jun­tu ne­jau­kiai: o ką, ne­gi yra ko­kia nors bai­si pa­slap­tis apie Lie­tu­vą, ku­rios aš dar ne­ži­nau ir dėl ku­rios rei­kė­tų bėg­ti?.. ( Juo­kia­si.) Pra­lei­dau daug me­tų mo­ky­da­ma­si vie­nos sun­kiau­sių pa­sau­lio kal­bų, čia au­gi­nu sa­vo vai­kus, kar­tais net pa­gau­nu sa­ve gi­nant Lie­tu­vą prieš pa­čius lie­tu­vius. Ši ša­lis tu­ri dau­gy­bę pra­na­šu­mų – gal žmonės jų ne­pa­ste­bi, nes lai­ko tai sa­vai­me su­pran­ta­mu da­ly­ku? Čia pui­ki gy­ve­ni­mo ko­ky­bė, la­bai ge­ras mais­tas, svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das. Pa­ti­kė­ki­te, vai­kai Lie­tu­vo­je mai­ti­na­si kur kas svei­kiau nei ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se ar Ame­ri­ko­je. Tur­būt tai pa­ste­bi tik už­sie­nie­čiai... Pa­vyz­džiui, ma­no sū­naus mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las – gri­kiai su bro­ko­liais. Kai sy­kį pa­ban­džiau ras­ti to­kių pro­duk­tų gim­ta­ja­me Do­ne­ga­le Ai­ri­jo­je, ma­ne nu­siun­tė į spe­cia­li­zuo­tas eko­lo­gi­nes par­duo­tu­ves – ir nė vie­no­je jų ne­bu­vo... Ži­no­ma, Lie­tu­vo­je yra ir daug tai­sy­ti­nų da­ly­kų, bet pra­na­šu­mų – ge­ro­kai dau­giau.

Ki­tas da­ly­kas, ku­riuo ir­gi ga­li­ma ste­bė­tis, – kaip tu su­ge­bė­jai ši­tiek me­tų Lie­tu­vo­je iš­lik­ti po­pu­lia­ri?

Ne­įsi­vaiz­duo­ju ( juo­kia­si). No­rė­čiau ir pa­ti ži­no­ti... Aš ga­na dro­vi: po­bū­vy­je nie­ka­da ne­bū­siu ta, ku­ri grakš­čiai at­si­stos prieš sve­čius ir pa­reikš: „Da­bar aš jums pa­dai­nuo­siu.“Ta­čiau tam tik­ro­se gy­ve­ni­miš­ko­se si­tu­aci­jo­se stai­ga tam­pu la­bai drą­si. Pa­vyz­džiui, kai per M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją pra­bi­lau apie mir­ti­nai su­muš­tą ber­niu­ką... Vi­sai to ne­pla­na­vau, tie­siog taip su­si­klos­tė: šou įsi­bė­gė­jo, bet nie­kas ne­ta­rė nė žo­džio apie ne­se­niai mi­ru­sį vai­ką ir aš pa­ju­tau, kad tai ma­no pa­rei­ga. Ėjau link mik­ro­fo­no vis dar ne­ži­no­da­ma, ką tiks­liai pa­sa­ky­siu, la­bai jau­di­nau­si – juk tie­sio­gi­nė trans­lia­ci­ja, bet žo­džiai lie­te lie­jo­si iš šir­dies. Ap­si­ver­kiau, aiš­ku, at­ro­džiau krau­piai... Ta­čiau tu­rė­jau tai pa­sa­ky­ti. Ma­nau, bū­tent tai – kad tu­riu ką pa­sa­ky­ti, pa­ste­biu vi­suo­me­nės prob­le­mas, ko­vo­ju su ne­ge­ro­vė­mis – man ir pa­de­da iš­lik­ti po­pu­lia­riai. Žmonės su­vo­kia, kad ne­su lė­lė, ku­ri tik gra­žiai dai­nuo­ja ant sce­nos, – esu žmo­gus, tu­rin­tis tvir­tas mo­ra­lės nor­mas.

Žmonės su­vo­kia, kad ne­su lė­lė, ku­ri tik gra­žiai dai­nuo­ja ant sce­nos, – esu žmo­gus, tu­rin­tis tvir­tas mo­ra­lės nor­mas.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.