IŠ PIRMŲ LŪPŲ

Zmones - - Šiame Numeryje: -

Au­gus­tė Ve­d­ric­kai­tė. Ko­va už gy­vy­bę Ži­vi­lė Kro­pa­i­tė ir Liu­das Ba­siu­lis. Taip, mes lau­kia­mės

Vi­sa­da bu­vai to­kia tei­sy­bės ieš­ko­to­ja?

Nuo pat ma­žu­mės. Ne­pai­sant smul­kaus su­dė­ji­mo, mo­kyk­lo­je vi­suo­met įsi­spraus­da­vau tarp blo­gie­čių ir nu­skriaus­tų­jų, ku­rie pa­tir­da­vo pa­ty­čias. Ne­ži­nau, iš kur ši ma­no sa­vy­bė, bet ji tie­siog ver­da vi­du­je: jei ma­tau vyks­tant kaž­ką blo­go, ro­dau į tai pirš­tu, gar­siai kal­bu ir sten­giuo­si at­kreip­ti vi­sų dė­me­sį, net jei tai nė­ra pa­to­gu, o kar­tais bū­na net­gi pa­vo­jin­ga... Pri­si­me­nu se­nus lai­kus Lie­tu­vo­je, kai „Skamp“dar ne­bu­vo po­pu­lia­ri gru­pė. Mu­du su Vik­to­ru Dia­wa­ra nu­ėjo­me į fu­tbo­lo rung­ty­nes, o ten prie mū­sų at­si­sė­do gal še­šias­de­šimt skin­he­dų. Ži­no­ma, jie tuoj pra­dė­jo ka­bi­nė­tis – klau­si­nė­ti, ko tam­siao­džiui Vee čia rei­kia, spjau­dy­tis, keik­tis. Ap­sau­gos dar­buo­to­jai sten­gė­si į mus ne­kreip­ti dė­me­sio, to­dėl aš puo­liau jo gin­ti. Vik­to­ras ban­dė ma­ne nu­til­dy­ti: „Eri­ca, vis­gi jų yra še­šias­de­šimt...“Vis tiek ne­nu­ti­lau. „Ai­ri­jo­je taip nie­ka­da ne­nu­tik­tų“, – šū­ka­vau jiems. „Tu ai­rė? – su­klu­so kaž­ku­ris. – Mums la­bai pa­tin­ka ai­rių fu­tbo­lo ko­man­da!“Tai mus iš­gel­bė­jo ir tą­kart iš­si­su­ko­me ge­ruo­ju.

Da­bar daž­nai su­lau­kiu ap­lin­ki­nių klau­si­mų, ką ma­nau apie Har­vey Weins­t­ei­ną, Ke­vi­ną Spa­cey ir sek­su­a­li­nio prie­ka­bia­vi­mo skan­da­lus. Ma­nau, kad ty­la yra ge­riau­sia ter­pė tam sklis­ti. Bū­tų kur kas ge­riau, jei iš­drįs­tu­me įvar­dy­ti niek­šy­bes bū­tent tuo me­tu, kai jos nu­tin­ka: ne vė­liau, po mė­ne­sio, po pen­ke­rių me­tų, o iš­kart. Ir bū­tų ge­riau­sia, jei vi­suo­me­nė ne­si­dė­tų abe­jin­ga tam, kas vyks­ta ap­link. Vėl pri­si­me­nu mir­ti­nai su­muš­tą ber­niu­ką: jo kai­my­nai sa­kė, kad jau se­niai gir­dė­da­vo mu­ša­mo vai­ko riks­mus. Tik... ty­lė­jo. Tie­siog ne­ty­lė­ki­me.

Kaip tu įsi­vaiz­duo­ji sa­vo at­ei­tį – kas bus to­liau?

Po kon­cer­to sa­vai­tę iš­ei­siu ato­sto­gų ir ge­rai iš­si­mie­go­siu ( juo­kia­si). Ma­ty­si­me, kaip sek­sis ma­no džia­zo al­bu­mui, – niu­jor­kie­čiai ko­le­gos į jį de­da daug vil­čių. Pa­ti šiuo me­tu dir­bu prie ant­ro­jo so­li­nio al­bu­mo, no­riu su­kur­ti dau­giau dai­nų ir ki­tiems žmo­nėms. O vai­kai man tik­rai ne­truk­do dirb­ti. Ne­ma­nau, kad mo­te­ris ir mo­ti­na yra du skir­tin­gi da­ly­kai, prieš­ta­rau­jan­tys vie­nas ki­tam. Ne­ma­nau, kad su­si­lau­ku­si vai­kų pri­va­lai nu­brauk­ti vi­sa ki­ta ir tap­ti tik ma­ma. Pa­g­im­džiu­si tik­rai ne­pra­ran­di mo­te­riš­ku­mo – tie­są sa­kant, net įgau­ni jo dau­giau. Vis­ką ga­li­ma pui­kiai su­de­rin­ti, bent jau aš tik­rai ga­liu. Ma­no gy­ve­ni­mas yra vai­kai, mu­zi­ka, vy­ras, ka­rje­ra... Ži­no­ma, šei­ma yra pri­o­ri­te­tas – jei rei­kė­tų rink­tis, pir­miau­sia rink­čiau­si ją. Ką vei­kia­te su šei­ma, kai vi­si drau­ge su­si­ren­ka­te na­mie?

Tie­siog bū­na­me su vai­kais. Lais­va­lai­kiu ei­na­me į par­ką – ber­niu­kai mėgs­ta lai­pio­ti po me­džius, su­si­tin­ka­me su drau­gais, pas mus at­ei­na vai­kų drau­gai. Sū­nūs la­bai my­li sa­vo se­su­tę: ma­niau, tai jiems at­si­bos po po­ros sa­vai­čių, bet taip ne­nu­ti­ko. Prieš iš­ei­nant į mo­kyk­lą jiems svar­biau­sia – pa­bu­čiuo­ti Gaią, grį­žus iš mo­kyk­los – pa­bu­čiuo­ti Gaią... Žie­mos va­ka­rais mėgs­ta­me vi­si kar­tu pa­sė­dė­ti prie ži­di­nio. Iš­sau­go­jau šei­my­ni­nę tra­di­ci­ją prieš ei­nant mie­go­ti ką nors paskai­ty­ti: po il­gos die­nos vai­kams rei­kia at­si­pa­lai­duo­ti. Vi­sa­da sten­gia­mės kar­tu va­ka­rie­niau­ti, sa­vait­ga­liais mėgs­ta­me kar­tu ga­min­ti. Pra­nui tai ypač ge­rai se­ka­si, jis tik­ras vir­tu­vės še­fas: jau mo­ka pui­kiai iš­kep­ti bly­nus, varš­kė­čius, kiau­ši­nius. Sy­kį pa­ruo­šė įmant­rų bran­čą vi­sai šei­mai: iš­ke­pė om­le­tą su po­mi­do­rais, svo­gū­nais, pa­pri­ko­mis, o ant vir­šaus už­dė­jo... braš­kių ir mė­ly­nių. Bet at­ro­dė nuo­sta­biai – ir bu­vo la­bai ska­nu! Jis me­ni­nin­kas: jam svar­bi es­te­ti­ka, o mū­sų An­ta­nas – pe­dan­tas, jam vi­sur rei­kia tiks­lu­mo. Man la­bai sma­gu, kai vi­si kar­tu su­sė­da­me prie sta­lo ir – be jo­kių te­le­fo­nų: tai bū­na tik šei­mos lai­kas.

Jei ma­tau vyks­tant kaž­ką blo­go, ro­dau į tai pirš­tu, gar­siai kal­bu ir sten­giuo­si at­kreip­ti vi­sų dė­me­sį, net jei tai nė­ra pa­to­gu, o kar­tais net­gi – pa­vo­jin­ga.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.