PAŽINTIS

Praš­mat­nio­je šven­tė­je pa­smal­sa­vus, kas vie­nai ar ki­tai po­niai kū­rė efek­tin­gą ap­da­rą, vis daž­niau ten­ka iš­girs­ti, kad jis – iš „Rent Bou­tique“. Šios di­zai­ne­rių rū­bų ir ak­se­su­a­rų nuo­mos in­ter­ne­tu kom­pa­ni­jos įkū­rė­ja Žakli­na AIŠ­PA­RIE­NĖ (41) taip pat at­ro­do ka

Zmones - - Šiame Numeryje: - REMIGIJA PAULIKAITĖ

Žakli­na Aiš­pa­rie­nė. Sva­jo­nių mo­te­ris

Erd­vus, sko­nin­gai įreng­tas ka­bi­ne­tas dvel­kia kve­pa­lais. „Tai ma­mos do­va­no­ti ita­lų kū­rė­jos Aly­son Ol­doi­ni „Black Vio­let“, – šyp­te­lė­ju­si iš­duo­da Žakli­na, kai pa­si­do­miu, kas taip įdo­miai kve­pia. At­ro­do, kad šios ele­gan­tiš­kos mo­ters gy­ve­ni­me nė­ra nie­ko at­si­tik­ti­nio... Kas jums iš­rin­ko to­kį ryš­kų var­dą?

Tė­tis. As­me­ny­bės pras­me esu į jį kiek pa­na­ši: tė­tis bu­vo ra­cio­na­lių ir me­niš­kų da­ly­kų de­ri­nys. Kaž­ka­da be ga­lo daug do­mė­jo­si ryš­kiau­sio­mis pa­sau­lio as­me­ny­bė­mis. Jam im­po­na­vo Ken­ne­dy kla­nas. O Ja­cqu­eli­ne Ken­ne­dy Ona­ssis gar­bei man su­tei­kė šį var­dą. Jis sa­ky­da­vo: „Duok žmo­gui ge­rą var­dą, ir jis jį pa­tei­sins.“Tė­čio ne­bė­ra, ne­ga­liu pa­klaus­ti, ar jo ne­nu­vy­liau... Pla­čia­jai vi­suo­me­nei ži­no­mes­nė ta­po­te įkū­ru­si „Rent Bou­tique“.

Nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau apie tai ir ne­si­jau­čiu la­bai ži­no­ma. Ta­čiau na­tū­ra­lu, kad vie­šai pri­sta­ty­da­ma da­li­ji­mo­si kul­tū­ra pa­rem­tą ma­dos pre­kių ap­si­pir­ki­mo al­ter­na­ty­vą su­lau­kiu ne tik tie­sio­giai su vers­lu su­si­ju­sių klau­si­mų. Mie­lai pa­si­da­li­ju ta in­for­ma­ci­ja, ku­ri pa­dė­tų žmo­nėms ge­riau pa­žin­ti ma­ne, pa­aiš­kin­tų, kodėl ši idė­ja man to­kia ar­ti­ma. Gal tai ką nors įkvėps, su­teiks drą­sos ryž­tis rea­li­zuo­ti sa­vo idė­jas.

Pas­ka­ti­ni­mas vi­sa­da svar­bu. Pa­ti do­miuo­si žmo­nė­mis, ku­rie ne­sto­ko­ja įdo­mių idė­jų. Šiuo me­tu man im­po­nuo­ja to­kios pa­sau­li­nio ly­gio ma­dos vers­lo ino­va­to­rės kaip mū­sų „Rent Bou­tique“ana­lo­gą „Rent the Run­way“Ame­ri­ko­je įkū­ru­si Jen­ni­fer Hy­man ar „Net-a-Por­ter“stei­gė­ja Na­ta­lie Mas­se­net, ku­ri, par­da­vu­si šią kom­pa­ni­ją, da­bar kon­sul­tuo­ja ki­tus. Man smal­su sek­ti sti­liaus gu­ru ti­tu­luo­ja­mą pran­cū­zų fo­to­gra­fę, ra­šy­to­ją, blo­ge­rę Ga­ran­ce Do­ré. Vers­lo pa­sau­ly­je jūs – juk ne nau­jo­kė?

Tik­rai ne. Nuo mo­kyk­los lai­kų sa­vo šei­mo­je ma­čiau už­si­ėmu­sių ir sa­ve rea­li­zuo­jan­čių žmo­nių pa­vyz­dį, to­dėl ir sa­vęs be veik­los ne­įsi­vaiz­da­vau. Tai, ką da­rau, – na­tū­ra­li ma­no gy­ve­ni­mo da­lis, sa­vi­rea­li­za­ci­jos, sa­vi­raiš­kos lau­kas. Esu bai­gu­si tarp­tau­ti­nio vers­lo stu­di­jas, dar be­si­mo­ky­da­ma uni­ver­si­te­te pra­dė­jau dar­buo­tis. Tu­riu dau­giau kaip pen­kio­li­kos me­tų pa­tir­tį ver­s­le, ga­na įvai­rio­se sri­ty­se ir at­lie­kant įvai­rias funk­ci­jas. Yra te­kę dirb­ti ne tik su Lie­tu­va, bet ir su Ru­si­ja, Len­ki­ja, pran­cū­zų, bel­gų at­sto­vais. Ver­s­le ma­ne ža­vi pla­tus ga­li­my­bių lau­kas, čia daug iš­šū­kių bei ga­li­my­bių ne­pa­skęs­ti ru­ti­no­je. Džiau­giuo­si, kad šiuo me­tu ma­no veik­lo­je yra vis dau­giau ma­dos ir ga­li­my­bių pri­si­dė­ti prie są­mo­nin­go, at­sa­kin­go jos var­to­ji­mo ska­ti­ni­mo. Man at­ro­do, šian­dien pa­sau­ly­je tai ypač ak­tu­alu. Mada do­mė­jo­t­ės ir anks­čiau?

Neiš­skir­čiau ma­dos. Ma­no aki­ra­ty­je vi­sa­da ga­na daug do­mė­ji­mo­si sri­čių – nuo pro­fe­si­nių, kul­tū­ri­nių iki tie­siog gra­žių da­ly­kų: la­bai pa­tin­ka mu­zi­ka, šo­kis, ki­tos me­no rū­šys. Ma­nau, kad mada tam tik­ra pras­me yra ir kul­tū­ros, ir me­no da­lis: di­die­ji

ma­dos meis­trai kar­tais su­ku­ria mu­zie­jų ver­tas ko­lek­ci­jas. Da­bar esu įpa­rei­go­ta do­mė­tis mada ir dėl pro­fe­si­jos. Šian­dien, ma­tyt, vie­nas iš daž­niau­siai ma­no lan­ko­mų in­ter­ne­to por­ta­lų yra „The Bu­si­ness of Fas­hion“. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je at­si­ra­dus „Rent Bou­tique“sko­lin­tis dra­bu­žius ta­po ma­din­ga?

Mes pa­ste­bi­me, kad mo­te­rims nė­ra di­de­lio skir­tu­mo, rū­bas pirk­tas ar nuo­mo­tas. Pre­kių žen­klai bei jų tu­rė­ji­mas, pa­ro­dy­mas, kad tai ga­li įsi­gy­ti, tam­pa vis ma­žiau su­si­ję su as­me­ny­bės sta­tu­su. Šian­dien žmonės sa­vo pi­ni­gus ir lai­ką lei­džia ra­cio­na­liau.

Ne­ma­ža da­lis šiuo­lai­kiš­kų, ak­ty­viai gy­ve­nan­čių Lie­tu­vos mo­te­rų pa­lai­ko mū­sų pro­jek­tą ir ma­no, kad sko­lin­tis dra­bu­žį yra rim­ta pir­ki­mo al­ter­na­ty­va. Tai – ir iš­si­gel­bė­ji­mas ma­nan­čioms, kad pras­tas sko­nis ant­rą kar­tą vie­šu­mo­je pa­si­ro­dy­ti su ta pa­čia suk­ne­le?

Kam ant­rą kar­tą vilk­tis tą pa­čią, kai už pri­ei­na­mą kai­ną ga­li iš­si­nuo­mo­ti ki­tą? Paste­bė­jo­me, kad pirk­da­mos ir nuo­mo­da­mos mo­te­rys dra­bu­žį ren­ka­si skir­tin­gai: įsi­gy­ti no­ri nuo­sai­kes­nį, daž­nai juo­dą, o nuo­mo­da­mo­si ne­bi­jo ryš­kes­nių va­rian­tų, nes ap­da­ro rei­kia konk­re­čiam va­ka­rui.

Ga­li­my­bė sko­lin­tis ska­ti­na iš­ban­dy­ti di­zai­ne­rių kur­tus daik­tus, ku­rių anks­čiau net ne­pla­na­vai pirk­ti, nes jų kai­na tau ne­bū­ti­nai pri­im­ti­na. Pa­ti esa­te sa­vo kom­pa­ni­jos kli­en­tė?

Be abe­jo! Per tuos dve­jus me­tus, kai ji gy­vuo­ja, ma­tyt, ne­pir­kau nė vie­nos suk­ne­lės – vi­sa­da ran­du „Rent Bou­tique“dra­bu­ži­nė­je. Daž­nai eks­per­i­men­tuo­ju dra­bu­žių iš anks­to ne­re­zer­vuo­da­ma – ren­kuo­si iš to, ką ran­du šven­tės, į ku­rią ei­siu, iš­va­ka­rė­se. Jei bū­na sun­ku iš­si­rink­ti sau tin­ka­mą dra­bu­žį, tai tik pa­ro­do mū­sų asor­ti­men­to trū­ku­mus. Kaip ma­no­te, šian­dien dar tin­ka pa­tar­lė, kad žmo­gus su­tin­ka­mas pa­gal dra­bu­žį?

Rū­bas yra tam tik­ra kalba, ku­ria no­ri­me ką nors pa­sa­ky­ti apie sa­ve. Nuo si­tu­aci­jos pri­klau­so, kiek at­sa­kin­gai rei­kia jį rink­tis. Jei kvie­ti­me į ren­gi­nį dėl ap­ran­gos nu­ro­dy­tas koks nors or­ga­ni­za­to­rių pa­gei­da­vi­mas, bū­tų ne­pa­gar­bu jo ne­pai­sy­ti. Taip pat bū­tų ne­e­tiš­ka ne sa­vo šven­tė­je sa­ve per daug de­monst­ruo­ti. Ta­čiau šiaip gy­ve­ni­me dra­bu­žio ne­su­reikš­mi­nu. Ma­nau, kad dau­ge­ly­je gy­ve­ni­mo si­tu­aci­jų pa­kan­ka at­ro­dy­ti tvar­kin­gai. Apran­gą ga­li­ma rink­tis at­si­žvel­giant į sa­vo as­me­ny­bę, die­nos pla­nus, ki­tas si­tu­aci­jas.

Ar­gen­ti­nie­tiš­kas tan­go man yra iš­šū­kis, nes pa­pras­ta­me gy­ve­ni­me ma­nau esan­ti ga­na iš­lai­ky­ta as­me­ny­bė.

At­ro­do­te stul­bi­na­mai. Kiek dė­me­sio ski­ria­te iš­vaiz­dai puo­se­lė­ti?

Ne­su­reikš­mi­nu duo­to­jo gro­žio. Ta­čiau sa­vo iš­vaiz­da, kaip ir dau­ge­lis mo­te­rų, rū­pi­nuo­si. Man gro­žis – tai har­mo­ni­ja tarp žmo­gaus iš­orės ir vi­di­nio pa­sau­lio. De­ri­nant vi­sas siū­lo­mas gro­žio pa­sau­lio ga­li­my­bes su ge­ro­mis ma­nie­ro­mis man la­bai svar­bu sai­kas. Tik­rai ne ak­tu­aliau­sias da­ly­kas yra vil­ki­mo rū­bo pre­kės žen­klas ar tai, kad raukš­lės už­g­lais­ty­tos šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Man mo­te­ry­je gra­žiau­sia – tvir­ta, ele­gan­tiš­ka lai­ky­se­na bei smal­sus, my­lin­tis gy­ve­ni­mą žvilgs­nis. Kur pa­su­ka­te po dar­bo, už­da­riu­si ka­bi­ne­to du­ris?

Ma­ne ža­vi lai­min­gos mo­te­rys, ku­rios ga­li ir ge­ba ras­ti drą­sos ir iš­min­ties tap­ti to­kios, ko­kios no­ri bū­ti. Čia vi­sai ne­svar­bus nei ta­vo so­cia­li­nis sta­tu­sas, nei šei­my­ni­nė pa­dė­tis ar ką vei­ki lais­va­lai­kiu. Ma­no svar­biau­sia už­duo­tis – tap­ti sa­vo sva­jo­nių mo­te­ri­mi, to­dėl tiek ka­rje­ra, šei­ma, tiek lais­va­lai­kis at­spin­di tai, ką va­di­nu lai­me. Sten­giuo­si de­rin­ti da­ly­ki­nius, mo­ti­niš­kus, šei­my­ni­nius rei­ka­lus, nes, kaip ir dau­gu­ma, įvai­rio­se si­tu­aci­jo­se tam­pu tuo, kuo tą aki­mir­ką rei­kia bū­ti: ma­ma, žmo­na, drau­ge, se­se­ri­mi, pa­šne­ko­ve, va­do­ve.

Ka­dan­gi kas­die­nė ma­no veik­la su­si­ju­si su pro­ti­nių ga­li­my­bių pa­nau­do­ji­mu, lais­va­lai­kiu sten­giuo­si la­biau pa­žin­ti ir to­bu­lin­ti sa­vo bal­są, kū­ną. Aš šo­ku ar­gen­ti­nie­tiš­ką tan­go ir dai­nuo­ju. Šie po­mė­giai lei­džia ryš­kiau per­teik­ti sa­vo vi­dų – ener­gi­ją, aist­rą ir mei­lę gy­ve­ni­mui. Kodėl šo­ka­te bū­tent tan­go?

Šį šo­kį at­ra­dau prieš de­šimt­me­tį, su vy­ru ke­liau­da­ma po Pie­tų Ame­ri­ką. Kai vie­šė­jo­me Bue­nos Ai­rė­se, tak­si vai­ruo­to­jo pa­pra­šiau, kad nu­vež­tų į tan­go pa­mo­ką. Ten ma­ne pa­ke­rėjo bend­ra at­mos­fe­ra, mu­zi­ka, šo­kio ju­de­siai. Tas vaiz­das ta­po stip­ria ins­pi­ra­ci­ja šį šo­kį iš­ban­dy­ti pa­čiai. Iš pra­džių man tan­go bu­vo la­biau fi­zi­nės tre­ni­ruo­tės. Pas­kui ma­no mo­ky­to­jas pa­li­ko Lie­tu­vą, ir ar­gen­ti­nie­tiš­kas tan­go bai­gė­si. Šį šo­kį vėl pri­si­mi­niau prieš po­rą me­tų, kai Kau­ne Bri­gi­ta ir Car­lo­sas Ro­d­ri­gu­ezai ati­da­rė sa­vo ar­gen­ti­nie­tiš­ko tan­go mo­kyk­lą. Pas­ta­ruo­ju me­tu šo­ku du tris kar­tus per sa­vai­tę. Šį­syk la­biau at­ran­du tan­go kul­tū­rą, fes­ti­va­lius ir žmo­nes, ku­rie tuo do­mi­si.

Ne­ži­nau, kaip su ki­tais šo­kiais, bet ju­dant pa­gal ar­gen­ti­nie­tiš­ką tan­go mu­zi­ką žinios ir iš­lai­ky­tos ma­nie­ros, iš­si­la­vi­ni­mas yra la­biau truk­dys nei pa­gal­ba. Šis šo­kis man yra iš­šū­kis, nes pa­pras­ta­me gy­ve­ni­me ma­nau esan­ti ga­na iš­lai­ky­ta as­me­ny­bė, o per tan­go ten­ka grįž­ti prie pri­gim­ti­nių pra­dų, pa­mirš­ti tam tik­ras tai­syk­les, su­si­lie­ti su mu­zi­ka ir kul­tū­ra, ku­rią ren­kie­si. O kas jums yra dai­na­vi­mas?

Tai – dar vie­na aist­ra, dar vie­na ma­no ne­i­š­nau­do­tų ga­li­my­bių ar su­lai­ky­tų emo­ci­jų iš­raiš­ka. Tar­kim, aš vi­siš­kai ne­mo­ku pyk­ti, ką nors ap­šauk­ti, už­si­plieks­ti. Su­si­kau­pu­sius jaus­mus ga­liu iš­reikš­ti šok­da­ma, dai­nuo­da­ma. Ke­le­tą me­tų dėl vo­ka­lo pa­mo­kų va­žiuo­da­vau į Vil­nių. Šei­mo­je at­si­ra­dus dvy­niams, lai­ką, skir­tą po­mė­giams, te­ko šiek tiek ko­re­guo­ti, tad dai­na­vi­mu šiuo me­tu mė­gau­juo­si re­čiau, mie­lai pa­dai­nuo­ju per drau­gų va­ka­rė­lius ar tie­siog vie­na na­muo­se.

Nie­ka­da ne­tu­rė­jau sie­kių tap­ti dai­ni­nin­ke ar šo­kė­ja, nors esu bai­gu­si mu­zi­kos mo­kyk­lą, for­te­pi­jo­no kla­sę, man ge­rai se­kė­si. Nuo ma­žens bu­vau ga­na me­niš­ka, bet kar­tu – ga­na ra­cio­na­li as­me­ny­bė. Jū­sų port­re­tui dar dau­giau spal­vų su­tei­kia šei­ma – esa­te tri­jų vai­kų ma­ma.

Ma­no vy­riau­siam sū­nui Mar­kui – pen­kio­li­ka me­tų, dvy­nu­kams Iza­be­lei ir Alek­sui – pen­ke­ri. Gau­si šei­ma – ma­no su vy­ru Arū­nu pa­si­rin­ki­mas ir sie­kis. Tuo la­bai džiau­gia­mės. Aiš­ku, no­rint su­de­rin­ti vi­sų po­rei­kius pri­rei­kia kū­ry­bos, dis­ci­p­li­nos ir or­ga­ni­zuo­tu­mo. Ma­ži vai­kai – Die­vo do­va­na mums, iš­au­gin­ti lai­min­gi žmonės – mū­sų do­va­na pa­sau­liui. Ma­no, kaip ma­mos, sie­kis – sa­vo pa­vyz­džiu pa­dė­ti vai­kams su­for­muo­ti tik­rą­sias ver­ty­bes, su­teik­ti drą­sos ne sek­ti ste­reo­ti­pais, o pa­žin­ti ir at­ras­ti sa­ve. Ban­dau at­ža­loms pa­tar­ti ir pa­dė­ti ta­da, kai tai svar­bu ir rei­ka­lin­ga, bet jų ne­už­gož­ti sa­vo pa­tir­ti­mi, ži­nio­mis.

Au­gin­da­mi dvy­nius tu­ri­me lai­mę ste­bė­ti, ko­kie skir­tin­gi jųd­vie­jų pa­sau­liai. Dau­ge­lis pa­ste­bi, kad dukrai svar­būs tie pa­tys da­ly­kai, kaip ir man, – šo­kis, mu­zi­ka, jai pa­tin­ka gra­žiai reng­tis. Kar­tais ma­ne Iza­be­lė ly­di į tan­go pa­mo­kas. Alek­so po­mė­giai la­biau ber­niu­kiš­ki. Ta­čiau jie­du pui­kiai su­ta­ria,

mėgs­ta kar­tu pieš­ti, konst­ruo­ti, lip­dy­ti, ver­ti ka­ro­liu­kus – nuo ma­žų die­nų vai­kams siū­lo­me už­si­im­ti tuo, kas ska­ti­na to­bu­lė­ti. Mū­sų na­muo­se ga­na daž­nai ne gro­ja po­pu­lia­rio­ji mu­zi­ka, o lie­ja­si fla­men­ko, tan­go, džia­zo gar­sai. Tai pa­tin­ka ir ma­žie­siems. Pri­si­me­na­te, kiek tru­ko mo­ti­nys­tės ato­sto­gos gi­mus dvy­niams?

Jų ne­tu­rė­jau. Ma­no gy­ve­ni­me su­si­py­nęs verslas, šei­ma, ato­sto­gos. Vie­nu pe­rio­du dau­giau dė­me­sio ski­riu dar­bui, ki­tu – šei­mai ar po­il­siui. Vi­si mes tu­ri­me dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das, tik kiek­vie­nas jas pa­skirs­to­me ki­taip – pri­klau­so nuo to, ką svar­baus tuo me­tu no­ri­me nu­veik­ti. Su­de­rin­ti vers­li­nin­kės ir šei­mos mo­ters vaid­me­nis rei­kia ta­len­to? Ka­dan­gi vi­są sa­vo pro­fe­si­nį gy­ve­ni­mą dir­bu nuo­sa­va­me ver­s­le, at­skir­ti as­me­ni­nių da­ly­kų nuo pro­fe­si­nių net ne­ban­dau. Ta­čiau mū­sų šei­mo­je yra ga­na aiš­kus už­duo­čių ir funk­ci­jų pa­si­skirs­ty­mas, na­muo­se man tik­rai daug pa­de­da ma­ma – ne­ga­lė­čiau pa­si­gir­ti la­bai di­de­liu in­dė­liu į mū­sų šei­mos bui­tį. Esu jai la­bai dė­kin­ga. Mud­vi – su­au­gu­sios mo­te­rys, ger­bia­me kiek­vie­no šei­mos na­rio in­dė­lį į mū­sų bend­rą gy­ve­ni­mą, sten­gia­mės ne­do­mi­nuo­ti, ne­kon­ku­ruo­ti, o tar­tis, de­rin­tis.

Su vy­ru Arū­nu esa­me kar­tu dau­giau kaip pen­kio­li­ka me­tų. Su­si­ti­ko­me jau pa­kan­ka­mai su­au­gę, tu­rė­da­mi su­si­for­ma­vu­sias ver­ty­bes, po­mė­gius, tad per­ne­lyg ne­ti­kė­tų po­el­gių ne­bū­na. Ger­bia­me vie­nas ki­to nuo­mo­nę, pa­si­rin­ki­mus, sten­gia­mės, kad mū­sų kas­die­ny­bė ne­bū­tų nuo­bo­di. Ieš­ko­me nau­jų pa­tir­čių, ku­rios ga­lė­tų su­teik­ti mud­vie­jų, kaip vy­ro ir mo­ters, san­ty­kiams dau­giau ža­ve­sio, kad ne­bū­tu­me tie­siog vy­ras ir žmo­na. Arū­nas ir­gi šo­ka tan­go?

Ne, jis – me­džio­to­jas. Ger­bia­me skir­tin­gus vie­nas ki­to pa­si­rin­ki­mus. Ži­no­ma, jei ma­no šo­kiai ar jo me­džio­klė už­gož­tų mū­sų bend­rą lais­va­lai­kį, tai ne­bū­tų ge­rai, to­dėl abu sten­gia­mės ras­ti ba­lan­są. Pra­si­ta­rė­te, kad sten­gia­tės bū­ti sa­vo sva­jo­nių mo­te­ris. Leng­vai tai pa­vyks­ta?

Kiek­vie­nas tu­ri­me bū­ti la­bai at­vi­ras sau. Skir­ti lai­ko pa­gal­vo­ti, iš ko tu­ri su­si­da­ry­ti ta­vo gy­ve­ni­mo pa­veiks­las, kad bū­tum lai­min­gas. Aš no­riu ir la­bai daug, ir la­bai ma­žai: gra­žios šei­mos, įdo­mių tiek pro­fe­si­nių, tiek lais­va­lai­kio už­si­ėmi­mų. No­riu, kad ma­ne sup­tų įdo­mūs žmonės. Su­pran­tu, kad to siek­da­ma pri­va­lau ir pa­ti tu­rė­ti ką duo­ti ki­tiems.

Tas gy­ve­ni­mo pa­veiks­las su­si­de­da iš daug di­de­lių ir smul­kių de­ta­lių: pa­gar­bos, at­vi­ru­mo, ska­nios ka­vos, kve­pian­čių gy­vų gė­lių, tu­ri­nin­go lai­ko su šei­ma, drau­gais... Na, o sau, kaip mo­te­riai, ke­liu tiks­lą vi­sa­da iš­lik­ti mo­te­ri­mi – ir da­ly­ki­nia­me vers­lo pa­sau­ly­je, ir bū­nant ma­ma, žmo­na, bend­ra­dar­be, drau­ge. Jei esa­me skir­tin­gų ly­čių – rei­kia tai ver­tin­ti, puo­se­lė­ti.

Tas nuo jū­sų sklin­dan­tis ra­fi­nuo­tu­mas, ele­gan­ci­ja – įgim­tas ar iš­la­vin­tas da­ly­kas?

Ma­ny­čiau, „du vie­na­me“. Tą ma­čiau šei­mo­je. Tai man pri­im­ti­na. Tu­riu man pa­tin­kan­čios mo­ters vi­zi­ją ir jos sie­kiu. Ne­si­vai­kau grei­tų, vie­na­die­nių spren­di­mų, šios die­nos tiek iš­vaiz­dos, tiek elg­se­nos ma­dų. Gal tai pa­de­da ne­si­blaš­ky­ti ir iš­lik­ti sa­vi­mi.

Pre­kių žen­klai bei jų tu­rė­ji­mas tam­pa vis ma­žiau su­si­ję su as­me­ny­bės sta­tu­su.

Žakli­nos ir Arū­no laimė – pa­aug­lys Mar­kas bei dvy­nu­kai Iza­be­lė ir Alek­sas

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.