P. S.

Jur­ga LA­GO Di­zai­ne­rė

Zmones - - Šiame Numeryje: -

Jur­ga La­go. F. ir lai­mės kon­ser­van­tas

F.bu­vo tik­ras den­dis. Tik­ras: žils­te­lė­jęs, kve­pian­tis pra­ban­giais vy­riš­kais kve­pa­lais, vi­sa­da pa­si­tem­pęs ir vi­sa­da VI­SA­DA marš­ki­nių ran­ko­ga­liuo­se se­gė­jo įspū­din­gas są­sa­gas. Taip, ko­le­gos šnabž­dė­jo­si, kad F. jų tu­ri ne­iš­se­mia­mus klo­dus ir kar­tais akis už­kliū­da­vo už tau­raus bran­gak­me­nių žvil­ge­sio. O kur dar vie­šo kal­bė­ji­mo su­ge­bė­ji­mai, sub­ti­lus hu­mo­ras ir ge­bė­ji­mas val­dy­ti au­di­to­ri­ją? Ir vi­sai ne­nuo­sta­bu – F. il­gai va­do­va­vo Is­pa­ni­jos di­zai­no aso­cia­ci­jai, o di­zai­ne­riai, ži­nia, ne tik tu­ri sko­nį, ku­ria gra­žius daik­tus, bet ir daž­nai pa­tys juos mėgs­ta bei ne­šio­ja, be to, bū­na cha­riz­ma­tiš­ki ir veik­lūs! Vi­si ste­bė­jo­me su­si­ža­vė­ję, į su­si­rin­ki­mus, su­si­ti­ki­mus ir va­ka­rė­lius kar­tais vyk­da­vo­me pa­smal­sau­ti – są­sa­gos vi­sa­da bū­da­vo skir­tin­gos ir daž­nai pa­ties F. su­kur­tos, ran­kų dar­bo, nes jis, ži­no­ma, bu­vo ju­ve­ly­ras.

Ta­čiau ne­ti­kė­tai F. kaž­kas at­si­ti­ko, tar­si kas bū­tų jį pa­kei­tęs: ėmė vis daž­niau sirg­ti, pa­mirš­da­vo su­si­rin­ki­mus, kar­tais (vis daž­niau) at­ei­da­vo iš­si­blaš­kęs, žvelg­da­vo kaž­kur į to­lį, mums virš gal­vų ir su­sto­da­vo vi­du­ry­je sa­ki­nio, ne­bai­gęs min­ties. Pas­kui, tar­si pra­bu­dęs iš trum­po slo­gaus sap­no, ne­ga­lė­da­vo pri­si­min­ti, ką kal­bė­jęs. Pra­seg­ta vir­šu­ti­nė marš­ki­nių sa­ga by­lo­jo apie už­mar­šu­mą, sku­bė­ji­mą, o gal pa­si­kei­ti­mus? Bet kar­tą, kai pa­si­ro­dė be sa­vų­jų są­sa­gų, pla­čiai iš­si­žio­ju­siais marš­ki­nių ran­ko­ga­liais, vi­si su­pra­to­me – F. kaž­kas at­si­ti­ko.

Ko­le­gos šnabž­dė­jo­si, ste­bė­jo ir lau­kė, bet ža­vu­sis, ele­gan­tiš­ka­sis F. ne­grį­žo. Jį tar­si kaž­kas pa­kei­tė, leng­vai mos­te­lė­jęs bur­ti­nin­ko laz­de­le.

– Jis ski­ria­si su žmo­na, – pa­sa­kė rau­don­plau­kė ko­le­gė tai, ką vi­si jau ži­no­jo­me.

Gai­la. Jie bu­vo pui­kiau­sia po­ra. Bent jau to­kia at­ro­dė iš ša­lies, ta­čiau šei­mos yra ne­pa­tva­riau­sias da­ly­kas sku­ban­čio­je, ku­pi­no­je vi­so­kių no­rų šian­die­no­je – dvi­de­šimt me­tų kar­tu, o ne­at­lai­kė...

F. ėmė vis daž­niau vė­luo­ti, iš­si­su­ki­nė­ti, o kai apie jo ne­e­le­gan­tiš­kas sky­ry­bas pra­dė­jo ra­šy­ti ša­lies spau­da, ga­lu­ti­nai lio­vė­si su­si­ti­ki­nė­ti su ko­le­go­mis. Jį pa­va­da­vo mū­sų rau­don­plau­kė R. – vy­riau­sia, pro­tin­giau­sia ir ra­miau­sia. Ji be jo­kio er­ze­lio per­ėmė vi­sus rei­ka­lus ir do­ku­men­tus, be jo­kio var­go su­ri­kia­vo vi­są di­de­lį kle­gan­tį ko­lek­ty­vą, „lyg ko­kia di­zai­ne­rių mo­ti­na“– juo­ka­vo­me, o vie­ną vė­ly­vą va­ka­rą (Is­pa­ni­jo­je su­si­rin­ki­mai kar­tais pra­si­de­da ne­do­va­no­ti­nai vė­lai, ko­kią 21.00) pa­pra­šė mū­sų pa­si­lik­ti IL­GIAU. Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu jos žo­džių: „Jei­gu taip nu­tiks mums? Įsi­vaiz­duo­ja­te? Jei­gu TA­VE iš­tiks ne­lai­mė ir ša­lia ta­vęs esan­tys šieps dan­tis, ne­pa­dės at­si­kel­ti, ne­iš­ties ran­kos, ką? Kiek­vie­nas klys­ta­me, su­klum­pa­me gy­ve­ni­me ir, ži­no­ki­te, nie­ko nė­ra bjau­res­nio šia­me gra­žia­me pa­sau­ly­je, nei gyventi tarp to­bu­ly­bių. Tarp „tei­sin­gų­jų“. Mes tu­ri­me kur­ti to­bu­lus daik­tus ir pri­im­ti ne­to­bu­lus žmo­nes. O mū­sų gra­žuo­lis F. tu­ri su­pras­ti, kad yra ne vie­nas, nes vie­na­t­vė – liūd­niau­sias da­ly­kas, ly­din­tis žmo­giš­ką­sias ne­lai­mes, ap­lin­kos ne­drau­giš­ku­mą, nu­da­žan­tis mū­sų gy­ve­ni­mo fo­ną tam­siau­sio­mis spal­vo­mis. Ta­da ieš­kai ki­tos kom­pa­ni­jos. Ir mū­sų ele­gan­tiš­ka­sis F. ją ra­do – ge­res­nę už vi­sas ki­tas, ir šian­dien vėl gy­ve­na dvie­se – jis ir al­ko­ho­lis! Jei­gu ne­pa­dė­si­me vie­nas ki­tam ne­lai­mė­je, ko­kia pra­s­mė pri­klau­sy­ti gra­žių daik­tų kū­rė­jų ir gra­žiais ap­si­me­tan­čių žmo­nių ko­lek­ty­vui?“

Klau­siau­si iš­si­žio­ju­si. O vė­liau ste­bė­jau ir, pri­si­pa­žin­siu, man tai bu­vo nau­ja – toks ko­lek­ty­vi­nis en­tu­ziaz­mas ir jėga. F., tie­sa, prie­ši­no­si: ne­no­rė­jo su­si­tik­ti, ban­dė pyk­ti ir vi­saip spar­dy­tis, bet pa­ma­tęs, kad ko­le­gos nu­si­tei­kę vie­nin­gai ir rim­tai, ma­tyt, nu­si­lei­do.

Gy­ve­ni­mas tę­sė­si. Lan­kė­mės pa­ro­do­se, vie­ni ki­tų pri­sta­ty­muo­se, rau­don­plau­kė R. pui­kiai ko­or­di­na­vo mū­sų veik­lą. Vis­kas nu­ri­mo, nu­si­sto­vė­jo, pra­ėjo sma­gūs, ku­pi­ni kū­ry­bos ir gra­žių su­si­ti­ki­mų me­tai. Iš­vy­ku­si į Lie­tu­vą ir po il­gos per­trau­kos grį­žu­si vė­ly­va­me ko­le­gų va­ka­rė­ly­je vėl pa­ma­čiau F. – jis sė­dė­jo tarp mū­sų ir šyp­so­da­ma­sis klau­sė­si kaž­ko­kio pra­ne­ši­mo. Bu­vo pa­va­sa­ris, to­dėl vėl bu­vo ne­prie­kaiš­tin­gai su­si­šu­ka­vęs, vir­šu­ti­nė marš­ki­nių sa­ga už­seg­ta, o ran­ko­ga­lius puo­šė ova­lios są­sa­gos, ink­rus­tuo­tos tam­siais la­zu­ri­tais ir ema­le. Pa­ju­tau už­plūs­tan­tį keis­tą jaus­mą – ši­tie sve­ti­ma kalba kal­ban­tys žmonės man pa­si­ro­dė to­kie ar­ti­mi! Jau­čiau, kad net ge­rai ne­pa­ži­no­da­mi vie­nas ki­to esa­me di­de­lės drau­gys­tės liu­di­nin­kai. „Ne­tu­rė­jau iš­ei­ties. Ma­no gy­ve­ni­mas ne­be­te­ko pra­s­mės – pa­čios es­mės, su­pran­ti? – vė­liau man aiš­ki­no F. – Jie ma­ne tie­siog pul­te už­puo­lė. Kai bu­vau silp­nas, ne­be­ga­lė­jau gin­tis. Jie už plau­kų iš­trau­kė! Jie skam­bi­no, o kai iš­jung­da­vau te­le­fo­ną – at­ei­da­vo į na­mus. Nė aki­mir­kos ne­be­pa­li­ko ma­nęs vie­no. Gal­va ply­šo nuo min­čių ir al­ko­ho­lio, ne­tu­rė­jau jė­gų prie­šin­tis, to­dėl ne­be­iš­t­vė­riau ir nu­si­lei­dau. Bū­čiau žu­vęs...“

Šį ru­de­nį F. vėl ta­po mū­sų va­do­vu. Bal­sa­vo­me vie­nin­gai, o jis pa­sa­kė, kad „tik­riau­siai laimė yra drau­gys­tė. Net to­kia, kur vie­nas ki­to ge­rai ne­pa­žįs­ti, drau­gys­tė yra pui­kus lai­mės kon­ser­van­tas“.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.