J

Zmones - - Viršelio Istorija -

ūs – iš tų re­tų po­rų, ku­rios kar­tu pra­lei­džia dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą. Gal tai ne taip jau su­dė­tin­ga, kaip at­ro­do iš ša­lies?

Je­anas: Mū­sų gy­ve­ni­mo tem­pas ap­skri­tai la­bai di­de­lis, tad nė­ra ka­da nė svars­ty­ti, kas bū­tų, jei dirb­tu­me skir­tin­gus dar­bus ir ma­ty­tu­mės tik va­ka­rais... Nuo­lat dir­ba­me kar­tu, tu­ri­me daug pla­nų, sten­gia­mės juos įgy­ven­din­ti – ir kol kas jo­kių prob­le­mų mū­sų san­ty­kiams dėl to ne­ki­lo. Aš la­biau lin­kęs kur­ti pla­nus, In­ga – juos rea­li­zuo­ti: pa­pil­do­me vie­nas ki­tą, ir tai pui­kiai vei­kia.

In­ga: Kar­tais pa­gau­nu sa­ve, kad mes net gal­vo­ja­me taip pat. La­bai ge­ras jaus­mas, kai vis­ką da­rai drau­ge: nė­ra dar­bo va­lan­dų, pir­ma­die­nis ar sek­ma­die­nis – vi­siš­kai ne­svar­bu. Jei tik ky­la ko­kia min­tis dėl spor­to klu­bo – iš­kart jos grie­bia­mės, kad ir koks bū­tų pa­ros me­tas. Ne­jau­gi nie­ka­da ne­si­liau­ja­te dirb­ti?

Je­anas: Ne, min­tys nuo to nie­ka­da ne­ati­trūks­ta, bet kai iš tie­sų mėgs­ti sa­vo dar­bą, tai net ne­bė­ra dar­bas. Pa­vyz­džiui, aš pra­de­du tre­ni­ruo­tes šeš­tą ryto: jei tai ne­pa­tik­tų, ga­lė­čiau de­juo­ti ir skųs­tis, ko­dėl tu­riu kel­tis pa­ry­čiais... Bet pa­tin­ka, o kai pa­ma­tau dar­bo re­zul­ta­tą ir ge­rą kli­en­to re­ak­ci­ją, iš­vis bū­na nuo­sta­bu. Tai su­dė­jau ir į sa­vo kny­gą „Spor­tuok su Je­an Clau­de“. Spor­tas pa­de­da at­si­kra­ty­ti blo­gos ener­gi­jos, emo­ci­jų, ku­rių žmo­gui ne­rei­kia. Bū­na, klien­tas at­ei­na pas ma­ne nu­var­gęs, skun­džia­si, kad bu­vo la­bai sun­ki die­na, o po tre­ni­ruo­tės at­si­kve­pia: „Kaip ge­ra...“

In­ga: Ge­ri re­zul­ta­tai mums tei­kia ne ma­žes­nį džiaugs­mą nei klien­tams. Gal­būt tai le­mia klu­bo spe­ci­fi­ka: jis ka­me­ri­nis, čia vy­rau­ja šei­mos jaus­mas. Tai ne toks klu­bas, į ku­rį at­ėjai, ty­liai pa­my­nei tre­ni­ruok­lius ir vėl din­gai, – tai tar­si bend­ruo­me­nė, šei­ma, vie­ni ki­tiems ski­ria­me daug lai­ko. Ki­taip nė ne­įsi­vaiz­duo­ja­me. O tik­ra­jai jū­sų šei­mai ne­ken­kia, kad dir­ba­te drau­ge?

Je­anas: Bent iki šiol vis­kas se­kė­si ge­rai. Aiš­ku, jei vie­nam ky­la idė­ja, ki­tam iš­kart ky­la no­ras dis­ku­tuo­ti. Aš daug ką ma­tau iš kū­ry­bi­nės pu­sės, In­ga – iš prak­ti­nės: ieš­ko­da­mi spren­di­mo pa­si­gin­či­ja­me, bet tai nor­ma­lu. Ki­tiems žmo­nėms dar­bas yra tie­siog dar­bas, to­dėl grį­žę na­mo jie ne­be­no­ri apie tai kal­bė­tis. O mes su In­ga žiū­ri­me vie­na kryp­ti­mi: mums abiem at­ro­do svar­bu tvir­tai ta kryp­ti­mi ei­ti, ne­iškryps­tant iš ke­lio.

In­ga: Daug kas klau­sia: „Kaip jūs ne­par­si­ne­ša­te dar­bo prob­le­mų na­mo? Juk tai ne­iš­ven­gia­ma...“Be abe­jo, ne­iš­ven­gia­ma – jos vi­sur su mu­mis, bet mes da­li­na­mės. Kar­tais pa­žiū­riu į laik­ro­dį: nak­tis, be­veik dvy­lik­ta va­lan­da, o Clau­de’as vis dar šne­ka: „Gal pa­da­ry­ki­me taip ir taip?“ „O gal ne­kal­bė­ki­me apie tai nors nak­tį?..“– at­si­dūs­tu. Bū­na to­kių mo­men­tų, bet – ne­il­gai: iš­si­mie­ga­me, pa­il­si­me – ir vėl vis­kas ge­rai. Tai­syk­lių, ką par­si­neš­ti na­mo, o ką pa­lik­ti už du­rų, ne­nu­sta­to­me – gal dėl to, kad abu ap­skri­tai esa­me po­zi­ty­vūs žmonės. Kai pir­mą kar­tą su­si­ti­ko­te, po­zi­ty­vu­mo tur­būt bu­vo kiek ma­žiau nei da­bar?..

In­ga: Abu tu­rė­jo­me skau­džios pa­tir­ties. Aš bu­vau lai­min­gai iš­te­kė­ju­si, bet tai bai­gė­si la­bai skau­džiai – ne­te­kau vy­ro, jis su­sir­go ir mi­rė, kai dar tik kū­rė­me gra­žius šei­mos pla­nus. Sun­kiai iš­gy­ve­nau ne­tek­tį, ke­le­rius me­tus jau­čiau­si taip, lyg bū­čiau juo­do­je duo­bė­je, ne­ma­čiau jo­kios iš­ei­ties... Rei­kė­jo daug lai­ko ir pa­stan­gų, kad at­si­ties­čiau ir vėl pra­dė­čiau ma­ty­ti spal­vas. Sa­ve, kaip mo­te­rį, bu­vau vi­siš­kai nu­ra­šiu­si: ne­ki­lo nė min­ties, jog ka­da nors ga­lė­čiau tu­rė­ti dar ko­kius nors san­ty­kius. Juk jau bu­vau su­ti­ku­si sa­vo žmo­gų ir nie­ko ki­to ne­be­ga­li bū­ti... Bu­vo­te vi­sai jau­na – tai me­tas, kai vi­si žmo­gui kar­to­ja, kad gy­ve­ni­mas dar prie­ša­ky... Ir jums tai kar­to­jo?

In­ga: Taip, bet aš nie­ko ne­gir­dė­jau. Tu­rė­jau tvir­tą nuo­sta­tą, no­rė­jau nuo vi­sų pa­si­slėp­ti, už­sig­niauž­ti, tie­siog pra­ding­ti. Bet rei­kė­jo kaž­kaip gyventi to­liau... Clau­de’ą su­ti­kau per bend­rą aist­rą – spor­tą. Tuo­met dir­bau vi­sai ki­to­je sri­ty­je – rū­pi­nau­si de­ga­li­nių par­da­vi­mais. Jis spor­ta­vo pro­fe­sio­na­liai, aš bu­vau tik mė­gė­ja, bet ga­na at­kak­li: nuo vai­kys­tės lan­kiau įvai­rius bū­re­lius, ne­me­čiau spor­to ir su­au­gu­si. Drau­gai net ne­su­pras­da­vo, kai vie­toj va­ka­rė­lio rink­da­vau­si spor­to klu­bą: „Ko­dėl tu ne­ga­li at­ei­ti? Dėl tre­ni­ruo­tės? Tai­gi nu­ei­si į tą tre­ni­ruo­tę ry­toj...“Ir vie­ną die­ną at­si­dū­riau klu­be, kur tre­ni­ruo­tes ve­dė Clau­de’as. To­kia bu­vo mū­sų pra­džia, nors tuo­met, aiš­ku, ji nie­ko ne­reiš­kė: tie­siog at­ėjau spor­tuo­ti pas ge­rą, cha­riz­ma­tiš­ką tre­ne­rį, apie ku­rį bu­vau daug gir­dė­ju­si. Ne­bu­vo taip, kad pa­ma­čiau ir iš­kart įsi­my­lė­jau, – ga­na il­gai bu­vo­me tie­siog tre­ne­ris ir kli­en­tė, nė vie­nam tai ne­bu­vo san­ty­kių ieš­ko­ji­mas. Mū­sų drau­gys­tė klos­tė­si na­tū­ra­liai, žings­ne­lis po žings­ne­lio: at­si­ra­do bend­rų in­te­re­sų, po­kal­bių, pa­ste­bė­jo­me, kad mū­sų nuo­mo­nės su­tam­pa. Pa­ma­žu at­ra­do­me vie­nas ki­tą, o ga­liau­siai tai pe­rau­go į kaž­ką dau­giau. Esa­me kar­tu sep­ty­ne­rius me­tus. Kul­tū­ri­nių skir­tu­mų taip ir ne­pa­ju­tau: Clau­de’as tie­siog at­vi­res­nis, la­biau mėgs­tan­tis bend­rau­ti nei dau­gu­ma lie­tu­vių. Ir vis­gi ne kul­tū­ra le­mia pa­si­rin­ki­mą... Jei man anks­čiau kas bū­tų pa­sa­kęs, kad kur­siu šei­mą su už­sie­nie­čiu, nė už ką ne­bū­čiau pa­ti­kė­ju­si. Bet ren­kie­si žmo­gų, o ne tau­ty­bę ar kul­tū­rą.

Ne­bu­vo taip, kad pa­ma­čiau ir iš­kart įsi­my­lė­jau, – ga­na il­gai bu­vo­me tie­siog tre­ne­ris ir kli­en­tė, nė vie­nam tai ne­bu­vo san­ty­kių ieš­ko­ji­mas.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.