A

Zmones - - Viršelio Istorija -

Je­anai, ki­lęs iš Dramb­lio Kau­lo Kran­to ir di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­dęs Vo­kie­ti­jo­je, prieš de­šimt me­tų at­vy­ko­te į Lie­tu­vą. Į šį kraš­tą jus at­gi­nė mei­lė mo­te­riai, ta­čiau to­ji drau­gys­tė nu­trū­ko. Vis­gi li­ko­te Lie­tu­vo­je, o mer­gi­nos ėmė jums ak­ty­viai ro­dy­ti dė­me­sį.

Je­anas: Lie­tu­vos mer­gi­noms aš at­ro­džiau la­bai eg­zo­tiš­kas. Prieš de­šimt me­tų juo­dao­džių Vil­niu­je ir Kau­ne tik­rai bu­vo ne­daug, ir jie vi­si bu­vo krep­ši­nin­kai, o Lie­tu­va juk mel­džia­si krep­ši­niui ( šyp­te­li). Na­tū­ra­lu, kad ir ma­ne pa­lai­ky­da­vo krep­ši­nin­ku, to­dėl su­lauk­da­vau daug dė­me­sio. Bet po sky­ry­bų su drau­ge man ne­rū­pė­jo nau­ji san­ty­kiai – jau­čiau­si nu­de­gęs ir kon­cent­ra­vau­si vien į dar­bą, ži­no­jau, ko no­riu pa­siek­ti, ir ne­si­žval­giau į šo­nus. Juk kai at­vy­kau, spor­tas Lie­tu­vo­je bu­vo vi­sai ne­po­pu­lia­rus – nie­kas ne­bė­gio­jo kro­sų ar ma­ra­to­nų. Kai pa­sa­ky­da­vau, kad ei­nu į Vin­gio par­ką pa­bė­gio­ti, žmonės iš­pūs­da­vo akis: „Ar pa­kvai­šai? Ten pa­vo­jin­ga!“Nu­spren­džiau kiek ga­lė­da­mas pri­si­dė­ti, kad po­žiū­ris į spor­tą Lie­tu­vo­je pa­si­keis­tų, ir jis iš tie­sų pa­si­kei­tė. Da­bar at­ro­dy­tum la­biau pa­kvai­šęs, jei pri­si­pa­žin­tum, jog nei­ni spor­tuo­ti į Vin­gio par­ką, nes vi­si tai da­ro ( juo­kia­si). Di­de­li po­ky­čiai pra­si­de­da nuo ma­žų da­ly­kų. O kal­bant apie drau­gę – bu­vau tik­ras, kad at­eis tin­ka­mas lai­kas ir ją tie­siog su­tik­siu. Ma­tyt, ap­lin­ki­niai jau­tė, kad ma­no vie­na­t­vė nė­ra des­pe­ra­tiš­ka... Ma­nau, jei esi pa­ten­kin­tas sa­vo veik­la, pa­ten­kin­tas gy­ve­ni­mu, tai su­tei­kia sa­vo­tiš­ką au­rą ir ki­ti žmonės tai jau­čia. r bent min­ty­se bu­vo­te nu­si­pie­šęs idea­lios mo­ters pa­veiks­lą?

Je­anas: Bu­vau jį nu­si­pie­šęs nuo la­bai jau­nų die­nų ( šyp­te­li): ma­no įmo­tė, tė­čio žmo­na Ch­ris­tel, yra aukš­ta spor­tiš­ka tam­sia­plau­kė mė­ly­no­mis aki­mis. Ji man at­ro­dė idea­li mo­te­ris, no­rė­jau pats ka­da nors to­kią su­tik­ti. Bet štai su­ti­kau In­gą: švie­sia­plau­kę, ža­lia­akę ( juo­kia­si)... Gy­ve­ni­mas pa­ko­re­guo­ja idea­lus. Tie­sa, su­ti­kęs In­gą ir to­liau ne­tu­rė­jau jo­kių ro­man­tiš­kų ke­ti­ni­mų. Kai at­ėjo pas ma­ne tre­ni­ruo­tis, jai tik­rai ne­šo­vė į gal­vą: „O, štai vy­ras, ku­rio aš trokš­tu...“Vy­rai jai ap­skri­tai ne­rū­pė­jo – tu­rė­jo svar­bes­nių prob­le­mų, su jo­mis rei­kė­jo su­si­do­ro­ti. Ar­ti­ma drau­gys­tė ne­gi­mė per sa­vai­tę ar dvi, net ne­pa­sa­ky­čiau, ku­ris pir­mas pa­ro­dė­me dė­me­sį. Tai iš­ėjo sa­vai­me... Pra­dė­jo­me kal­bė­tis, la­biau pa­žin­ti vie­nas ki­tą. Abu bu­vo­me api­brai­žy­ti gy­ve­ni­mo, bet kaž­kas mus tar­si su­ve­dė. Ką jūs gal­vo­jo­te apie šei­mą? No­rė­jo­te jos, pla­na­vo­te ar, at­virkš­čiai – bai­mi­no­tės?

Je­anas: Esu šei­mos žmo­gus – juk aš ki­lęs iš Af­ri­kos. Af­ri­kie­čiams įpras­ta gyventi di­de­lė­se šei­mo­se, kur žmo­gus nie­ka­da ne­lie­ka vie­nas. Jei tau rei­kia ei­ti į dar­bą ir na­muo­se pa­lik­ti ma­žą vai­ką, ne­rei­kia nė klaus­ti, ar kas nors jį pri­žiū­rės, nes tai sa­vai­me su­pran­ta­ma. Kai iš­va­žia­vau į Vo­kie­ti­ją, ten gy­ve­no­me kaip di­de­lė dar­ni šei­ma: tė­tis ve­dė Ch­ris­tel, ji ma­ne įsi­sū­ni­jo, gi­mė bro­lis ir se­suo. Šei­ma man la­bai svar­bi.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.