D

Zmones - - Viršelio Istorija -

uk­ra ir­gi jau spor­tuo­ja?

In­ga: Ji nuo ma­žu­mės no­ri vis­ko – ir daug! Tik­rai ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad at­si­gi­mė į mus: no­ri vi­sur da­ly­vau­ti, lan­ko šo­kius, te­nisą, mo­ko­si grei­to­jo skai­čia­vi­mo. Emi­lia au­ga su mu­mis stu­di­jo­je – su­ka­si tarp kli­en­tų, su vi­sais drau­gau­ja, asi­stuo­ja kaip ma­žo­ji pa­dė­jė­ja.

Je­anas: Jai tik še­še­ri, o jau no­ri bū­ti tre­ne­re – vis klau­si­nė­ja, ka­da tu­rės sa­vo gru­pę ir ga­lės tre­ni­ruo­ti! Aš su ja kal­bu vo­kiš­kai, In­ga – lie­tu­viš­kai, o tar­pu­sa­vy­je vi­si kal­ba­mės ang­liš­kai. Na­muo­se duk­ra mėgs­ta mums reng­ti mados pri­sta­ty­mus, kon­cer­tus. Bet kai dai­nuo­ja, ne­ga­li­me ra­miai sė­dė­ti kaip žiū­ro­vai – pri­va­lo­me da­ly­vau­ti jos pa­si­ro­dy­me. Abu su In­ga mėgs­ta­me ga­min­ti, to­dėl ir Emi­lia jau ga­mi­na: at­ei­na pas mus ką nors pa­ruo­šu­si, kaip tik­ra še­fė smul­kiai pa­aiš­ki­na, ko įdė­jo, ir lie­pia ra­gau­ti. Tik pa­ban­dyk ne­val­gy­ti ( juo­kia­si)... Jūs ka­da nors su­si­mąs­to­te apie san­tuo­ką?

In­ga: Nie­ka­da to per­ne­lyg ne­su­reikš­mi­nau. Man svar­biau, kad gy­ve­na­me kaip gra­ži šei­ma, kar­tu au­gi­na­me nuo­sta­bią duk­rą, kar­tu esa­me at­sa­kin­gi. Tai kur kas svar­biau už bet ko­kį po­pie­rė­lį.

Je­anas: Pa­ma­ty­si­me... O no­rė­tu­mė­te dau­giau vai­kų?

In­ga: Kaip Die­vas duos. Tik­rai ne­sa­ko­me „ne“: jei­gu jų dar bū­tų – be abe­jo, la­bai džiaug­tu­mės.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.