J

Zmones - - Menas Gyventi -

ūsų svo­ris per gy­ve­ni­mą daž­nai ki­to?

Vai­kys­tė­je bu­vau se­ne­lių nu­my­lė­tas, va­di­na­si, stip­riai per­mai­tin­tas, vai­kas. Ir pa­aug­lys­tė­je – vi­sa to­kia ap­va­lu­tė... Taip taip, ne­si­ste­bė­ki­te! Ki­ti, bū­na, priau­ga de­šimt ar pen­kio­li­ka ki­lo­gra­mų, bet „ant jų“vi­sai ne­si­ma­to. O man pri­dėk du, tris pa­pil­do­mus ki­lo­gra­mus – ir jau žan­dai pūp­so. Ko no­rė­ti, kai ūgis tė­ra met­ras ir 56 cen­ti­met­rai. Du nėš­tu­mai ir­gi tu­rė­jo įta­kos: per pir­mą­jį priau­gau be­pro­tiš­kai daug – 25 ki­lo­gra­mus, at­ro­džiau kaip bač­ku­tė. Bet per pu­sę me­tų po gim­dy­mo pa­sie­kiau bu­vu­sį svo­rį, o pas­kui su­liek­nė­jau ir dar la­biau. Po ant­ro vai­ko bu­vo ly­giai tas pats – tie­siog tais lai­kais ne­bu­vo tiek pa­to­gu­mų nėš­čio­sioms: nak­ti­mis ke­lie­si prie vai­ko, die­no­mis skal­bi, vi­ri­ni, ly­gi­ni vys­tyk­lus, ga­mi­ni mais­tą... Pas­kui vėl bu­vau priau­gu­si daug svo­rio – de­vy­nis ki­lo­gra­mus. Tai bu­vo per sky­ry­bas su bu­vu­siu vy­ru. Kai po ku­rio lai­ko pa­vy­ko juos nu­mes­ti, net drau­gai ma­nė, kad aš at­si­kra­čiau ne de­vy­nių, o ko­kios tris­de­šim­ties ki­lo­gra­mų! Nuo ta­da, kai su­si­pa­ži­no­me su Gau­den­tu, ma­no svo­ris iš es­mės smar­kiai ir ne­be­ki­to. Bet ne­me­luo­siu: dėl kiek­vie­no gra­mo aš ko­vo­ju! Ko­kių tik die­tų ne­su iš­ban­džiu­si nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų – griež­čiau ar lais­viau, bet nuo­lat sa­ve ri­bo­jau gal iki 50 me­tų. Iš­lai­ky­ti daug­maž vie­no­dą kū­no svo­rį – iš tie­sų la­bai sun­kus dar­bas. Prieš de­vy­ne­rius me­tus už me­di­ta­ci­jų mo­ky­to­jo Gau­den­to Nau­jo­ko iš­te­kė­ju­si Vai­va ne­sle­pia at­ra­du­si gy­ve­ni­mo bend­ra­min­tį Ku­rią iš vi­sų sa­vo iš­ban­dy­tų die­tų ar mi­ty­bos sis­te­mų pa­va­din­tu­mė­te efek­ty­via ir nau­din­ga, o ku­rios nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­be­kar­to­tu­mė­te ir ne­re­ko­men­duo­tu­mė­te?

Nie­kam ne­re­ko­men­duo­čiau bal­ty­mų die­tos, ku­rios lai­kan­tis val­go­ma daug mė­sos, varš­kės, kiau­ši­nių. Da­bar net bai­su pri­si­min­ti, kaip ta­da viš­tos krū­ti­nė­lę ir varš­kę ki­lo­gra­mais kim­šau. Taip, svo­ris kri­to, bet pra­si­dė­jo inks­tų, są­na­rių skaus­mai, nes or­ga­niz­mas ap­si­nuo­di­jo gy­vū­ni­niais bal­ty­mais. Už­tat kaip efek­ty­vią ir or­ga­niz­mui ne­ken­kian­čią ga­lė­čiau pa­siū­ly­ti die­tą, pa­gal ku­rią kiek no­ri ir ka­da no­ri val­go­ma ko­pūs­tų sriu­ba. Pa­me­nu, pri­si­ver­di ka­ti­lą sriu­bos iš švie­žio ko­pūs­to, pa­pri­kos, mor­kos, sa­lie­ro, svo­gū­no. Be jo­kios mė­sos, tik su prie­sko­niais – to­bu­las mais­tas. Tie, kas va­lios ne­tu­ri, ga­li net ir nakti­pie­čiams jos už­val­gy­ti. Be to, to­kia sriu­ba – šla­p­imą va­ran­ti, žar­ny­ną va­lan­ti.

Die­tos, pa­gal ku­rias re­ko­men­duo­ja­ma daug bal­ty­mų, ap­skri­tai dau­giau ža­los nei nau­dos pa­da­ro: jų lai­kan­tis smar­kiai su­tirš­ti­na­mas krau­jas. Ta­da rei­kia ger­ti la­bai daug van­dens. O ką reiš­kia mū­sų kli­ma­te vė­sin­ti or­ga­niz­mą? Liek­nė­ji­mo pro­ce­sas iš­kart su­sto­ja! Jo­gur­tai, varš­kė, šal­tas van­duo – šal­do or­ga­niz­mą. Iš sa­vo pa­tir­ties ži­nau, kad liek­nė­ti kur kas ge­riau val­gant karš­tą mais­tą – sul­ti­nį, sriu­bą, troš­ki­nį. Net jei py­ra­gą rink­si­tės – im­ki­te karš­tą. Liek­nė­ti val­gant sa­lo­tas – pui­ku, jei esi tro­pi­kuo­se ar karš­tą va­sa­ros die­ną Lie­tu­vo­je. Bet jei­gu pas mus mi­nus de­šimt, o jūs ka­vi­nė­je krams­no­ja­te šal­tą sa­lo­tos la­pą su min­ti­mi, kad toks pa­tie­ka­las pa­dės su­liek­nė­ti, tuo­met nu­ra­minsiu – ne­pa­dės. Ma­nau, tai – vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl ža­lia­val­gys­tė mū­sų kraš­tuo­se var­gu ar ka­da pri­gis. Tiems, kas Tik­ro, na­tū­ra­laus me­daus po­rei­kis pas­ka­ti­no po­rą už­si­veis­ti nuo­sa­vų bi­čių Ast­ro­lo­gė bi­čiu­liau­ja­si su ne vie­na Lie­tu­vos pra­mo­gų pa­sau­lio įžy­my­be – čia ji su vy­res­nė­le anū­ke Be­nig­na Mor­ta dai­ni­nin­kės Do­nal­dos Mei­že­ly­tės gim­ta­die­ny­je no­ri lai­ky­tis die­tų, vi­sa­da pa­tar­siu, kad karš­tas mais­tas yra ge­riau­sias liek­nė­ji­mo drau­gas.

Ir dar la­bai ak­cen­tuo­ju, kad bet ku­rią die­tą rei­kia pra­dė­ti nuo gy­dy­to­jo. Tu­ri pa­si­da­ry­ti krau­jo ir skran­džio ty­ri­mus – ar nė­ra skran­dy­je žaiz­de­lių, ar rūgš­tin­gu­mas ne­pa­di­dė­jęs. Rei­kia ži­no­ti rea­lią sa­vo svei­ka­tos si­tu­aci­ją. Jei žmo­gus skun­džia­si už­kie­tė­ju­siais vi­du­riais, pir­miau­sia jam rei­kė­tų su­si­tvar­ky­ti žar­ny­ną. Ir tik ta­da pra­dė­ti lai­ky­tis ko­kių nors die­tų. Tai kar­to­ju vi­soms mo­te­rims, ku­rios kart­kar­tė­mis pas ma­ne su­si­ren­ka į liek­nė­ji­mo ir svei­kos gy­ven­se­nos kur­sus. Ka­da pa­ti nu­sto­jo­te ti­kė­ti ste­buk­lin­go­mis die­to­mis?

Ta­da, kai su­pra­tau, kad pas­ku­ti­nį kąs­nį į bur­ną tu­riu įsi­dė­ti iki penk­tos va­lan­dos va­ka­ro. Ta­da bai­gė­si vi­sos ma­no bė­dos su svo­riu. Be to, at­ra­dau dar vie­ną pa­slap­tį: maž­daug tris­de­šimt mi­nu­čių prieš kiek­vie­ną val­gy­mą – prieš pus­ry­čius, pie­tus ir va­ka­rie­nę – iš­ge­riu po stik­li­nę šil­to van­dens. Nes su­val­gius mais­tą dvi va­lan­das jo­kių skys­čių ger­ti ne­ga­li­ma. Po tų dvie­jų va­lan­dų ga­li­ma ne­bent šil­tos žo­le­lių ar­ba­tos be cuk­raus pa­gurkš­no­ti. Pas mus na­muo­se ne kar­tą yra gy­ve­nę įvai­rūs ry­tie­čiai gy­dy­to­jai, in­dų ast­ro­lo­gai. Jie vi­sa­da at­va­žiuo­da­vo su sa­vo vi­rė­ju. Su­sė­dus prie sta­lo vi­rė­jas pir­miau­sia mums vi­siems iš­da­ly­da­vo puo­de­lius su karš­tu van­de­niu ir tik po to, kai jį iš­ger­da­vo­me, pa­tiek­da­vo mais­to.

Nusto­jau lai­ky­tis die­tų, kai su­pra­tau, kad ki­to­kia mi­ty­ba tu­ri tap­ti gy­ve­ni­mo bū­du. Nes die­ta, ku­ri pra­si­de­da nuo pir­ma­die­nio ir po ku­rio lai­ko bai­gia­si, ne­pa­dės. Juk kas po jos? Vėl tas pats? Per ke­le­rius me­tus at­ra­dau sa­vo sis­te­mą, gy­ve­ni­mo bū­dą ir mi­ty­bą, ku­rie man tin­ka, kad pui­kiai jaus­čiau­si ir iš­lai­ky­čiau ma­žą svo­rį. Sten­giuo­si ger­ti daug žo­li­nių ar­ba­tų – avie­čių la­pų ir stie­bų, ber­žų la­pų. Jos skys­ti­na krau­ją ir taip pa­de­da or­ga­niz­mui va­ly­tis.

Newspapers in Lithuanian

Newspapers from Lithuania

© PressReader. All rights reserved.