Turistams iurp kelia ko mari kos l l s

Nors šiandien Meksikoje esanti vadinamoji Lėlių sala yra itin lankoma turistų ir fotografų, ji nebuvo įkurta kaip traukos centras atvykėliams.

Lėles pakabino vienas prietaringas meksikietis Julianas Santana Barrera, kuris įtikėjo, kad prieš 50 metų čia nuskendusios mergaitės siela vis dar klaidžioja po salą ir neatgauna ramybės.

J.S.Barrera pasakojo radęs plūduriuojantį mažos mergaitės kūną šalia esančiame kanale ir ilgai kaltino save, kad jos neišgelbėjo. Vėliau toje pačioje vietoje jis aptiko ir plūduriuojančią lėlę. Nusprendęs, kad žaislas priklausė mergaitei, jis pakabino jį ant medžio kaip pagarbos ženklą.

Bet vėliau tai tapo tikra manija, tad lėlių saloje atsirado galybė. Lėlės, anot jo, turėjo suteikti jai ramybę ir apsaugoti jį patį nuo negyvėlės vėlės. Mat jis tvirtino girdįs miškuose mergaitės riksmus ir žingsnius.

Taip salą J.S.Barrera „dekoravo“net 50 metų, kol 2001 m. jo kūnas buvo aptiktas plūduriuojantis tame pačiame kanale, kur anksčiau jis aptiko pirmąją lėlę.

Dabar saloje apsilankantys turistai patys kartoja J.S.Barreros žodžius, esą naktį čia galima išgirsti keistus šnabždesius. Negana to, atvykėliai tikina jaučiantys lėlių žvilgsnius, tarsi juos kas sektų.

Tiesa, niekas niekada taip ir neišsiaiškino, ar mergaitės kūnas kada nors buvo aptiktas, ar tai tebuvo J.S.Barreros išgalvota istorija, kurią sukurti jį paskatino atsiskyrėlio gyvenimas. („The

očimilko vietovėje esanti Lėlių sala – vieta, į kuri žengti drįstų ne kiekvienas. Ant medžių, pastatų čia sukabintos šiurpios lėlės. Jos skirtos palengvinti kažkada čia nuskendusios mažos mergaitės kančias.